Šeima iš Kelmiškių jaukius namus kuria patys

Iš pomėgio nenorėjo daryti pinigų

Loreta Uosytė-Mikašauskienė įsikūrusi savo tėvų namuose. Abu tėvai ir brolis žuvo avarijoje, kai jai buvo dveji. Užaugino ir tėvų namus išsaugojo mamos sesuo. „Gerai, kad neprisimenu tos tragedijos“, – atsidūsta jauna moteris, tetą vadinanti mama, jos vaikus sese ir broliu, nes lioliškių Ramanauskų šeimoje buvo auginama kaip sava dukra.

Nuo vaikystės Loreta mėgo piešti. Iš pradžių spalvas liejo ant popieriaus. Akvarele piešė gamtovaizdžius. Gal todėl, kad kaimas dovanodavo puikių reginių akims.

Paskui atrado akrilinius dažus ir pradėjo tapyti ant drobės. Pirmųjų teorinių žinių ir daugybės praktinių patarimų gavo iš dailės mokytojos Užomeckienės Liolių pagrindinėje mokykloje. Paskui nemažai sužinojo studijuodama pradinę ir ikimokyklinę pedagogiką Šiaulių universitete. Buvo sumaniusi studijuoti dailę, bet pagalvojo, jog neverta iš pomėgio daryti pinigus.

Pirmieji vaikystėje tapyti paveikslai liko ją užauginusių tėvų namuose, Lioliuose.

Sugrįžusi į gimtuosius namus, pradėjo juos kurti.

Čia pravertė Loretos pomėgis tapyti. Anksčiau dažniau piešusi gamtovaizdžius, šiandien ji dažniau tapo gėles. Tokie paveikslai – funkcionalesni, ryškesni, spalvingesni, visur tinka.

Koridoriuje savo pieštu paveikslu uždengė elektros skydinės dureles. Ant drobės nutapytos gėlių kompozicijos puošia kambarius.

Paveikslai – gera dovana įvairiomis progomis. Paveikslus Mikašauskai kartais iškeičia į namo remontui reikalingas medžiagas. L. Mikašauskienės gebėjimai praverčia ir darželyje. Ji tapo ant sienų, papuošia grupių ir bendrų patalpų interjerą. Piešimas – vienas mėgstamiausių Loretos auklėtinių užsiėmimų.

Ją piešti įkvepia daugelis dalykų: pamatyta gėlė, vaizdas, tapeto skiautė, audinio raštas. Daug idėjų pasisemia internete.

Dabar, kai augina mažą dukrelę, Loreta gali piešti tik tuomet, kai ji užmiega. Kartais įkvėpimas tapyti ateina net naktį. Keliasi ir tapo. Tačiau rytą visi dažai ir drobės turi būti paslėpti spintelėse, nes mažoji dukra viską tuoj pat surinktų.

Paveikslų tapymas nėra pigus malonumas. Už drobės gabalą su porėmiu mokėdavo po 50–70 litų, atsižvelgiant į jos dydį. Nepigūs ir akriliniai dažai. Nutapytą paveikslą Loreta dar nulakuoja, kad jis nesiteptų.

Interjerą kuria patys

Loretos vyras Gediminas Mikašauskas – pagal profesiją prekybininkas. Ilgą laiką dirbo buitinės technikos parduotuvėse, tačiau netenkino atlyginimas. Gediminas nusprendė pasinaudoti tuo, ką pats moka ir mėgsta nuo mažų dienų. Įsidarbino statybose Norvegijoje. Dabar darbuojasi Kelmėje, renovuoja daugiabučius.

„Samdyti statybininkus remontuoti namus – neapsimoka, – sako Gediminas. – Už darbą jie ima brangiai, brangiau, nei kainuoja statybinės medžiagos, o paslauga – ne visuomet kokybiška. Geriau viską daryti pačiam. Jeigu ir suklysti, pasitaisai. Tai kainuoja tik tavo asmeninį laiką. Daug gerų patarimų yra internete. Ypač anglų kalba.“

Namą Kelmės pakraštyje Mikašauskai remontuoja patys. Dirba ir mokosi. Pavyzdžiui, pakeitus langus ir palanges, reikėjo atnaujinti apdailą. Gediminas sako ilgai vargęs, kol pasiekęs, kad kampai būtų dailūs ir lygūs. O reikėjo paprasčiausiai nusipirkti kampuotį.

Tapetuodami taip pat padarę klaidų. Tapeto juostas dėję vieną prie kitos. Džiūdamos jos traukėsi ir atsirado tarpeliai. O reikėjo juostas šiek tiek užkeisti, kai išdžiūvo klijai, užkeistąją dalį nupjauti peiliuku.

Tokių gudrybių išmoksti tik pats dirbdamas.

Aplink duris, elektros jungtukus ir kitas vietas, kurias dažniau liečia rankomis, Gediminas padarė specialią akimenėlių apdailą.

Loreta rodo svetainės sieną su ryškiu tamsiu tapetu didelėmis gėlėmis. Pripažįsta – tai buvo klaida. Kitos kambario sienos tapetuotos šviesiais apmušalais. Norėjosi akcento. Tačiau tamsus tapetas vizualiai labai susiaurino kambarį, sumažino jo erdvę.

27 metų Loretos ir 29 metų Gedimino Mikašauskų šeima savo namams pasirinko klasikinį, daugiau senovinį stilių. Pirko medinius sunkius baldus. Pagaminti Malaizijoje. Kainos ir kokybės santykis – labai geras.

„Kuriant namus reikia turėti labai daug informacijos, – sako Loreta. – Svarbu žinoti, ką ir už kiek įmanoma nusipirkti. Ir ne visuomet geriausius dalykus galima rasti didmiesčių parduotuvėse. Pavyzdžiui, tapetai, kuriuos pirkome svetainei, Šiauliuose kainavo 130 litų, o Kelmėje lygiai tokį pat ritinį gavome už 80 litų.“

Loreta sako, jog kuriant namų interjerą kartais puikiai pasitarnauja ir malonios smulkmenos, tik nereikia jomis perkrauti namų erdvės.