Židinys – ne vien ugnimi sušildanti interjero dekoracija

Veikiau puošia, nei šildo

Kaip pastebi specialistai, pirmapradė, bene esminė židinio paskirtis sušildyti erdvę beveik užleido vietą kitai – estetinei – funkcijai.

"Visą namą apšildyti vien židiniu sunku – į jį veikiau reikėtų žiūrėti kaip į papildomą šilumos šaltinį. Šiais laikais pagrindinė židinio funkcija labiau estetinė, todėl į tai ir derėtų orientuotis. Kadangi degimo kamerų spektras išties platus, sumanių projektuotojų rankose židinys gali įgauti netikėtų formų: tapti įdomiu konstrukcijų deriniu, susilieti su interjeru ir būti beveik nepastebimas arba, atvirkščiai, atrodyti tarsi įrėmintas paveikslas, kuris traukia kiekvieno akį", – komentavo židinius projektuojančios įmonės dizainerė Olga Filatova-Kontrimienė.

Pašnekovė apgailestavo, jog neretai židinį įsirengti ketinantys žmonės ne itin paiso, kaip jis įsikomponuos į bendrą patalpos interjerą, koks bus galutinis erdvės vaizdas.

"Nederėtų pamiršti, kad gyvenamajame interjere židinys užima centrinę vietą ir neretai diktuoja visos erdvės dizaino sprendimus, tad pradėti reikėtų ne nuo degimo kameros paieškos, o nuo formos. Paprastai žmogaus akį patraukia kokia nors įdomiai atrodanti, įmantri įrenginio forma, tačiau galiausiai konkrečioje erdvėje, interjere ji pasirodo esanti visiškas svetimkūnis. Neretai pernelyg daug dėmesio skiriama ir techniniams parametrams", – šypsojosi dizainerė.

Klaidos verčia laužyti galvą

Anot specialistės, idealiausia, kai židiniu pradedama rūpintis dar tuo metu, kai tik būstas projektuojamas, antraip gali tekti spręsti sudėtingus galvosūkius. Šiuolaikinės techninės galimybės leidžia montuoti pakabinamus, patalpos centre pastatomus įrenginius, tačiau neretai paaiškėja, kad tokiam židiniui stinga erdvės ar reikiamoje vietoje nėra dūmtraukio.

"Židiniai gali būti fasadiniai, sieniniai, kampiniai, įrengti patalpos centre, tarpsienyje, tad labai svarbus momentas yra kamino vieta. Dažnai tenka sukti galvą, kaip jį "apžaisti", kad židinį būtų galima pastatyti kuo arčiau sienos arba apskritai tinkamai įrengti. Norintiems į pačią sieną įmontuoto židinio reikėtų neužmiršti suformuoti papildomos nišos", – vardijo O.Filatova-Kontrimienė.

Dizainerė pasidžiaugė, jog pastaruoju metu žmonės vis drąsiau renkasi nestandartinius sprendimus, eksperimentuoja su formomis, spalvomis ir dydžiu. Židinys gali tapti puikia erdvės skirstymo priemone, jo nebesibaiminama įkurdinti ant sienos pakabinamo televizoriaus aukštyje, netikėtose būsto vietose, tokiose kaip vonios kambarys, o apdailai ieškoma netradicinių medžiagų, pradedant metalu ir baigiant veidrodžiu.

Šiuo metu būtų galima išskirti kelis vyraujančius židinių stilius: klasiką, kantri (kaimiškąjį), moderną ir itin šiuolaikišką, minimalistinį "hi-tech". Pašnekovės pastebėjimu, lietuviai labiausiai mėgsta klasikinius ir modernius modelius.

Alternatyvūs sprendimai

Negalintiems ar nenorintiems įsirengti tradicinio židinio gamintojai gali pasiūlyti ne vieną alternatyvą – tiek dujiniai, tiek elektriniai žindiniai Lietuvoje jau turi pirkėjų.

Pastarųjų židinių konstrukcija itin paprasta – tai klasikiniai elektros šildytuvai, papildyti liepsnos imitacija. Pats paprasčiausias tokios imitacijos principas, kai židinyje įrengiama lemputė, apie kurią sukasi įvairūs elementai, sukuriantys plevenančios liepsnos įspūdį. Elektrinis židinys iš esmės atlieka estetinę funkciją – patalpoms šildyti tai bus tik mažas elektrinis šildytuvas.

Dujiniams židiniams naudojamas atmosferinis, dujinis degiklis, aprūpinamas automatinio valdymo sistemos. Specialūs ugniai atsparūs aksesuarai – malkos, anglys, pelenai – ir įvairios formos liepsna sukuria tradicinio židinio iliuziją. Dujinių ugniakurų kūrėjai išnaudojo pranašumą, kurį suteikia nepriklausomybė nuo kietojo kuro, ir tai atsispindi židinių konfigūracijose – originalioms idėjoms nėra ribų. Tokiems įrenginiams nereikia dūmtakio, dujoms tiekti pakanka įvesti vamzdį.

Ne tik alternatyviu šilumos šaltiniu, bet ir vienu išraiškingiausių interjero elementų gali tapti krosnelė. Didelė jų įvairovė ir galimybės prijungti leidžia šiuos įrenginius pritaikyti ne tik prie projektuojamo, bet ir prie jau esamo interjero.

Ugnis be dūmų

Židinio įvaizdį iš esmės pakeitė ir daugybę techninių barjerų apeiti leido ne per seniausiai rinkoje pasirodęs produktas. Gyva ugnimi liepsnojantys biožidiniai neišskiria nei kvapo, nei dūmų, nei suodžių. Jiems nereikia dūmtraukių, degimo kamerų ir papildomos įrangos, jie lengvai perkeliami iš vienos vietos į kitą. Biožidiniams naudojamas organinės kilmės degus kuras, jis gali būti skystas arba gelio pavidalo.

Tokie židiniai gali būti tiek kabinami ant sienos, tiek į ją įleidžiami, įvairiausių formų ir medžiagų, tarp kurių populiariausios – metalas, akmuo ir stiklas.

"Per daugelį metų židinys buvo modernizuotas, jį nuolat bandoma pateikti kuo saugesnį, paprastesnį. Ne veltui pastaraisiais metais mažėja atvirų židinių poreikis – žmonės vis labiau rūpinasi saugumu. Tačiau, ko gero, tradicinė degimo kamera liks prioritetu, o jokia imitacija neatstos gyvos ugnies", – mano O.Filatova-Kontrimienė.

Kas ir kiek kainuoja

Kiek kainuos įsirengti tradicinį židinį, priklauso nuo ugniakuro, montavimo darbų, apdailos, statybinių ir izoliacinių medžiagų kainos, taip pat transporto išlaidų.

Židinio ugniakurų kaina vidutiniškai svyruoja nuo 289 iki 2900 eurų, tačiau atsižvelgiant į gamintoją, formą, durelių atidarymo mechanizmą, kapsulės dydį, galingumą ir kitus parametrus, gali atsieiti ir brangiau.

Montavimo darbų kaina vidutiniškai svyruoja nuo 600 iki 1000 eurų, tačiau esant itin sudėtingam projektui, gali būti ir didesnė.

Mažiausia židinio apdailos kainos kartelė – apie 500 litų. Kiek teks pakratyti piniginę, priklausys nuo pasirinktos medžiagos – ar tai bus akmuo, stiklas, medis ar metalas, žaliavos kiekio, apdailos detalių sudėtingumo.