Modernus židinys

Kad ir kokią funkciją atliktų – taikomąją ar dekoratyviąją, – šis interjero elementas visada bus aktualus ir madingas. Todėl įdomu sužinoti, ką kuria, kokią apdailą ir formas pastaruoju metu renkasi lietuvių dizaineriai bei architektai.

Progresyviai mąstantys architektai nuolat seka naujoves Vakarų šalyse ir nepraleidžia progos jas įdiegti pirmieji. Loretą Janušaitienę, modernių interjerų Kaune autorę, konkurso Auksinė paletė nominantę, ir Alfredą Trimonį, dirbantį Vokietijoje, suprojektavusį keletą modernių individualiųjų namų Vilniuje, Valakampiuose, vienija tai, kad nei vienas, nei kitas savo namuose dar neįsirengė židinio ar krosnelės, tačiau apie tai svajoja. O kol abiejų galvose formuojasi būsimojo namų židinio vizijos, jie drąsiai taiko pažangiausias idėjas užsakovų namuose.

Loreta, užsakovams sukūrusi ne vieną įspūdingą židinį, kol kas tenkinasi nedideliu židinuku tėvų vasarnamyje. Pasak jos, židinys visų pirma yra architektūros, kaip meno rūšies, kūrinys, neatsiejamas nuo interjero stiliaus. Sau ji norėtų sukurti tokį židinį, kuris reikalautų mažai priežiūros, bet jokiu būdu ne klasikinį, nors daugeliui židinys susijęs būtent su klasikinėmis formomis.

Židinį ji įsivaizduoja kaip ugnies vietą, kaip kabančią ugnies buveinę, kurią galima apeiti iš visų pusių, aplinkui susodinti draugus ir bendrauti stebint ugnį. Pasak Loretos, jai geriausiai pavyko židinys Kaune – pono Broniaus name, esančiame tapybiškos gamtos apsuptyje prie Neries. „Aišku, taikliausiai šį židinį galėtų įvertinti namo šeimininkas, kuris tuo židiniu naudojasi, bet viliuosi, kad jis iki šiol juo džiaugiasi. Ten židinys yra namo erdvės dalis, tarsi laisvai stovinti siena, atskirianti praėjimo zoną nuo svetainės. Tame židinyje įrengtas pakeliamas stiklas, paslėptas židinio konstrukcijoje, todėl ugnis gali degti atvirai. Šeimininkas džiaugiasi, kad vakare užgesinus šviesą atrodo, jog patalpos viduje kūrenasi tikras laužas – mat židinio ugnis atsispindi nerūdijančio plieno lakštų apdailoje, supančioje ugniakuro zoną.

Tokio stipraus efekto iš pradžių nelabai galima buvo ir tikėtis, tik numanyti, todėl šeimininko komplimentas buvo pats geriausias mano darbo įvertinimas”, – neslėpė architektė. Ji pasakojo, kad modernus židinys turėtų būti neutralus, jis turėtų ne dominuoti, o funkcionaliai įsilieti į namo erdvę ir ją emociškai padalinti į svetainę ir valgomąjį, galbūt židinys galėtų būti kūrenamas ir iš abiejų pusių. Funkcionali turėtų būti ir židinio apdaila – tam, pavyzdžiui, tinka betonas, akmens apdailos plokštės, dažytas gipso kartonas arba pastebimesnės medžiagos, tokios kaipo surūdijusi skarda, stiklas. Anot architektės, svarbiausia atsižvelgti į interjero stilistiką ir židinio vietą erdvėje.

Dėl šios priežasties vienokių ar kitokių apdailos prioritetų architektė negalėtų išskirti – tai labai priklauso nuo pasirinkto interjero stiliaus ir šeimininkų asmenybės savybių. „Tiesiog nesąžininga ir neprofesionalu kalbėti apie židinį nepaisant namų interjero. Tarkime, marmuras labiau tiktų klasikiniam interjerui, rieduliai – sodybai.

Man asmeniškai labiau patinka erdvė, kurioje židinys neiškrenta iš konteksto. Jis gali būti išlietas ir iš betono – tai architektūriška, intelektuali ir, be abejo, funkcionali medžiaga”, – kalbėjo Loreta. Kad židinio apdailai būtų naudojamos šiuolaikinės medžiagos – dirbtinis akmuo, plastikas, – architektė neįsivaizduoja: „Židinys vis dėlto ne buitinio dizaino, o architektūros elementas, o architektūra, kaip suprantate, yra solidi meno atstovė.

Be to, vargu ar šios medžiagos tinka ten, kur dega ugnis. Na, nebent tokį židinį kurtų garsioji Zaha Hadid iš liejamo dirbtinio akmens“. Tačiau architektė neatmeta naujų technologijų – tarkime, biokurą naudojančių židinių, kurie mažiau teršia aplinką ir yra lengviau prižiūrimi. Jos manymu tokie židiniai labiau tinka moderniam interjerui, o sodyboje, kurios interjeras – klasikinis, jeigu yra galimybė, židinį kūrenti tradiciniu kuru.

Architektė prisipažino, kad skatindama užsakovus rinktis originalesnį, įdomesnį židinį ji remiasi ne tik savo patirtimi: „Patirtis, aišku, leidžia labiau pasitikėti židinio autoriumi. Bet netradicinės medžiagos todėl ir yra netradicinės, kad jas retai kas išdrįsta naudoti. Todėl užsakovui tenka rodyti pačią medžiagą, siūlyti ją liesti rankomis, kad jis pajustų paviršiaus tekstūrą. Kartais tenka atsiversti profesionalią literatūrą, įlįsti į internetą – pabandyti užsakovą sudominti užsienio architektūros pavyzdžiais, kurių toli ieškoti nereikia, jų pilna kad ir Estijoje. Architektė rinktis židinio apdailą pataria atsižvelgus į pastato ir jo interjero elementų visumą: “Pirmiausia reikia atsižvelgti į interjero stilių, žinoma, jei tas interjeras apskritai pasižymi kokiu nors stiliumi.

Nesupykite, bet neretai tą stilių galima apibūdinti fraze „aš pats viską moku“. Todėl Loreta rekomenduoja tartis su specialistais – architektais ar interjero dizaineriais, nedaryti esminės klaidos, kuomet pastato architektūrą kuria vienas, interjerą – kitas, o detales (net židinį) – patys užsakovai arba trečias žmogus.

Architektui Alfredui Trimoniui židinyje plazdanti ugnis susijusi su mūsų egzistencijos pagrindu. Ji atklydusi iš amžių glūdumos – tarsi į namus perkeltas savotiškas amžinybės tęstinumas, amžinas namų jaukumo simbolis. Jo įsivaizduojamas židinys veikiausiai būtų ugnis vandenyje: ugnį suptų vanduo, esantis kokioje nors talpoje.

Tai galėtų būti uždaras stiklinis kubas, pripildytas vandens, o jo viduryje plazdėtų ugnis. „Ji sklistų tarsi iš vandens. Jos atsiradimo priežastis nebūtų degančios malkos. Ugnies šaltinis galėtų būti dujos arba ekologiškas kuras – bioetanolis. Tada būtų saugoma gamta, nekertami medžiai, nereikėtų rūpintis malkomis, pelenų išnešimu“, – svarstė architektas. Jis yra suprojektavęs 10 labai skirtingų židinių – jie formavosi kūrybinio proceso eigoje eksperimentuojant su medžiagomis, pritaikant jų struktūrą konkrečiam pastatui. Todėl architektas negali išskirti vienožidinio ir jį pavadinti geriausiu. „Modernūs židiniai šiek tiek keičia tradicinio židinio sampratą. Jie daugiau atlieka dekoratyviąją funkciją, o ne utilitariąją – patalpų šildymo.

Todėl židinius labiau tinka kūrenti bioetanoliu, dujomis, o apdailai naudoti stiklą, akmenį, vandenį, metalą. Kartais net iš lygių grindų gali sklisti ugnis. Modernūs židiniai turi iš esmės skirtis nuo tradicinių židinių, kuriuos įrengiant naudojama išmūryta šamoto pakura, špižius ar skulptūriškai apdorotas akmuo“, – įsitikinęs architektas.

Nors Alfredas Trimonis yra modernių sprendimų šalininkas, jis nepataria apdailai naudoti šiuolaikinių medžiagų, kurios nėra tam pritaikytos, – neatlaiko aukštesnės temperatūros, nuo jų blogai nusivalo nešvarumai. „Apdailai nuo seno naudojamos tradicinės, laiko patikrintos medžiagos – židiniams labiausiai tinka akmuo, stiklas, metalas. Nesvarbu, kokios išraiškos siekiama – modernios ar tradicinės“ – teigė architektas.

Ne vieną ekologišką kurą naudojantį židinį sukūręs architektas pataria ir lietuviams atkreipti į juos dėmesį: „Tarkime, 40 kvadratinių metrų bute juk nemūrysime didžiulio židinio, kuris užimtų pusę erdvės. Jis turi tikti toje erdvėje, tilpti joje. Jeigu patalpoje nėra galimybės sumontuoti dūmtraukio, o žmogus nori grožėtis ugnimi, tuomet geriausia išeitis – bioetanolį ar dujas naudojantis židinys“, – siūlė architektas.

Jis teigė nesistengiantis užsakovus žūtbūt įkalbėti rinktis vienokį ar kitokį židinį ar jo apdailą, tačiau iš jo projektuotų pavyzdžių galima spręsti, kad jo užsakovai – pažangūs žmonės, žvelgiantys į ateitį, nemažai patys matę ir pasitikintys patyrusio architekto sprendimais. „Ne kiekvienas žmogus yra pasirengęs itin moderniems sprendimams.

Tradicinių vertybių puoselėtojams būtų sudėtinga įsiūlyti pakankamai konceptualų variantą. Žmogus turi tam subręsti ir juolab to norėti“, – neslėpė architektas. Renkantis židinio apdailą architektas siūlo atsižvelgti į interjero koncepciją. Apdaila gali būti parenkama ir kontrasto principu, jeigu toks interjero kūrėjo sumanymas. „Kontrastai tik pagyvina interjerą. Vienam užsakovui šiuolaikiniame name pasiūliau senovinį židinį, kuris buvo surastas Prancūzijoje ir specialiai atgabentas. Tai buvo autentiškas XVI amžiaus židinys“, – pasakojo architektas.

Daugiau informacijos: www.florianus.lt

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šią informaciją be raštiško kompanijos "Super namai" sutikimo naudoti kitose
žiniasklaidos priemonėse griežtai draudžiama. Gavus sutikimą, nurodyti šaltinį.