Židiniai lauke – ne tik kepsniui išsikepti

Geriausia statyti vasarą
Židinius projektuojantis ir statantis vilnietis Algimantas Puodžiūnas tvirtino, jog idealiausias laikas lauko židiniui statyti jau praėjo. Meistro teigimu, tai geriausia daryti vasarą. „Jei židinys mūrijamas iš akmenų, geriausia tai daryti, kai kepina 25–30 laipsnių karštis. Tuomet per dieną galima sumūryti kelias eiles akmenų, nes greičiau džiūsta skiedinys. Jei orai vėsesni, per dieną gali pavykti sumūryti tik vieną eilę“, – pasakojo A.Puodžiūnas.

Meistro teigimu, plytiniams lauko židiniams mūryti tinka ir vėsesni rudens orai. „Iš plytų tokį židinį galima mūryti ir iškritus sniegui, bet vis dėlto geriausia šiuos darbus atlikti esant ne žemesnei nei 5 laipsnių temperatūrai“, – aiškino specialistas.

Lauko židinio statyba trunka maždaug nuo 1 iki 3 savaičių, priklausomai nuo statinio sudėtingumo, oro sąlygų ir naudojamų medžiagų. Jei židinys statomas iš plytų, darbai truks trumpiau, nei pasirinkus skaldytus arba neapdorotus lauko akmenis.

Geriausia atsukti į rytus
A.Puodžiūno teigimu, statant lauko židinį labai svarbu parinkti tinkamą vietą. „Geriausia, kad jis stovėtų užuovėjoje ir būtų atsuktas į rytų pusę. Lietuvoje vyrauja vakarų krypties vėjai, kurie lauko židiniui – ne itin palankūs. Ypač, jei jame norima kepti šašlykus ir kitokį maistą“, – pabrėžė židinių meistras.

Pastačius židinį, patartina šalia jo sumūryti nedidelę sienelę iš plytų arba sukonstruoti kilnojamą sienelę. Ši pakuroje degančią ugnį apsaugotų nuo vėjo, lietaus ar krintančio sniego. Neblogas sprendimas būtų virš židinio pritvirtinti ir stogelį.

Šiandien galima pamatyti pačių įvairiausių lauko židinių ir jų įkomponavimo į aplinką būdų. Vieni lauko židinius stato atviroje kiemo ar sodo erdvėje, kiti juos mėgsta sumūryti jau pastatytoje pavėsinėje arba šią suręsti vėliau. Privalumas – joje sumūrytas židinys jau iškart turi stogą.

Treti prioritetą teikia židiniams, sumūrytiems prie namo sienos. Beje, statyti židinį prie fasado pataria ir architektai, ypač jei ir kitoje, vidinėje sienos pusėje jau suprojektuotas židinys. Šiuo atveju namo šeimininkas tik išloštų – turėtų židinį ir lauke, ir namo viduje. Meistrams beliktų virš židinio prie sienos suformuoti nedidelį stogelį, kuris pakurą apsaugotų nuo nepalankaus oro.

Galima pamatyti ir akiai kiek neįprastų lauko židinių – be sienelių. Tokie židiniai turi pamatą, pakurą ir virš jos pritvirtintą kaminą, o vietoj šoninių sienelių – tuščią erdvę.

Patogu lyg virtuvėje
Vilniečio židinių meistro A.Puodžiūno teigimu, statant lauko židinį labai svarbu iškasti stabilų pamatą, kuris būtų gilesnis nei įšalo riba – 120 cm. Padas turėtų būti 30–40 cm storio.

Lauko židinio vidus – pakuros vieta – turi būti mūrijamas iš šamotinių plytų, nes jos atsparesnės karščiui, neįtrūksta. Sienelės virš pakuros gali būti mūrijamos ir iš molinių, mažiau karščiui atsparių plytų. Formuojant kaminą galima rinktis ir molines, ir šamotines, ir keramines plytas. Tik ne silikatines. Pastarosios nebūtų ilgaamžis sprendimas.

A.Puodžiūnas tvirtino, jog šamotinėms plytoms, iš kurių formuojama pakura, mūryti naudojamas specialus skiedinys. Kitoms plytoms, iš kurių formuojamos išorinės židinio sienelės, arba akmenims mūryti naudojamas cemento arba cemento ir smėlio skiedinys.

Be to, židinių meistras atkreipė dėmesį, jog labai svarbu palikti 1 cm oro tarpą tarp vidinių šamotinių ir išorinių plytų. „Šamotinių plytų plėtimosi koeficientas yra gana didelis – įkaitusios jos plečiasi. Todėl norint išvengti įtrūkimų, reikalingas oro tarpas“, – teigė A.Puodžiūnas.

Angai, kurioje mūrijama lauko židinio pakura, nėra taikomi tokie griežti reikalavimai kaip mūrijant židinį namo viduje. Tradiciškai angos ilgis ir aukštis būna 60 ir 80 cm. Tokio dydžio angoje nesudėtinga ant pakuros pastatyti ir specialų metalinį kepimui skirtą rėmelį.

Lauko židinio anga, kurioje kraunamos malkos, paprastai sumūrijama aukštesnė nei židiniui būsto viduje. Dažniausiai tai būna 80–85 cm aukštis. Prie tokio lauko židinio kepdamas maistą žmogus jausis patogiai kaip ir virtuvėje.

Prižiūrėti nesudėtinga
A.Puodžiūnas tvirtino, jog prižiūrėti lauko židinius – nesudėtinga. Pakanka iš pakuros išsemti pelenus, išvalyti kaminą.

Tačiau, meistro teigimu, nepatogumų sukelti ir papildomų išlaidų pareikalauti gali netinkamai parinktos spalvos statinio apdailai. „Jei lauko židinys yra statomas iš šviesių plytų arba, derinant prie namo fasado, nudažomas šviesia spalva, ilgainiui židinio sienelės apsineša suodžiais, patamsėja. Norint, kad statinys atrodytų estetiškai, reikės kone kasmet perdažyti“, – pabrėžė A.Puodžiūnas.

Todėl geriausia židinio apdailai naudoti tamsesnes plytas – mažiau matysis patamsėjusios sienelės. Bene mažiausiai priežiūros reikalauja iš akmenų sumūryti lauko židiniai.

Jei šalia šoninių lauko židinio sienelių sumontuojamas marmurinis stalviršis, židinio priekinis fasadas dekoruojamas marmuru arba granitu. Šios apdailos medžiagos taip pat nesukelia didelių nepatogumų –atsiradusius nešvarumus ar suodžius nebus sudėtinga nuvalyti.

Jauki poilsio oazė
Jei lauko židinys pastatytas pavėsinėje, prie namo sienos, šis mažosios architektūros statinys gali tapti puikia vieta leisti laikui. Tereikia sukurti uždarą erdvę, ją papuošti pagal savo skonį ir poreikius, apstatyti patinkančiais sodo baldais. Galima pastatyti ir pertvarą arba sienelę, kuri atskirtų norimas erdves.

Jei pageidaujama įsirengti praktišką lauko virtuvę, galima įvesti vandentiekį, pastatyti plautuvę, įtaisyti lentynas indams ar įrankiams sudėti. Nesudėtinga įrengti ir barą. Ypač, jei lauko židinys stovi terasoje, prie namo sienos ar uždaresnėje patalpoje.