Žvilgsnis pro rakto skylutę į slaptus Londono sodus

Kartą metuose londoniečiai ir miesto svečiai turi galimybę apžiūrėti dešimtis privačių, uždarų ir niekam nežinomų Londono sodų. Žaliosios didmiesčio oazės gali būti įrengtos bet kur: uždarame daugiabučio kieme, ant pastato stogo ar laivų prieplaukoje. Vieną tokių sodų prižiūrinti Teresa Lindquist sako, kad sodininkystė suburia bendruomenę. „Žmones tai suartina, yra apie ką pasikalbėti. Smagu iš ryto per prieplauką eiti į darbą, pakelia nuotaiką“, – teigia T. Lindquist.

Prestižiniame Londono Kensingtono rajone įsikūrusio Viktorijos laikų sodo vartai visuomenei atveriami tik kartą per metus – atvirų kiemo sodų savaitgalį. Raktus turi tik 240 aplink sodą gyvenančių žmonių. Londone tai įprasta. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sodas buvo visiškai apleistas ir gyventojai nusprendė jo likimą perimti į savo rankas, pradėjo sodininkauti ir subūrė draugišką kvartalo bendruomenę. Londono gyventoja Katrina Quinton sako, kad bendras sodas suburia draugėn kaimynus.

„Visus kaimynus pažįstame. Yra įkurta gyventojų asociacija ir sodininkų komitetas su ja glaudžiai bendradarbiauja. Štai čia – kepsninė, per Kalėdas statome eglutę, giedame giesmes ir valgome tradicinį mėsos pyragą – puikus būdas suburti žmones“, – pasakoja K. Quinton

Ant japonų banko stogo įrengtas sodas taip pat išskirtinis. Darbuotojams labai pasisekė – kasdien čia gali ateiti per darbo pertraukėles. Šiandien šia prabanga gali pasidžiaugti ir kiti. Pastate veikiantis restoranas naudoja čia užaugintas daržoves. Trys restorano darbuotojai per pietų pertrauką užsiima daržininkyste.

„Mums patinka sodai ir sodininkystė. Nieko nėra smagiau nei matyti savo užaugintus vaisius. Pirmiausia augalus sudaiginame kabinete ant palangės, paskui čia persodiname. Tiesiog nuostabu matyti, kaip jie auga“, – įspūdžiais dalijasi sodą prižiūrinti Linda Monehen.

Kitoje Temzės upės pusėje stovi Sautvarko katedra ir jos dekano namai. Sodas – atokiau nuo turistų akių. Šiemet jis taip pat pirmą kartą atviras visuomenei. Naujasis dekanas džiaugiasi tuo, kaip augalai veikia londoniečius. Sako, kad tokios žalios erdvės – ypač svarbios urbanizuotoje aplinkoje.

„Būtina matyti, kaip augalai auga. Urbanizuotoje aplinkoje jie suminkština kampus, padeda žmogui geriau jaustis, todėl matyti augalus kartais net ir tokiose vietose, kur jų lyg ir neturėtų būti, žmonėms labai daug reiškia“, – mano dekanas Andrew Nunn'as.

Londone daugelį privačių sodų sukūrė ar atgaivino gyventojų bendruomenės. Pavyzdžiui, Boningtono sodą. Prieš 20 metų gyventojai šią žemę išsinuomojo iš miesto savivaldybės ir nuo tada čia sodininkauja. Deja, jiems neramu, kaip bus toliau. Sodininkas mėgėjas James'as Booth'as sako, kad įkalbėti prižiūrėti sodą, kuris reikalauja daug darbo, sunkiausia jaunąją kartą.

Netikėčiausiose Londono vietose slypi daug brangakmenių. Čia prisišvartavę apie 60 gyvenamųjų laivų. Nors jų gyventojai tikram sodui pakankamai žemės neturi, nuo darželių sodinimo tai jų nesustabdo.

„Ši bendruomenė labai draugiška. Rytais atsitiktinai susitikę žmonės mėgsta pasikalbėti apie savo darželius. Paklausia, ar jau matė šįryt prasiskleidusias rožes. Žmones tai suartina, yra apie ką pasikalbėti. Smagu iš ryto per prieplauką eiti į darbą, pakelia nuotaiką“, – teigia sodininkystę mėgstanti T. Lindquist.