Malkos grįžta ir į modernius lietuvių namus

Individualių namų šildymo įrangą parduodančių įmonių vadovai pastebi, kad pastaruoju metu vėl pradėjo didėti kietojo kuro, tai yra malkų arba medžio granulių, katilų paklausa. Modernių automatizuotų dujinių ar dyzelinio kuro šildymo sistemų privalumus ekonomikos augimo metais jau spėję įvertinti lietuviai praėjusią žiemą griebėsi už galvų, mat dujininkų sąskaitos už mėnesį persivertė per tūkstantį litų.

Dideli ir ilgai užsitęsę šalčiai tapo išbandymu ir itin progresyvioms geoterminio šildymo sistemoms: jas brangiai įsirengusieji tikėjosi nemokamai naudotis žemės šiluma, tačiau lietuviška realybė pasirodė esanti rūstesnė už mokslinius apskaičiavimus, tad teko šildytis brangiausiu būdu – elektra.

Užsakymų trūkumu net ir sunkmečiu nesiskundžia židinių statytojai – ypač dabar paklausios sandarios židinių sistemos, kurios per ortakius gali prišildyti dalį ar net visą namą.

Tačiau vienareikšmiškai atsakyti, kuris šildymo būdas individualių namų savininkams Lietuvoje yra tinkamiausias ar patraukliausias, – sudėtinga. Mat kietojo kuro katilai ar židiniai – pigiausias šilumos šaltinis, bet jie reikalauja nuolatinės priežiūros. O juk retas šiais laikais turi noro dirbti “pečkuriu”. Dujinis šildymas švarus ir patogus, tačiau šio kuro kaina kasmet šuoliuoja tik aukštyn. Panaši alternatyva – dyzelinio kuro katilinės, bet jos suryja dar daugiau pinigų. Ką jau kalbėti apie pigiausius įrengti, bet kas mėnesį įspūdingiausias sąskaitas prisukančius elektrinius radiatorius.

Malkų renesansas
44-erių metų Gintautas Jankūnas dabar kiekvieną dieną pradeda vizitu į savo šeimos nuosavo namo rūsyje įrengtą katilinę. Įmeta kelias malkas į per naktį dar ne iki galo atvėsusią krosnį, ir netrukus po namus pasklinda šiluma. 200 kv. m name prieš penkerius metus buvo įrengta automatizuota dujinio šildymo sistema, tačiau kartu į bendrą šildymo sistemą įmontuotas ir kietojo kuro katilas, nes kadaise, prieš dešimt metų statant namą, dujos iki namo dar nebuvo atvestos ir kūrenti malkomis šeimai pasirodė priimtiniausia. “Dabar labai džiaugiuosi, kad įsirengdamas dujinę sistemą pasilikau ir senąjį katiliuką. Praėjusios žiemos sąskaitos už dujas pribloškė visus nuosavų namų savininkus”, – “Veidui” pasakoja ponas Gintautas.

Pernai per šalčius namo šildymas jam atsiėjo iki 600 Lt per mėnesį, todėl šios žiemos Gintautas laukia apsirūpinęs gerokai didesniu kiekiu malkų. “Man jos praktiškai nieko nekainuoja – turiu nuosavo miško, tad su sūnumi susipjovėm, susikapojom ir parsivežėm”, – džiaugiasi ūkiškas vyras.

Jis nebamba, kad dabar tenka nemažai laiko praleisti namo katilinėje kūrenant krosnį, valant pelenus: “Džiaugiuosi, kad apskritai turiu tokią galimybę. Per sunkmetį šeimos pajamos sumažėjo, tad augančios šildymo sąskaitos būtų pernelyg skausmingos”.

Šio namo šeimininko pavyzdys puikiai iliustruoja individualių namų šildymo įrangos rinkos aktualijas: visi “Veido” kalbinti šildymo įrangos pardavėjai nurodė dabar labiausiai didėjant kietojo kuro katilų paklausą. “Iki krizės labiausiai augo dujinių sistemų pardavimas. Dabar jas jau pradeda lenkti malkomis kūrenami katilai”, – sako šildymo įranga prekiaujančios individualios įmonės savininkas Saulius Štarulis.

Daugelio Vakaruose žinomų šildymo katilų prekybos teises turinčios bendrovės “Durupis” projektų vadovas Audrius Būtėnas taip pat skaičiuoja, kad kietojo kuro katilai šiuo metu baigia aplenkti dujinius. “Anksčiau pirkėjams labiausiai rūpėdavo komfortas: užprogramavai sistemą pageidaujamai temperatūrai, ir ji pati sau reguliuoja, kada atvėso ir reikia šildyti labiau, o kada apsukas galima mažinti. Dabar viskas atsiremia į kainą – ir ne tiek į vienkartinę šildymo sistemų įrengimo, kiek į kasmėnesinių mokesčių išlaidas”, – aiškina specialistas.

Pašnekovai pastebi, kad ypač didėja susidomėjimas medžio granulėmis kūrenamomis šildymo sistemomis. Jos yra tarpinis variantas tarp visiškai automatizuotų dujinių ar dyzelinio kuro katilų ir nuolatinės priežiūros reikalaujančių kūrenamų malkomis.

Medžio granulių šildymo sistemą savo name Vilniaus pakraštyje įsirengęs 35-erių metų Gintaras Mickus jai priekaištų neturi: katilinė automatizuota, užtenka specialią talpyklą kartą per savaitę pripildyti granulių ir savaitgalį išvalyti pelenus, kurių prisikaupia maždaug kibiras. 150 kv. m namui apšildyti šeima kasmet perka granulių už maždaug 2,5 tūkst. Lt. Dar maždaug 600 Lt tenka išleisti malkoms – jomis kūrenamas svetainėje įrengtas židinys, ortakiais pašildantis tris namo kambarius. “Kol nėra šalčių, pakanka ir židinio. Šiemet katilinę užkūriau tik nuo lapkričio”, – sako G.Mickus.

Išbandymai modernioms technologijoms
Penkerius metus name netoli Vilniaus gyvenantis 45-erių metų Algimatas Š. yra įsirengęs dyzelinio kuro katilinę ir iš esmės ja sako esąs patenkintas – technologija švari ir komfortiška. “Žinoma, mieliau būčiau rinkęsis dujinį šildymą, tačiau mūsų namas stovi atokiau, tad atvesti dujas būtų kainavę pernelyg brangiai”, – dėsto pašnekovas. Tiesa, dabar kas mėnesį jam tenka apmokėti gana dideles šildymo sąskaitas – maždaug po 700 Lt per mėnesį už 250 kv. m namą. Be to, dar teko įsirengti specialias kuro talpyklas. Kita vertus, patį dyzelinį kurą, kuris namams šildyti parduodamas be akcizo mokesčio, šis šeimininkas gali pirkti bet kada, nutaikęs momentą, kai jis būna pigesnis.

“Dabar viską daryčiau kitaip – gyveni ir mokaisi. Visų pirma negailėdamas investuočiau į namo sandarumą, tada įrengčiau malkomis kūrenamų židinių su ortakiais sistemą ir tik šalia jos – automatizuotą katilinę”, – įžvalgomis dalijasi “Veido” pašnekovas.

Uždaras židinių su ortakiais sistemas įrengiančios bendrovės “Statybininkas” direktorius Vidas Norbutas tvirtina, kad tokia įranga šilumą name palaiko iki 12 valandų, tad malkų užtenka įmesti du kartus per parą. “Žinoma šalia būtinai turi būti alternatyvi automatinė sistema, kuri įsijungia, kai temperatūra labai nukrinta”, – aiškina jis.

Šildantis šiuo būdu patalpų temperatūrą nesunku reguliuoti mechaniškai: įleidus daugiau deguonies, malkos dega kaitriau. Beje, ši įmonė siūlo dar ir modernesnę sistemą – į ją įjungiamas ir vandens šildymo boileris, kurį kaitina šilumos energija, susigrąžinama iš kamino. “Per kaminą paprastai iškeliauja apie pusę šilumos, o mes bent dalį jos susigrąžiname”, – tvirtina V.Norbutas, už tokios sistemos įrengimą maždaug 150 kv. m name prašantis 12 tūkst. Lt.

Kitas vilnietis, 35-erių metų Mindaugas Pocius, pernai pirmą kartą žiemojo savo moderniame 250 kv. m name, kuriame įrengta geoterminio šildymo sistema. “Tikėjausi minimalių sąskaitų – juk į įrangą investavau apie 70 tūkst. Lt. Tačiau šalčiausią mėnesį ji siekė net tūkstantį litų”, – stebisi šeimininkas. Tąsyk, spaudžiant rekordiniams šalčiams, žemės šilumos nebeužteko, sistema persijungė į šildymo elektra režimą.

Beje, moderniausios technologijos sunkiai skinasi kelią ne tik Lietuvoje – jų plėtra nedidelė ir kur kas turtingesnėse Vakarų šalyse. “Vokiečiai labai racionalūs, pirmiausia suskaičiuoja, per kiek metų jiems viskas atsipirks. Todėl geoterminis šildymas yra greičiau entuziastų daržas, nei naujakurių kasdienybė”, – “Veidui” aiškina 43-ejų metų Pietų Vokietijoje, Heidelberge, gyvenanti Rita H.

Pasak jos, ir saulės baterijų sistemos čia populiarios tik dėl to, kad jas dosniai dotuoja vyriausybė. Pati Rita su vyru Peteriu gyvena nuosavame 250 kv. m name, šildomame dujomis. Mėnesio sąskaita šildymo sezono metu siekia apie 150 eurų (518 Lt). “Dujų ir dyzelinio kuro katilinės – du populiariausi šildymo būdai vokiečių namuose. Malkas perkame nebent židiniams, kurie pas mus įrengiami tik dėl jaukumo”, – užbaigia pašnekovė.

1 kv. m šildymo kaina nuosavame name mažesnė nei daugiabutyje, tačiau ir namų savininkus sąskaitos žiemą verčia ieškoti mažiau patogių, bet pigesnių šildymosi galimybių:

Malkos: pigu, bet nepatogu – tenka nuolat dirbti “pečkuriu”;

Medžio granulės: veikia automatiškai, bet kuras nepigus;

Dujos: labai patogu, bet jau gana brangu;

Dyzelinis kuras: nereikalauja priežiūros, bet itin brangu;

Geoterminis šildymas: nemokama žemės šiluma, bet brangu įsirengti sistemą, be to, šis būdas neefektyvus spaudžiant šalčiams.