Pasikaitinkime: pirties nauda organizmui

Organizmą veikiantys veiksniai

Besimaudančio pirtyje žmogaus organizmą veikia daugybė veiksnių. Pirmiausia – kontrastinga temperatūra. Pėrimosi patalpoje, garinėje ji būna aukšta, o maudantis baseine, po dušu ar apsipilant vandeniu – žemesnė, nekalbant apie sveikuolius, kurie išsikaitinę pirtyje žiemą šoka į eketę. Svarbus veiksnys – oro drėgnumas. Priklausomai nuo pirties tipo, oras gali būti sausas (saunoje santykinis oro drėgnumas 5-15 proc.), vidutiniškai arba labai drėgnas (garinėje pirtyje 80-100 proc.). Nuo oro drėgnumo iš dalies priklauso deguonies kiekis jame. Kuo aukštesnė oro temperatūra ir didesnis santykinis drėgnumas, tuo didesnę jo dalį sudaro garai ir mažesnę – deguonis. Pėrimosi patalpoje, kuri nedaug vėdinama, deguonies dažnai trūksta ir ore padaugėja anglies dioksido.

Organizmą veikia ir vandens procedūros. Per trumpą laiką jis turi prisitaikyti prie naujų sąlygų, sureguliuoti įvairių organų bei sistemų veiklą. Labiausiai pakinta šilumos apykaita tarp organizmo ir aplinkos, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų darbas, medžiagų apykaita. Be to, pirtyje nuo odos, plaukų pašalinami susikaupę nešvarumai, prakaitas, odos riebalų perteklius. Čia žmogaus organizmas grūdinamas, stiprinamos įvairios jo funkcijos.

Poveikis širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo sistemoms

Aukštoje temperatūroje labai suintensyvėja širdies darbas. širdis ir kraujagyslės gauna papildomą krūvį. Saunoje, kur temperatūra labai aukšta, padažnėja širdies susitraukimai, padidėja jų jėga. Kuo temperatūra saunoje aukštesnė, tuo intensyviau dirba širdis. Kaitinantis pirtyje daugiau nei 10 minučių, širdis perkraunama ir jos raumuo gauna mažiau deguonies. Tuomet žmogus junta dažną širdies plakimą, gali atsirasti nemalonių jutimų širdies plote, žmogui sunkiau kvėpuoti. Taigi ilgai būti pirtyje neleidžia ne aukšta temperatūra, o sutrikęs širdies darbas.

Būtina prisiminti, kad širdies funkcija pirtyje intensyvėja kitaip, negu dirbant fizinį darbą. Aukštoje temperatūroje labai išsiplečia odos kraujagyslės, suintensyvėja prakaito, riebalų liaukų veikla, kraujas kaupiasi odoje, vanduo intensyviai atiduodamas aplinkai. Vidaus organų kraujagyslės susitraukia, ten kraujotaka sulėtėja, organai mažiau aprūpinami maisto medžiagomis ir deguonimi. Kraujas iš vidaus organų suteka į paviršinius kūno audinius: odą, poodinį audinį. Tuo tarpu dirbant fizinį darbą, pagerėja raumenų, tame tarpe ir širdies, aprūpinimas krauju. Saunoje širdis deguonies gauna mažiau dar ir dėl to, kad deguonies uždarame, įkaitusiame saunos ore nepakanka. Taigi širdis turi intensyviai dirbti nepalankiomis sąlygomis. Todėl pirtyje reikia laikytis optimalaus režimo.

Kvėpavimo sistema. Kaitinantis pirtyje, kvėpavimas padažnėja ir pagilėja. Labai intensyvėja šilumos apykaita. Įkvepiant karštą orą, organizmas šyla pro plaučius. Kuo oras sausesnis, tuo organizmas labiau šyla pro plaučius. Pro odą labiau šildo drėgnas oras, kurio šiluminis laidumas didesnis. Įšilęs plaučiuose kraujas per keliolika sekundžių pasiekia vidaus organus ir sukelia malonų šilumos jutimą. Pro plaučius organizmas ir vėsinamas iškvėpiant vandens garų prisotintą orą.

Poveikis centrinei nervų sistemai

Centrinės nervų sistemos reakcija į maudymąsi pirtyje gana sudėtinga. šiluma maloniai veikia visą kūną, įšylant vidaus organams, pagerėja jų veikla. šilumoje sumažėja dirglumas, pagerėja miegas, išnyksta emocinė įtampa. Sakoma, kad pirtyje paliekama ir bloga nuotaika. Centrinės nervų sistemos veikla susijusi su jaudinimu ir slopinimu. Kai tarp šių procesų yra pusiausvyra, tuomet esti geras darbingumas, gerai prisitaikoma prie kintančių sąlygų. Nervinių procesų pusiausvyra ir paslankumas dažniausiai sutrinka dėl neigiamų emocijų, protinio bei fizinio nuovargio. Tuomet susilpnėja slopinimas ir sustiprėja jaudinimas. Žmonės darosi dirglesni, pablogėja nuotaika, mažėja darbingumas, sutrinka miegas.

Pirtis – gera priemonė blogai nuotaikai ir protiniam nuovargiui pašalinti. Joje, suaktyvėjus įvairioms organizmo funkcijoms, smegenys geriau aprūpinamos krauju, deguonimi, maisto medžiagomis. Be to, nauja aplinka, kontrastinga temperatūra receptoriais skatina centrinės nervų sistemos jaudinimo bei slopinimo pusiausvyrą, atsistato jų paslankumas. Pagerėja dėmesys, atmintis, protinis darbingumas.

Testais ištirta, kad po pirties pagerėja mąstymas. Žinoma, teigiamas maudymosi pirtyje poveikis esti tik tuomet, kai žmogus protiškai nepavargęs, neišsekusi centrinė nervų sistema. Priešingu atveju, pirtis, būdama stiprus dirgiklis, gali neatstatyti funkcijos, o atvirkščiai, dar labiau ją sutrikdyti.

Vandens apykaita

Maudantis pirtyje suaktyvėja organizmo medžiagų, druskų ir ypač vandens apykaita. Veikiant aukštai pirties temperatūrai, daug vandens išsiskiria pro plaučius iškvėpiant orą. Vidutinio svorio žmogus, būdamas pirtyje, gali netekti iki 450-500 ml vandens. Organizmas palyginti nesunkiai prisitaiko prie tokios vandens netekties. Kartu su prakaitu iš organizmo pašalinami medžiagų apykaitos produktai – šlapalas, šlapimo ir pieno rūgštys, ketonai. Dėl to palengvėja inkstų darbas, organizmas geriau apsivalo nuo susikaupusių šlakų.

Taigi skirtingai nei maudantis po dušu, vonioje, vandens telkiniuose, kuomet švarinama tik oda, pirtyje apsivalo ir vidinė organizmo terpė. Tačiau netekus daugiau vandens, gali atsirasti neigiamų padarinių: didėja kraujo klampumas, lėtėja širdies funkcija, dehidratuojami audiniai. Taip gali atsitikti kaitinantis per daug aukštoje temperatūroje ir per ilgai. Kartu su prakaitu organizmas netenka daug druskų: natrio, chloro, kalio. ši trumpalaikė druskų netektis nekenkia, nes druskos greitai atsistato geriant vandenį ir maitinantis. Tai stimuliuoja vandens, druskų ir kitų medžiagų apykaitą organizme.

Šilumos apykaita

Žmogaus kūno temperatūra yra palyginti pastovi – paprastai 36,5-37°C. Turėdamas tokią temperatūrą žmogus jaučiasi geriausiai, normaliai vyksta organizmo fiziologinės funkcijos, biocheminės reakcijos, gerai funkcionuoja visi organai ir sistemos. Pirtis stipriai įtakoja šilumos apykaitą.

šilumos apykaitos tarp organizmo ir aplinkos veikimo principą trumpai galima paaiškinti taip: kad organizmas sugebėtų palaikyti pastovią kūno temperatūrą, per evoliuciją susidarė sudėtingas termoreguliacijos mechanizmas. Organizme nuolat išsiskiria šiluma. Daugiausia jos gamina raumenys. šilumos perteklius atiduodamas aplinkai trimis būdais: kontaktu, spinduliavimu ir vandens garinimu. Daugiausia šilumos išskiriama per odą ir kvėpuojant.

Pirtyje, kur labai skirtingas mikroklimatas, pakinta ir šilumos išsiskyrimas iš organizmo. Įvairių tipų pirtys šilumos apykaitą veikia skirtingai. Saunoje, kur oro temperatūra yra aukšta (70-100°C), o drėgmė maža (5-15 proc.), labai suintensyvėja organizmo šilumos atidavimas su išgarinamu vandeniu. Kai aplinkos temperatūra optimali (19-21°C), daugiausia šilumos (apie 75 proc.) į aplinką išskiriama kontakto ir spinduliavimo būdu. Aplinkos temperatūrai pakilus iki kūno temperatūros, atidavimas šiais būdais nutrūksta ir šiluma išskiriama garinant vandenį: prakaituojant ir pro plaučius, iškvėpiant prisotintą vandens garų orą.

Po kaitinimosi pirtyje maudantis baseine, po dušu ar apsipilant vandeniu, per keletą sekundžių labai pakinta veikianti organizmą išorinė temperatūra. Iškart susitraukia odos kraujagyslės, priteka mažiau kraujo, nebeprakaituojama. šiluma vandeniui atiduodama kontakto būdu. Atšąla tik kūno paviršius, o gilesni audiniai ir organai išsaugo šilumą. šiluma pasiskirsto organizme, pagerėja termoreguliacija. Pirties veiksniai yra savotiški dirgikliai, teigiamai veikiantys organizmą, žinoma, jei jie ne per stiprūs, ne per ilgi.

Kontrastinga temperatūra pirmiausia grūdina organizmą. Kuo pastoviau ir ilgiau veikia dirgiklis, tuo organizmas labiau prie jo prisitaiko. Organizmas grūdinamas tiek nuo šalčio, tiek nuo šilumos. Taigi pirtis yra ir profilaktinė priemonė: sistemingai maudantis pirtyje, grūdinamas organizmas, didinamas jo atsparumas neigiamiems veiksniams – todėl rečiau tenka lankytis pas gydytojus, užtikrinamas žvalumas, darbingumas, sveikata. Pradedantys maudytis ir jautrūs temperatūros svyravimams asmenys turėtų elgtis atsargiai, per daug neatšalti.

Pirties terapija

Pirtis naudinga tik tada, kai joje geras mikroklimatas – tinka temperatūra, drėgmė, grynas oras ir kai griežtai laikomasi pirties procedūrų ir kaitinimosi taisyklių. Be to, būtina laikytis bendrų nuostatų: neiti į garinę išgėrus alkoholio, visai nevalgius ar per daug prikimšus skrandį, labai pervargus, prieš pat miegą. Persivalgę ar girti žmonės pirtyje gali žymiai greičiau gauti karščio smūgį. Į pirtį gerai eiti tada, kai žmogus nuvargęs, kankina stresas, nugaros skausmai, įsitempę raumenys. Toks žmogus po pirties atsipalaiduoja. Pirties procedūros naudingos sergantiems periferinės nervų sistemos ligomis, taip pat radikulitu, pleksitu, neuritu, neuralgija, miozitu ir kt.

Pirties terapija – tarsi savotiška gyslų „gimnastika“, gerai veikianti sergančiuosius hipertonija (jeigu liga neįsisenėjusi). Pirtis padeda įveikti nemigą. Nemiga ima kankinti dėl to, kad nesilaikoma racionalaus gyvenimo būdo (gausios vakarienės, besaikis kavos gėrimas, tabako, alkoholio, vaistų vartojimas ir pan.). Geriausia nemigos profilaktika – sveikas gyvenimo būdas, fizinė kultūra, pirtis ir masažas.

Pirtis – ne tik puiki priemonė ligoms įveikti, bet ir pati geriausia profilaktikos procedūra.