Kieno šiluma šilčiausia?
"Gyvenu Anglijoje, daug po ją važinėju. Nė viename mieste – Kembridže, Bristolyje, Glosteršyje. Birmingame, Kardife, neskaitant smulkių – iki 50 tūkst. gyventojų – miestelių, aš nemačiau gigantiškų šilumos gamybos įmonių kaminų. Buvau šiaurinėje Italijoje, Paryžiuje, Austrijoje – ir ten tokių dalykų nemačiau. Visur butuose įrengti šilumos mazgai, kurie bet kuriuo metų laiku tiekia karštą vandenį, o norint papildomai pasišildyti karščiausią vasaros dieną pakanka įjungti buto šildymo režimu šilumos centrą", – laiške redakcijai rašo Draibruke (Jungtinė Karalystė) gyvenantis išeivis iš Lietuvos Bronislavas Drigotas, buvęs namo gyventojų bendrijos pirmininkas.
"Reikėtų baigti spekuliacijas, kad atsijungimas (nuo centrinio šildymo – aut.) gerokai padidins išlaidas už šildymą likusiems: man neteko nei matyti, nei girdėti konkrečių skaičiavimų, nors savo laiku ta tema domėjausi labai rimtai – vien tribūninės kalbos", – toliau rašo LŽ skaitytojas.
Prijungia vis daugiau vartotojų
Vis dėlto Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos pateikiama statistika rodo ką kita. Asociacijos duomenimis, per dešimtmetį centralizuotos šildymo sistemos Lietuvoje atsisakė apie 500 būstų, o šį šildymo būdą pasirinko per 170 tūkst. naujų vartotojų.
Tiesa, šilumininkai teigia tik numanantys atsijungusiųjų nuo centralizuoto šildymo mastą, nes niekas šios statistikos nerenka, juolab kad nemažai yra atsijungusiųjų nelegaliai.
Kita vertus, prie centralizuoto šildymo sistemos prijungiama dauguma statomų naujų daugiabučių, būsto pirkėjų nepaklausus, ar jie to pageidauja. Mat prisijungti prie centralizuoto šildymo yra pigiau, negu įrengti grupinę boilerinę, o ir ne visur tai įmanoma, nes reikia, kad šalia būtų gamtinių dujų trasa arba alternatyvaus kuro išteklių.
Kam tai pigiau kainuoja?
Žiniasklaidoje pasirodančiose publikacijose retai kada guodžiamasi, kad autonomiškai šildytis brangiau nei centralizuotai. Savarankiškai patalpas šildantys būsto savininkai giriasi, kad šildymas jiems kainuoja perpus, o kai kuriais atvejais ir keleriopai pigiau, negu kainuodavo centralizuotai tiekiama šiluma. O autonominio šildymo oponentai aiškina, jog iš tikrųjų yra priešingai.
"Vien dėl masto ekonomijos centralizuotas šildymas yra pigesnis. Juk, pavyzdžiui, už sunaudotą 1000 kubinių metrų dujų gyventojai moka 200-300 litų brangiau. Be to, papildomai kainuoja šildymo sistemos priežiūra, parengimas sezonui, remonto išlaidos, investicijos į katilą arba grupinę boilerinę ir pan. Visa tai įskaičiuota į šilumos ir karšto vandens tarifą", – LŽ kalbėjo Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Karosas.
Jo nuomone, autonominio šildymo savininkai išlaidas skaičiuoja panašiai kaip dažnas automobilininkas – neva važiuoti mašina pigiau nei viešuoju transportu, nes tam tikram atstumui nuvažiuoti degalai kainuoja pigiau. Tačiau neįskaičiuojamos automobilių techninės priežiūros, tepalų keitimo, draudimo išlaidos.
Panašiai nurodo dr. Valdas Lukoševičius, Lietuvos energetikos ekspertų asociacijos prezidentas. Jo manymu, pigiausias šildymo būdas – centralizuotas, kai šiluma, gaminama kogeneracinėje elektros jėgainėje, yra antrinis produktas ir tiekiama plačiam tinklui.
"Mums Europa pavydi turimos centralizuotos šildymo sistemos, jie norėtų tokią turėti, bet negali, nes norint nutiesti tinklus reikėtų griauti pastatus", – teigė ekspertas ir pridūrė, kad centralizuotas šildymas buvo vienas iš nedaugelio planinės ekonomikos, buvusios sovietiniais laikais, pranašumų.
Jo tvirtinimu, dabar centralizuotai tiekiamos šilumos kilovatvalandė Lietuvoje kainuoja maždaug tiek pat, kiek Suomijoje, Švedijoje ar Vokietijoje (2009 metų duomenimis – 19-23 ct/kWh). O šildymo paslaugos mums kainuoja brangiau todėl, kad daugiau sunaudojame šilumos.
2009 metais Estijoje šilumos buvo suvartojama vidutiniškai 225,2 kWh/kv. m, Lietuvoje – 219,5, Danijoje – 140,1, Suomijoje – 126,6, Norvegijoje – 115, o Švedijoje – vos 74,4 kWh/kv. metrui šildyti.
"Vienam švedui tenka vidutiniškai 45,2 kv. metro gyvenamojo ploto, o Lietuvoje – 26,1 kv. metro. Taigi Lietuvos gyventojas per metus suvartoja vidutiniškai 5729 kWh šilumos energijos, o švedas – 3363 kWh, – skaičiavo V.Lukoševičius ir padarė išvadą: – Vidutinis Lietuvos gyventojas, gyvendamas perpus mažesniame būste negu dauguma Skandinavijos šalių piliečių, sunaudoja daugiau šilumos energijos, todėl už ją moka daugiau. Kas prisiims atsakomybę, kad iki šiol Lietuvoje renovuota mažiau kaip 1 proc. daugiabučių pastatų ir senieji pastatai paprasčiausiai netvarkomi?"
Skaičiuoja ir atsijungusieji
Technikos mokslų daktaras Vytautas Paulauskas, savo būste daugiabutyje Prienuose įsirengęs dujinį katilą, skaičiuoja kitaip. Gruodį už gamtines dujas, kurias naudojo viryklei, taip pat šilumai ir karštam vandeniui ruošti, jis sumokėjo 450 litų. Anksčiau vien už centralizuotą buto šildymą jis mokėdavo po 1000-1200 litų.
"Per mėnesį sunaudojau 150 kub. metrų dujų, todėl jei jos man ir kainuoja 200-300 litų už 1000 kub. metrą brangiau, negu centralizuotos šilumos tiekėjams, už jas per mėnesį permokėjau vos apie 50 litų", – aiškino jis.
V.Paulausko nuomone, investuoti į autonominį šildymą brangiau kainuoja tik pirmą kartą. Apie 2000 litų kainuoja katilas, kuriam suteikiama 10 metų garantija, o pridėjus išlaidas kaminui, naujiems radiatoriams, inžineriniams darbams, apdailai, užtenka 8-12 tūkst. litų investicijų. Vadinasi, po keliolikos metų teks pirkti tik naują katilą. Jokių papildomų eksploatavimo išlaidų, jo manymu, nėra. O šildytis jis gali kiek nori ir kada nori. Tiesa, vyras abejoja, ar apsimokėtų visam namui arba laiptinei įsirengti grupinę boilerinę.
"Bėdos būtų panašios, kaip ir naudojantis centralizuotu šildymu: vieni norėtų, kad namuose būtų šilčiau, kiti – taupytų, o už šildymą visi mokėtų panašiai. Mano skaičiavimu, šildantis pačiam kilovatvalandė kainuoja vidutiniškai 10 ct/kWh, o naudojantis grupine boilerine – 8 ct/kWh, bet ta 2 centų nauda dėl minėtų priežasčių greitai ištirptų", – svarstė V.Paulauskas.
Ne kuras svarbiausia
V.Paulauskas neabejoja, kad norinčiųjų atsisakyti centralizuoto šildymo būtų gerokai daugiau, jei nebūtų iškreipta kompensacijų už šildymą sistema. Dabar išlaidos šildymui, viršijančios 20 proc. šeimos pajamų, kompensuojamos tik centralizuoto šildymo vartotojams, tiksliau, net ne jiems, o šilumos tiekėjui.
"Išmaniausieji visokiais būdais – sąžiningais ir nesąžiningais – susiorganizuoja gauti kompensaciją už šildymą, todėl jiems ir neapsimoka atsijungti nuo šitos sistemos", – teigė jis.
V.Paulausko įsitikinimu, kalbos, kad pigiau kainuoja šildytis biokuru, šiandien Lietuvoje dažnu atveju tėra pasaka lengvatikiams. Mat Valstybinė kainų ir energetikos komisija, nustatydama šilumos kainas, netaiko atskiros metodikos biokurui, jei tame regione dominuoja šildymas gamtinėmis dujomis.
Antai Prienų rajono Balbieriškio miestelyje buvo įrengta biokurą naudojanti katilinė, tačiau gyventojai už šildymą moka tiek pat, kiek ir Prienuose, nes bendras šilumos tarifas yra nustatytas visam rajonui. "Skirtumas tik tas, kad pinigai už gamtines dujas keliauja į "Gazprom" ir tarpininkams Lietuvoje, o už biokurą – lieka Lietuvoje.
Kita vertus, masto ekonomijos pranašumais galinčio girtis centralizuoto šildymo naudai kalba faktai, kad šilumos kilovatvalandė kainuoja brangiau naujos statybos daugiabučiams, kuriems šiluma tiekiama iš grupinių boilerinių, kartais – įrengtų ant šių modernių namų stogų. Antai sostinės Fabijoniškių mikrorajone didesnius negu UAB "Vilniaus energija", šiluma aprūpinančios beveik visą miestą, įkainius yra nustačiusi UAB "Balterma". Kodėl taip yra – bendrovės vadovai LŽ nepaaiškino.
Energetikai atsijungia pirmieji
V.Paulauskas, išmanantis į technikos mokslus, pripažįsta, kad centralizuotas šildymas iš tiesų turėtų kainuoti pigiau dėl masto ekonomijos. Todėl, pasak jo, prieš apsisprendžiant atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, svarbu gerai įvertinti pasekmes ir vietos situaciją.
Pavyzdžiui, Prienų rajonui nustatytas šilumos tarifas yra vienas didžiausių Lietuvoje. Matyt, taip yra ir dėl to, kad čia centralizuotai šildoma vos apie 2000 būstų. "Nė nemanyčiau šildymo sistemos keisti ir aš, jei šis verslas būtų sąžiningas ir nemonopolizuotas. Šilumininkai, eksploatuojantys susidėvėjusias, dar sovietmečiu nutiestas šilumos trasas, naudojasi galimybe milžiniškas sumas užkasti į žemę, – dar vieną savo apsisprendimo priežastį nurodo V.Paulauskas. – Niekas nežino, kiek ten pinigų užkasama, nes niekas negali iškasti", – teigė V.Paulauskas. Jo manymu, šilumos tiekimo įmonės, būdamos monopolininkės, naudojasi ir specialiosios įmonės statusu, todėl, skirtingai nei kitas verslas, būtinomis išlaidomis gali laikyti bet ką, ir visa tai patenka į nekintamąją šilumos tarifo dalį. Todėl, pasak mokslininko, šiandien savo būstą dažniausiai labiau apsimoka šildyti pačiam, o ne centralizuotai.
"Jei taip nebūtų, argi skubėtų nuo centralizuoto šildymo pirmieji atsijungti žmonės, artimi savivaldybės, UAB "Prienų energijos", AB "Prienų šilumos tinklų", "Lietuvos dujų" nomenklatūrai?" – klausė V.Paulauskas. Jis pateikė pavyzdį: dar 2003 metais viena pirmųjų mieste centralizuoto šildymo atsisakė jo kaimynė Albina Minciuvienė, "Prienų šilumos tinklų" vadovė.
Atsijungimui – STOP!
Apsisprendus atsisakyti centralizuoto šildymo, dabar jau derėtų susitaikyti su mintimi, kad tai beveik neįmanoma. Istorijų apie neįveikiamas biurokratines užkardas ypač pagausėjo po 2011-ųjų liepos 1 dienos, kai įsigaliojo naujasis Statybos reglamentas, o vieni iš tų, kurie kremta karčius reglamento vaisius, yra Prienų daugiabučio gyventojai.
"Visi namo butų savininkai nuo centralizuoto šildymo yra atsijungę ir savo būstą šildo patys de facto, bet ne de jure, ir jau kažin ar kada šį veiksmą galės įteisinti", – LŽ pasakojo 30-čiai namo butų savininkų atstovaujantis ir juos konsultuojantis teisės mokslų daktaras Antanas Bartusevičius.
Pasak jo, palyginti palankios sąlygos buvo susiklosčiusios 2010 metų rugsėjo 25 dieną priėmus Aplinkos ministerijos parengtą Statybos reglamentą, kai norint gauti leidimą užteko daugiau nei pusės namo gyventojų sutikimo. Nuo praėjusių metų lapkričio tam pritarti privalo visi.
"Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės buvo drastiškai pakeistos, nepaisant nė Europos Sąjungos paslaugų direktyvos nurodymo, kad kai kyla abejonių, jos turi būti sprendžiamos vartotojo naudai. Lietuvoje tai kažkodėl negalioja, ypač "valstybei valstybėje" – energetikams ir šilumininkams", – piktinosi A.Bartusevičius.
Pasak jo, kitoks Statybų reglamentas, įsigaliojęs lapkritį, buvo pakeistas keistomis aplinkybėmis. Mat prie ankstesniojo reglamento turėjo būti pritaikytos ganėtinai griežtos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurias yra parengusi Energetikos ministerija. Tačiau ši reikalavimo nepaisė, o priešingai – dar labiau sugriežtino taisykles, ir Aplinkos ministerijai buvo nurodyta Statybos reglamentą pritaikyti prie šių taisyklių.
"Dabar žmonės kreipiami į teismą. Namo gyventojai taip ir padarė, bet teisiškai atsijungti nuo centralizuoto šildymo gavo tik keturi "įtakingiausieji" iš trisdešimties", – aiškino teisininkas. Pasak jo, "dėl energetikų, šilumininkų ir savivaldybės tandemo" pasirengimas atsijungti nuo centralizuoto tiekėjo užtruko ilgiau nei dvejus metus.
Prieniškius galima paguosti tik tuo, jog Lietuvoje būta atvejų, kad biurokratiniais ir teismų koridoriais kai kuriems teko klaidžioti ir daugiau nei 10 metų. Vienas iš tokių – LŽ sausį aprašytasis gyvenamojo namo Kretingoje atvejis: gyventojai per teismus ištrūko į laisvę po bene 11 metų. O, pavyzdžiui, Kaune iš pernai gautų 188 prašymų atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo iš viso nebuvo patenkintas nė vienas.
Ką kaimynas pasakys
Vis dėlto sugriežtinta atsijungimo nuo centralizuoto šildymo tvarka, kai reikalaujama visų gyventojų sutikimo, K.Karoso nuomone, turėtų būti pagrįsta. "Dabar žmonės lengva ranka parašo sutikimą, dažnai nė nepagalvodami apie pasekmes", – teigė Vilniaus miesto savivaldybės valdininkas. Mat daugiabutis, anot jo, yra vientisas statinys. Atsijungus vienam kaimynui, esą išsibalansuoja visa namo šildymo sistema. "Ne paslaptis, kad dalis nuo sistemos atsijungia todėl, kad nereikėtų apskritai šildyti buto. Tokiu atveju tokie būstai šilumos gauna per neizoliuotas kaimyno sienas, o šis šilumos naudoja daugiau, todėl tai jam brangiau kainuoja", – aiškino K.Karosas.
Be to, anot jo, gyventojas net ir atsisakęs centralizuoto šildymo lieka namo bendruomenėje, todėl privalo mokėti ir už bendro naudojimo šilumą, ir, būdamas bendraturtis, už šilumos mazgo eksploatavimą. O ir dėl to, kaip bus kompensuojamos papildomos kaimynų išlaidos šildymui, jei jis sumanytų apskritai nešildyti būsto, turėtų būti aptartos. Tai papildomi dalykai, kuriuos esą reikia gerai apgalvoti prieš ryžtantis atsisakyti centralizuoto šildymo paslaugų.
Centralizuotas šildymas kai kuriose Europos šalyse
Valstybė Centralizuotai šildomų būstų dalis, proc.
Vokietija 6
Bulgarija 11
Latvija 27
Lenkija 26
Suomija 27
Estija 28
Lietuva 48
Šaltinis: Lietuvos energijos vartotojų asociacija
Centralizuotas šildymas Lietuvoje
Metai Būstų skaičius Pokytis
2001 477462 nėra duomenų
2002 523723 +46261
2003 544630 +20907
2004 572867 +28237
2005 584255 +11388
2006 609292 +25037
2007 622134 +12842
2008 627866 +5732
2009 638566 +10700
2010 646236 +7670
2011* 651000 +4764
Iš viso: +173538
*Pirminiai duomenys
Šaltinis: Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija
Sekite mus