Stogų danga

Pastaruoju metu vietoje bitumo vis dažniau naudojamos polimerinės bituminės kompozicijos, arba vien polimerinės plėvelės. Priklausomai nuo naudojamų medžiagų bei įrengimo technologijos stogo dangos būna įvairių tipų.

Stogo danga iš ritininių medžiagų įrengiama daugiasluoksnė. Sluoksnių skaičius parenkamas priklausomai nuo stogo nuolydžio ir naudojamų ritininių medžiagų storio. Kuo mažesnis nuolydis tuo griežtesni reikalavimai keliami hidroizoliacinei stogo dangai, tuo ji daroma storesnė. Tam klojama daugiau sluoksnių, arba naudojamos ritininės medžiagos padidinto storio. Šiuo metu stogo dangai įrengti naudojamas ruberoidas, prilydomasis ruberoidas ir pastorintos bituminės polimerinės medžiagos.

Ruberoidas – tai oksiduoto bitumo apie 1,5 mm storio plėvelė, visu plotu armuota plaušinės nepūnančios medžiagos sluoksniu (stiklūnas, polisteris ir pan.), kuris apsaugoja bitumą nuo sutrūkinėjimo eksploatavimo metu. Prie pagrindo ir apatinių sluoksinių ruberoido juostos klijuojamos karšta arba šalta bitumine mastika. Prilydomas ruberoidas turi analogišką struktūrą, bet yra beveik milimetru storesnis ir klijuojamas pašildant apatinį paviršių klojimo metu. Toliau didinti jo storį negalima, nes storas oksiduoto bitumo sluoksnis lenkiant medžiagą pradeda trūkinėti net prie teigiamų temperatūrų. Bituminės polimerinės medžiagos gaminamos iš bitumo, sumaišyto su specialiais polimeriniais priedais – plastifikatoriais (SBS, APP ir kt.), kurių įvedama apie 15% nuo bitumo masės. Tai ne tik leidžia gaminti ritinines medžiagas iki 5mm storio, bet ir ženkliai pagerina jų pagrindines eksploatacines savybes – nelaidumą vandeniui, lankstumą, atsparumą karščiui ir kt. To dėka stogo dangos iš bituminių polimerinių medžiagų pasižymi itin geromis eksploatacinėmis savybėmis ir gali būti įrengiamos iš mažesnio sluoksnių skaičiaus.

Kiekvienas stogo dangos sluoksnis formuojamas iš nuosekliai klojamų ritininės medžiagos juostų, jas užleidžiant viena ant kitos. Prie pagrindo arba apatinio dangos sluoksnio juostos gali būti pritvirtinamos sekančiais būdais:

– klijuojant karšta arba šalta mastika;

– prilydant, kai jungiami paviršiai plastifikuojami juos pašildant arba apdorojant skiedikliais;

– tvirtinant pirmą sluoksnį mechaniškai metalinėmis arba plastmasinėmis smeigėmis su plačia galvute, kurie įleidžiami į pagrindą arba šiluminės izoliacijos sluoksnį.

Tarpusavyje sluoksniai klijuojami mastika arba prilydant. Nuo tvirtinimo būdo priklauso galutinė stogo dangos struktūra. Naudojant sluoksnių klijavimą mastikomis bendras dangos storis visada būna didesnis už suminį medžiagų sluoksnių storį. Kai jie prilydomi pašildant paviršius, galutinis stogo dangos storis priklauso nuo priimto klijavimo metu temperatūrinio režimo – ir būna žymiai mažesnis, nei suma pradinių medžiagų storių. Į tai reikia atsižvelgti parenkant konkrečiai stogo dangai sluoksnių skaičių, ritininės medžiagos rūšį bei jos klojimo technologiją.

Siekiant padidinti stogo dangos atsparumą atmosferos poveikiams, virš jos turi būti įrengiamas apsauginis sluoksnis. Jei stogo nuolydis 0….2,5%, danga padengiama karštos mastikos sluoksniu (ne plonesniu kaip 2mm), į kurį įspaudžiamas iki 900 C pašildytas smulkiagrūdis žvyras arba stambiagrūdis smėlis. Kai stogo nuolydis didesnis, viršutiniam dangos sluoksniui naudojamos ritininės medžiagos, kurių viršutinis paviršius yra padengtas stambiagrūdžiu pabarstu.