Lango montavimas

Deja, šį tarpą užpūsti vien tik montažinėmis putomis, neužtenka…
Pagrindinė prolema yra tai, jog šiuo metu itin paplitęs montavimo būdas naudojant tik poliuretanines putas.

Jos iš tiesų yra puiki šilumą ir garsą izoliuojanti medžiaga, tačiau jai būdingi ir tam tikri trūkumai:
• Putos neatparios saulės poveikiui;
• Putos sugeria vandenį;
• Nuolat judant rėmui (lango varstymo metu), putų ir rėmo sandūroje gali atsirasti plyšys;
• Į putas skerbiasi drėgmė, esanti patalpų viduje, kuri ir padaro daugiausiai žalos.
Per šias putas, žiemos metu garai praeidami pro putas kondensuojasi (įvyksta garų difuzija) ir putose kaupiasi vanduo, kuris sušalęs plečiasi ir ardo putų struktūrą, natūraliai naikindamas šio sluoksnio šilumą izoliuojančias savybes. Ilgainiui, putose atsiranda tuštumos, pro kurias šaltas oras ima skverbtis į patalpas.

Ką gi tokiu atveju reiktų daryti?

Išvada viena – plyšį tarp sienos ir rėmo reikia užpildyti tokia medžiaga arba tokių medžiagų komplektu, kurios būtų atsparios visoms aukščiau išvardintoms sąlygoms. Kokybiškam ir ilgaamžiam siūlės tarp rėmo ir sienos sandarinimui būtina naudoti trijų elementų sandarinimo sistemą, į kurią įeina:
1. Išorinis sandarinimas. Iš lauko pusės, tarp sieno ir rėmo tvirtinama suspausta aliuminio juosta, kuri suteikia ilgalaikę apsaugą nuo įvairių oro sąlygų (saulės spindulių, vėjo, liūčių, temperatūrinių svyravimų ir pan.) ir tuo pat metu išlieka elastinga ir pralaidi garams iš vidinės pusės, t.y. leidžia siūlei „kvėpuoti“.
2. Vidurinis sandarinimas. Tarpas tarp lango rėmo ir sienos visiškai užpildomas sandarinimo putomis, kurios sulaiko šilumą ir nepraleidžia triukšmo.
3. Vidinis sandarinimas. Lipni butilo ar aliuminio juosta, tvirtinama prie sienos ir rėmo, ir taip atsiranda kambario orą nuo lauko bei užkerta kelią garų, susidarančių patalpų viduje, difuzijai į vidurinį sluoksnį, t.y. apsaugo nuo kondensato kaupimosi putų sluoksnyje.
Kita dažnai daroma klaida – išorinės siūlės užtepimas silikonu. Šitoks siekis apsaugoti montažines putas nuo saulės ir drėgmės poveikio yra iš esmės klaidingas. Jau pirmaisiais lango naudojimo metais, dėl nuolatinio lango judėjimo, atsiranda maži įtrūkimai, pro kuriuos vanduo iš išorės yra įtraukiamas į sandūrų vidų, t.y. putas.

Tačiau dar blogiau yra tai, jog silikonu užtepta siūlė „nekvėpuoja“, taigi putose susikaupusi drėgmė neturi jokių galimybių pasišalinti.

Prie lango montavimo, priskiriami ir šie svarbūs elementai:
Palanginė lenta – lango angos horizontalus užbaigimas. Palangė gali būti medinė, natūralaus ar dirbtinio akmens, plastikinė, taip pat pagaminta iš medienos atliekų, naudojant modernias šiuolaikines technologijas. Jos medžiaga parenkama pagal lango rėmą, pagal išvaizdą ir patalpos interjero sprendimą.

Tačiau svarbu nepamiršti, jog šildymo prietaisas dažniausiai yra įrenginėjamas po palange, taigi, svarbu, jog palanginė lenta nebūtų per daug atsikišusi į priekį ir neuždengtų šilumos srauto. Astumas nuo šildymo prietaiso iki palangės neturėtų būti mažesnis nei 5 cm.
Grotos – pastato saugumą užtikrinantis elementas. Jos gali būti: tvirtinamos viduje, tvirtinamos išorėje, varstomos, stacionarios, žirklinio tipo sustumiamos, suvyniojamojo tipo apsauginis elementas (apsauginės žaliuzės).

Naujos kartos lango pagrindiniai ypatumai yra labai garso jo šiluminės charakteristikos bei sandarumas. Šviežio oro stygiaus problemą, šiuo atveju, išsprendžia orlaidės. Prasidėjus sandarių langų erai jos tapo būtinu lango elementu, mat nevėdinamose patalpose labai greitai įsiveisia pelėsis aplink langą, o vėliau ir visame palubio perimetre.

Geriausios orlaidės yra tos, kurios montuojamos tarp rėmo ir stiklo paketo. Tokios orlaidės gali skirtis pagal paduodamo oro kiekį į patalpą, pagal konstrukcijos sandarumą ir šiltumą, pagal papildomas savybes (pvz. apsauga nuo triukšmo, nuo dulkių ar žiedadulkių).