Interjerą atkurti padeda istorikai

Praėjusių metų pabaigoje miesto visuomenei po rekonstrukcijos duris atvėrę poeto Jono Krikščiūno-Jovaro namai demonstruoja kruopščiai atkurtą interjerą: prieškario Lietuvos knygyno pirmajame aukšte ir šeštojo-septintojo dešimtmečio miestiečio gyvenamosios aplinkos — antrajame. Laikmečio dvasią išsaugojęs interjeras — muziejininkų, meistrų ir dizainerės bendradarbiavimo rezultatas.

Prieškario knygyno interpretacija
Pusmečiui rekonstrukcijai uždarytas poeto Jovaro namas praėjusių metų pabaigoje visuomenei atvėrė skoningą ir artimą autentikai interjerą. Tai „Aušros“ muziejaus darbuotojų Irenos Nekrašienės, Gražinos Narbutaitės, dizainerės Zitos Šulcienės ir kitų meistrų bendras darbo rezultatas.

Anot Irenos Nekrašienės, „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos, šis pastatas neturi kultūros vertybės statuso, todėl griežtų reikalavimų, jį rekonstruojant nebuvo, tačiau stengtasi kuo tiksliau atkurti to laikotarpio interjerą. Name, anot muziejininkės, dera dvejopos paskirties ekspozicijos. Viršuje — autentiška poeto Jovaro gyvenamoji aplinka, kambariai, išlaikę 6-7 dešimtmečio interjerą, apačioje atkurtas tarpukario knygyno stilius pagal išlikusią ikonografiją.

Tarpukario knygynuose, pasakoja I. Nekrašienė, buvo parduodamos ne tik knygos, spaudiniai, bet ir būtiniausios ūkinės prekės, suvenyrai, žibalas, muilas, druska ir kita. Informacijos apie tuometinių knygynų aplinką ieškota ir rašytiniuose šaltiniuose, ir nuotraukose. Tačiau muziejininkų uždavinys buvo ne konkretaus knygyno interjero atkūrimas, o knygyno stilius ar interpretacija, panaudojant muziejuose saugomus daiktus: knygas, kryželius, bažnytinius reikmenis, spaudą. Kuriant knygyną, pasakoja I. Nekrašienė, turėtas tikslas populiarinti ir spaudos rinkinius — muziejus turi surinkęs labai daug spaudos paveldo, o knygyno tema yra labai dėkinga knygoms, laikraščiams eksponuoti.

„Žinoma, tarpukario knygynas, kaip matyti iš nuotraukų, prikrautas daiktų, estetikos ten nedaug, o mums reikėjo palaviruoti, išlaikyti estetinį vaizdą…“, — sakė I. Nekrašienė. Zita Šulcienė, interjerą kūrusi dizainerė pasakojo, kad peržiūrėjus kelių tarpukario knygynų nuotraukas, ieškota bendro šiai erdvei sprendimo. Muziejus turėjo keletą originalių, memorialinių knygų spintų, kurias reikėjo sujungti į visumą. Knygyne pastatyta ir P. Bugailiškio knygų spinta, o kitos spintos ir originalus prekystalis, pasakojo Z. Šulcienė, pagamintas, naudojant ano laikmečio ornamentiką.

Detalių paieška
Parinkus baldus, prasidėjo detalių paieška. Kelis šviestuvus — beveik tikslias tarpukario šviestuvų kopijas — I. Nekrašienė atsitiktinai aptiko netoliese įsikūrusioje šviestuvų parduotuvėje — iš likučių buvo surinktas visas šviestuvų komplektas. Būtent tokie lakoniško dizaino šviestuvai, kaip matyti senose nuotraukose, teigia muziejininkė, kabėdavo visuomeninėse patalpose, įstaigose, teismo salėse. Reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip senoviniu būdu nudažyti sienas su ornamentu, būdingu tam laikmečiui. Visų džiaugsmui, specialų volelį pats dažytojas atrado sendaikčių turguje.

Po ilgų svarstymų, ką kabinti ant langų, nutarta langus palikti nedengtus, juolab, kad anksčiau visuomeniniuose pastatuose užuolaidų nebuvo. Iš savo namų muziejaus moterys atvežė pelargonijų, alijošių, fikusą — to meto interjerui būdingus augalus.

Deramą vietą knygyne surado ir memorialinė žinomo Šiaulių menininko G. Bagdonavičiaus šiukšliadėžė, stovėjusi dailininko namuose. Ant prekystalio stovi žibalinė kaimynų Žukauskų lempa, kurią kažkada sandėliuke rado ir parsinešė Jovaro sūnus. Tokios iki šių dienų išlikusios lempos, anot muziejininkų, paprastai būna be gaubtų, o ši lempa su puikiai išsilaikiusiu gaubtu suteikia išsamų vaizdą, kokios buvo tikros žibalinės lempos. Autentišką to laikotarpio stalą su kėdėmis, atsiliepęs į straipsnį „Šiaulių krašto“ laikraštyje, dovanojo joniškietis, į kampą pastatyta kampinė spintelė — muziejaus eskponatas, ant kurios sudėti seni laikraščiai, tarsi užbaigia knygyno interjerą.

„Kurti šį interjerą buvo labai įdomu — tuo metu gyveni tuo gyvenimu, vaikštai tose mintyse, bandai modeliuoti tas situacijas: kaip viskas buvo, kur kas turėjo būti padėta, kaip kas turi atrodyti“, — jau atsikvėpusi po darbų pasakojo dizainerė Zita Šulciene. Dizainerė patartų visiems, bandantiems savo privačiuose namuose atkurti tam tikro laikotarpio stilistiką, pirmiausia ieškoti informacijos pas istorikus, tyrinėti senelių nuotraukas.

Miestiečio gyvenamoji aplinka
Antrajame aukšte, pasakojo muziejininkė Gražina Narbutaitė, stengtasi kuo autentiškiau atkurti gyvenamąją poeto Jovaro aplinką. Čia lankytojams duris atvėre poeto svetainė ir jo darbo kambarys. Per pastarąją rekonstrukciją naujai nudažytos lubos, grindys ir langai (sienų dekoras palikęs nuo pirmosios 1980 metų rekonstrukcijos), didžioji dalis baldų ir eksponatų restauruoti.

Svetainėje stovi žibalinė krosnelė, atkeliavusi iš Jovaro sodybos Kalniškių kaime. Ant stalo padėta tam laikui būdinga detalė — padėkliukas grafinui ir stiklinėms. Kampe stovintis radijo imtuvas pagal senas nuotraukas surastas radijo ir televizijos muziejaus fonduose. Svetainėje baldus dengia rankomis siuvinėtos staltiesės, šiam laikotarpiui būdingas trafaretinis sienų dekoras, nepakeičiama interjero detalė — gitara, senos kėdės dvelkia šeštojo— septintojo dešimtmečio nostalgija.

Darbo kambaryje išlaikyti visi poeto daiktai, baldai ir autentiškas kambarių apstatymas, skulptūrėlė „Jaunoji tenisininkė“, šiam laikotarpiui būdingi mediniai karnizai, paprastomis baltomis užuolaidomis dengti langai (tuo metu naktinių užuolaidų dar nebuvo). Koridoriuje stovinti spinta (XIX amžiaus pabaiga, XX amžiaus pradžia), pasakojo G. Narbutaitė, atgabenta iš Kalniškių sodybos. Šioje spintoje Jovaras laikė knygas, kurias pirkdavo dviems jo paties įkurtoms „Spindulio“ ir “Ąžuolo“ draugijoms. Ant spintos kabo matyt tame pačiame kaime nukaldinti raktai.

Šviestuvai ir koridoriuje pakabintos lempos-burbulai atkeliavo iš Venclauskių namų. Anot muziejininkų, šie du kambariai visuomenei galėtų būti įdomūs ne tik kaip Jovaro memorialiniai kambariai, bet ir kaip šeštojo — septintojo dešimtmečio šiauliečio namų interjeras.

Iš namo istorijos
Jovaro memorialinio muziejaus Vytauto gatvėje istorija mena tarpukario laikus. Kada statytas šis namas, tiksliai nėra žinoma, tačiau maždaug 1926-1927 metais jis jau stovėjo. Namo savininkas ponas K. Žukauskas šiame name buvo įkūręs saldainių fabriką „Aušra“, kurio produkcija du metus iš eilės gavo aukščiausius įvertinimus Liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje namo savininkai pasitraukė į Vakarus, o karo metais apgriautas namas buvo paliktas be priežiūros ir be šeimininkų.

Po karo, apie 1946-uosius metus, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, gyvenęs Kalniškių kaime, kreipėsi į Šiaulių valdžią, prašydamas leisti apsigyventi Šiauliuose, arčiau medicinos pagalbos. Miesto valdžia tada jau žinomam poetui leido pasirinkti bet kokį sugriautą, apleistą namą Šiauliuose su sąlyga, kad šis namą atstatys savo jėgomis. Pasirinktą namą Vytauto gatvėje poetas Jovaras atstatė kartu su kaimynu Dapšiu ir vėliau čia įsikūrė: Jovaro šeima apsigyveno antrajame aukšte, Dapšiai — pirmajame. Kai 1980 metais mirė poeto našlė, šiame name nutarta įrengti memorialinį Jovaro muziejų — namas buvo rekonstruotas ir nuo 1985-ųjų čia veikė „Aušros“ muziejaus Šiaulių krašto literatūros muziejus.

 

Praėjusių metų balandį Jovaro namai buvo uždaryti atnaujinimui, o duris atvėrė praėjusių metų gruodį.