1926 metais statytą sodybą šeima savo rankomis pavertė šiuolaikišku būstu

Už pačią sodybą Černiauskų šeima sako sumokėjusi 110 tūkst. litų, tačiau kiek iš viso išleido, neskaičiavo – visas sumas nustelbė mintis susikurti svajonių namus, sako jie.

Nusprendė palikti nuomojamą būstą

Kaip pasakoja vienas iš namo šeimininkų Gedas Černiauskas, turėti nuosavą sodybą ir gyventi gamtoje jis svajojo nuo vaikystės.

„Ši mintis kirbėjo nuo mažens. Jau ankstyvoje jaunystėje prie daugiabučio namo, Prienuose, sodinau vijoklius. Kaimynai pykdavo, nes langai buvo apžėlę ir nesimatė saulės šviesos. Iš tiesų svajojau turėti didelį sodą ir daug įvairių medžių. Nepraėjo nė 30 metų ir ši svajonė išsipildė“, – teigia G. Černiauskas.

Sodybą pora pasakoja įsigijusi prieš beveik 13 metų, tada jie pamatė skelbimą laikraštyje ir nusprendė, jog atėjo laikas iš nuomojamo buto keltis į gamtą.

„Sodybą įsigijome iš jau ją perpirkusio asmens. Žinome, kad Smetonos laikais ji priklausė stambiam ūkininkui“, – pasakoja Gedo žmona Daiva Černiauskienė.

Pasak G. Černiausko, dėl 2008-aisiais buvusio nekilnojamojo turto (NT) kainų burbulo už seną 20 amžiaus pradžios sodybą šeima turėjo nemažai pakloti.

„Už tokią betvarkę, kokią čia radome, sumokėjome gana nemažus pinigus – apie 110 tūkst. litų. Tuo metu tai buvo labai didelė suma ir ši sodyba tokios vertės net neturėjo. Vis dėlto nebuvo kito pasirinkimo – ėmėme paskolą“, – prisimena vyras.

Anot D. Černiauskienės, viską nustelbė mintis, jog šeima pagaliau atsikratys miesto šurmulio ir persikels ten, kur galės susikurti savo ramybės oazę.

„Neturėti tvoros su kaimynais – mums privalumas. Mūsų kaimynai – stirnos ir lapės“, – priduria Gedas.

Didžiąją dalį remonto atliko patys

Paklausta, kodėl nusprendė pirkti seną, o ne statyti naują namą, pora teigia, jog tai lėmė kelios priežastys.

„Kai perki seną sodybą, aplinką, kad ir kokia ji bebūtų apleista, supa seni medžiai. Turime didžiulę liepą, o ne tik pliką lauką. Jeigu perki naują sklypą, kuriesi plikame lauke. O ir perkant seną namą mums atrodė, kad nereikia tokios investicijos, sumokėjome paskolą ir po truputį viską tvarkėmės“, – sako G. Černiauskas.

„Kadangi Gedas turėjo patirties, buvo prisilietęs prie tėvų namo renovacijos, jis net negvildeno minties statyti naują namą. Jis būtų nežinojęs, nuo ko pradėti. Kaip atnaujinti namą, jam yra žinoma“, – priduria D. Černiauskienė.

Anot šeimininkų, prireikė dvejų metų, kol troba virto padoriu gyvenamuoju namu.

„Tam, kad būtų galima gyventi, šiluma, santechnika, kieto kuro katilas, karštas vanduo, dušas, nulakuotos grindys – visa tai buvo padaryta per dvejus metus. […] Apsitvarkėme iki tokio lygio, kad galėtume gyventi. Namo fasadas nebuvo sutvarkytas, trūko skardų, bet be šių dalykų buvo galima gyventi“, – tikina G. Černiauskas.
Paklausta apie statybos darbus, pora pasakoja visų pirma nugriovusi greta namo įėjimo stūksojusį priestatą. Vėliau ėmėsi ardyti namo pertvaras, lupti senus tapetus.

Atlikti pirmuosius darbus šeimai padėjo ir anksčiau greta gyvenę kaimynai. „Atkasė pamatus, padėjo betonuoti ir iš vidaus iškasti gruntą“, – vardija Gedas.

Paliko seną rūsį

Anot Daivos, didžiausias iššūkis buvo sustiprinti senus pamatus ir iškelti lubas. „Lubos buvo gal dviejų metrų, tad reikėjo iš vidaus iškasti apie pusę metro, kad išgautume 2,5 metrų aukštį, kurį turime dabar“, – sako ji.

G. Černiauskas pasakoja, jog didžiąją dalį namo teko išardyti. „Liko tik perimetrinės sienos ir viena medinė sienelė, iš jos pasidarėme vonią ir tualetą. Čia net rimtų pertvarų nebuvo – tokios kartoninės, karkasinės, keli pagaliukai, apkalti plokšte ir aplipyti popieriniais tapetais. Viską išlupome – liko tik sienos“, – teigia vyras.

Pasak D. Černiauskienės, supuvę trobos rąstai buvo išmesti, o sveiki – palikti. Taip pat liko nepaliestas autentiškas keturių kvadratinių metrų rūsys.

„Netgi po langais esančius rąstus teko keisti, nes po palangėmis viskas buvo išpuvę. Kalbant apie autentiką, čia radome daug senų smetoniškų plytų, iš jų pasistatėme židinį, virtuvėje pasistatėme sienelę. Kadaise netoli šio namo, pasirodo, buvo dvaras, iš jo buvo prinešta daug plytų“, – pasakoja moteris.

„Lauke buvo mėsos rūkykla, ją taip pat išardėme. Tos plytos buvo net įaugusios į žolę, tad jas išsilupome ir jomis apmūrijome šulinį. Tiek tos autentikos ir išlikę. Bet ir labiausiai norint jos palikti daugiau nebūtų pavykę, nes, pavyzdžiui, namo rąstai nebuvo tokios būklės, kad juos būtų buvę galima palikti“, – priduria Gedas.

Patys pasigamino baldų

G. Černiauskas su žmona sako ne tik patys atlikę didžiąją dalį namo remonto darbų, bet ir išdabinę jį savo pagamintais baldais.

„Palėpėje yra du miegamieji ir palapinės tipo lubos, todėl standartinių baldų ten nepastatysi. Patys pasidarėme konstrukcijas drabužiams susidėti, spinteles, dviejų aukštų lovą“, – tvirtina vyras.

Vis dėlto porai teko samdyti ir profesionalų: „Samdėme žmonių dirbti prie pamatų, purkšti ekovatą, padaryti fasado struktūrą, trinkeles, iš dalies santechniką, nors daug ką atlikome savo rankomis, kloti plyteles, įrengti elektros instaliaciją.“
Likusius darbus Gedas ir Daiva tvirtina pasidarę patys. „Patys dengėmės stogą, Daiva sėdėjo ant stogo ir suko medvaržčius. Patys klojome grindis, pasidarėme mansardą, dažėme antrą aukštą – niekas mums nepadėjo. Grįždavome po darbo ir iškart važiuodavome čia“, – pasakoja jie

G. Černiauskas teigia nuo jaunų dienų turėjęs meistravimo patirties. „Mano tėtis buvo nagingas, daug ką pasidarydavome patys, todėl buvau išmokęs iš tėčio, o visa kita su laiku – internetas visagalis, kas neaišku. Pradėjus daryti viskas tampa suprantama, todėl svarbiausia pradėti“, – pabrėžia jis.

Šeima sako naudojanti šulinio vandenį, vietinę kanalizaciją, o esamos elektros energijos, tikina, taip pat pakanka. „Kartais išmuša saugiklius, bet gyventi galima“, – teigia G. Černiauskas.

Anot D. Černiauskienės, namą puošia aplink esančių augalų įvairovė. „Labai mėgstame augalus, turime daug dekoratyvinių medžių, krūmų – tikrai didelė kolekcija“, – sako ji.

Neskaičiavo, kiek išleido

Paklaustas, ar investuoti į seną namą apsimoka labiau, nei statyti naują, G. Černiauskas sako, jog lyginti būtų sudėtinga.

„Tie, kurie kalba, kad geriau nugriauti ir statyti naują, nemanau, kad jie yra teisūs, nes nėra žmogaus, kuris atliko du identiškus statinius dviem skirtingais būdais, – tik taip galėtum sužinoti. Labai sudėtinga įvertinti.

Privalumas tas, kad nereikėjo jokių dokumentų, statybos leidimų, derinimų, kur būtume sugaišę metus, o gal ir daugiau. Kadangi nieko nekeitėme, čia nėra jokių priestatų, palikome senus pamatus, juos tik sustiprinome, likome su senąja byla“, – akcentuoja vyras.

Įvardyti patirtas išlaidas, anot vyro, beveik neįmanoma: „Iš pradžių vedėme apskaitą, kur kiek išleidžiame, bet neilgai trukus viską paleidome. Nebūtų įmanoma atsekti, kiek tai kainavo.“

Planuose ir daugiau projektų

Pora sako, jog idėjų jiems nestinga, tad tolimesniuose planuose – pirtis ir žiemos sodas.

„Šiuo metu vyksta oranžerijos statybos, o paskui pirtis. Mes save apsunkiname su savo idėjomis – neiname lengviausiu keliu. Galvojame statyti požeminę pirtį su stikliniu fasadu priekyje, o visa kita būtų užkasta, kad būtų galima su žoliapjove užvažiuoti ant stogo. Keistesnis projektas, bet įmanoma“, – teigia D. Černiauskienė.

Tiems, kas nori pradėti panašų projektą, Gedas ir Daiva Černiauskai linki ištvermės. „Visam tam buvo parduotos vasaros ir savaitgaliai, dirbta vakarais: kai geras oras – lauke, kai prastesnis – tik viduje. Tam reikia noro“, – priduria Gedas.