Japonė atkūrė lietuviško kaimo architektūros tradicijas

Pasirodo, užsakovo būta įžvalgaus: jis įtarė, kad greičiausiai dauguma mūsiškių architektų yra primiršę to laikotarpio architektūrą, tad koks skirtumas,  kam teks ši užduotis. O Akiko darbai jam labai patiko.

Architektė ramiai apžiūrėjo vidury miško pusės hektaro plote įsigytus užsakovo trobesius ir grįžusi į Vilnių pirmiausia nukulniavo pas bibliotekoje dirbančią anytą.

Marčiai ji pasiūlė 1917 metais išleistą vadovėlį „Namai, jųjų svarba, vieta, padėjimas, stilius, medega, statymas, papuošimas, išvaizdos ir planai“.

Jungtinėse Amerikos Valstijose įgijusi industrinio meno vadybos specialybę, vėliau Vilniaus dailės akademijoje – architektūros bakalauro laipsnį, anytos bibliotekoje Lietuvos prieškario architektūrą Akiko studijavo beveik mėnesį.

Tada pagal 2008-aisiais išleistą Lietuvos regionų tradicinės kaimo architektūros vadovą ėmėsi atstatyti šeimininkų namą.

Bet tik jo fasadas primena senovę, viduje viskas gana modernu: lietuvių meistrų masyvo baldai ir skandinavų eklektika.

„Pirtį statėme paskutinę, jau buvome sukaupę pakankamai patirties ir žinių, todėl ji išėjo autentiškiausia. Kiek mažiau tradicijų – svečių name, bet užtat ten išlieta molinė asla“, – ketverių metų darbą įvertino architektė.

Rinktis tokią grindų dangą moteris su užsakovu svarstė ir įrengiant pagrindinį namą, tačiau nutarė, kad vasarą, kai nebus įjungtas geoterminis grindų šildymas, basomis bus šaltoka asla vaikščioti.

Gal kaimo namui tiktų ąžuolinių lentų grindys? Žinoma, tokia mintis buvo kilusi, tačiau grindų šildymo sistema techniškai labiau dera su parketlentėmis.

„Betgi jos nesukuria gero jausmo“, – nusišypsojo architektė. Ir šis variantas buvo atmestas.

Todėl kai viešėdama kaimyninėje Lenkijoje, Marienburgo (Malborko) pilyje, išvydo terakotinėmis plytelėmis klotas grindis, Akiko suprato, kad rado tai, ko ieškojo.

Parvežta idėja patiko ir užsakovui. Rankų darbo 3–4 cm storio plytelės gerai sugeria šilumą, nes molis – gana puri medžiaga. Liko tik rasti meistrą, kuris jas kokybiškai paklotų.

Įdomią istoriją architektė papasakojo ir apie valgomojo stalą bei kėdes.

Dairydamasi auksarankių, kurie pagamintų senovinio stiliaus medžio masyvo baldus, Kaune susipažino su vyru, kuris prasitarė savo sandėlyje turįs 100 metų senumo ąžuolo sijų. Jas kaunietis kažkada parsivežė iš nugriauto namo. Jų užteko Akiko kliento baldams pagaminti ir dar liko židinio apdailai.

Baltos spalvos virtuvės baldai architektei tiko ir patiko, bet virtuvės salai ji norėjo ko nors „ne tokio saldaus“. Taip atsirado jūros mėlio spalva.

Kad išsaugotų erdvės įspūdį, architektė užsakovą įkalbėjo nerengti gyvenamųjų patalpų antresolėje, o ją palikti atvirą. O tai, suprantama, prieštarauja taupioms prieškario tradicijoms.

„Ten visur pilna meilės“, – paklausta, kuo šis projektas išsiskiria iš kitų jos darbų, sakė kūrėja.

Ten nėra nė vieno atsitiktinio dalyko. Kiekviena idėja, netikėti sprendimai – viskas buvo derinama su užsakovu. Jis ypač noriai dalyvavo statant savo namus ir nėjo nė į vieną kompromisą dėl kokybės.

Bustas.lrytas.lt