Tradicinis šiaudinis sodas laimina namus
Lūš šiaudas – lūš gyvenimas
B. Gricienės buto palubėje sklando šiaudiniai įvairiausių geometrinių figūrų sodai. Ant nematomų siūlų plevėsuoja paukšteliai, angeliukai. Rombus ar piramides jungia saulutės, kai kur nutįsta šiaudų atraižėlių kutai.
Iš Pasvalio rajono kilusi B. Gricienė sako, jog sodai Lietuvos regionuose skiriasi, tačiau kurdama ji nesistengia, kad sodas būtų žiemgališkas.
„Mėgstu saulutes, nes gyvenu Saulės mieste“, – juokauja moteris.
Apie sodų tradicijas Lietuvoje ji sužinojo iš vyresnių žmonių, kurie, išvydę sodus, net susigraudindavę. Viena moteris papasakojo, kaip per vestuves su sodu gavo ir palinkėjimą: „Jeigu nesaugosi, nesugyvensi. Lūš šiaudas – lūš gyvenimas. Saugok kiekvieną gyvenimo dienelę, kiekvieną valandėlę kaip tą šiaudelį.“
Nedidukas sodas būdavo dovanojamas ką tik gimusiam vaikui arba per krikštynas, kad gyvenimas būtų lengvas.
B. Gricienė girdėjusi ir daugiau vardų, kuriais senovėje vadino sodus: šiaudinėliai, vėrinėliai, seklyčios, darželiai.
Dažniausiai jie būdavo kabinami virš stalo, kad laimintų namus ir nuo piktų dvasių apsaugotų. Viena senutė jai sakiusi, kad apsauga užtikrinta tik tuomet, kai nors kelis šiaudus savo rankomis susiveri.
Pasak B. Gricienės, ir dabar žmonės pastebi, kad sodas namuose sukuria gerą aurą.
Šiandien žmonės kabina sodus sodybose, pirtyse, nors tokioje vietoje jie greitai pelija. Anot sodų meistrės, paprastai šiaudas sudūlėja per 30 metų.
Priemonių parduotuvėje negausi
Šiemet B. Gricienė gavo Lietuvos tautinio paveldo sertifikatą. Šiuo metu sodų vėrimo pamokas veda Radviliškyje.
Moteris sako, kad ne vienas susižavi šiaudų vėrimo menu, tačiau pasekėjų nėra. Pirmoji kliūtis – medžiaga rankdarbiui. Parduotuvėje šiaudų nenusipirksi, reikia sėti pačiam, ieškoti laukuose arba prašyti javus auginančių žmonių, kas kam atlikę.
Anot B. Gricienės, geriausiai tinka rugiai, nes jie kietesni. Galima naudoti ir kviečius, miežius, avižas. Prie pelkių ji pataria ieškoti nendrių ar švendrių: „Tinka viskas, kas su kiauru viduriu, kur galima įverti siūlą“.
Šiaudus reikia džiovinti nesandariame, vėjo perpučiamame šiltnamyje.
Džiovintus šiaudus sutvarko B. Gricienės vyras Jonas – nukerpa iki varpos, suriša į ryšulėlius dviejose vietose.
Parsivežęs namo, iškerpa narelius, numauna žieveles ir atideda jas kutams ar angelams daryti. Minkštesnius šiaudus atskiria nuo kietesnių, ilgesnius nuo trumpesnių.
Tautodailininkė šiaudus varsto audimo medvilnės siūlais. Paukščius, angelus riša tvirtesniais siūlais, susuktais į vieną kamuoliuką iš kelių.