Šlaitiniai stogai ir jų tipai

Stogą sudaro medinė gegnių konstrukcija, hidro, termo izoliacija, vėdinimo sistema, lietaus nuvedimo sistema, sandarinimo elementai, na ir pati stogo danga. Gegnių konstrukcijos sudaro pasvirusias plokštumas, vadinamas stogo šlaitais – taip šlaitinis stogas ir gavo savo pavadinimą. Viršutinė stogo dalis, kuri leidžia apsaugoti pastatą nuo išorinių klimatinių veiksnių ir atmosferos poveikio vadinamas stogo danga.

Yra keletas stogų tipų. Pagrindiniai yra tokie:

vienšlaitis – tai vienos plokštumos stogas, dažniausiai naudojamas dengiant terasas, verandas, gana mėgiamas naujos architektūros pastatuose.Tai ekonomiškiausia stogo forma. Jis turi papraščiausią stogo konstrukciją, mažiausiai baigiamųjų elementų, taigi salyginai ir pigiausias. Tai ekonomiškas variantas -apšildyti tokį namą yra daug pigiau lyginant su klasikiniu dvišlaičiu stogu, nes stogo plotas yra gerokai mažesnis, taigi ir šilumos nuostoliai per stogą yra mažiausi.

Šiandieniniam europietiško stiliaus pastatui, ypač įsikūrusiam vėjuotame regione, ar tam kas taupo kiekvieną litą, verta pagalvoti apie vienšlaitį stogą. Jei tai nauja statyba, visų pirma išsiaiškinkite į kurią puse turi būti nuolydis. Tam reikia išsiaiškinti vyraujančią šioje vietovėje vėjo kryptį – ir stogo nuolydį formuoti pavėjinėje pusėje. Tuomet stogas bus labiausiai apsaugotas nuo atmosferinių poveikių. Kuo didesnis stogo kampas tuo mažesnės vėjo ir kritulių apkrovos.

dvišlaitis – tradicinis, dažniausiai sutinkamas stogas. Tai populiariausia stogo forma. Iš esmės dvišlaitį stogą galima apibūdinti kaip trikampį sudaryta iš dviejų plokštumų, viršuje sujungtą kraigu. Šlaitai remiasi ant nešančiujų sienų, o galuose susidarę trikampiai vadinamo frontonais, kuriuose dažnai montuojami langai mansardinių patalpų apšvietimui. Šios togo pagrindinis privalumas yra tas, kad galima montuoti pačią įvairiausią stogo dangą su mažiausia medžiagų išeiga.

Dvišlaičius stogus galima išskirti į simetriškus ir asimetriškus. Pirmasis variantas labiausiai paplitęs. Tai lygiašonis stogas frontonuose matomas kaip taisiklingas trikampis. antrajame variante, kraigas išdėstytas ne centre, šlaitai skirtingo ilgio ir nuolydžio. Tai estetiškai įdomus ir originalus variantas, tačiau neigiamai įtakoja mansardinio aukšto ploto panaudojimą.

dvišlaitis mansardinis – mansardinis stogas tai dvišlaitis laužytas stogas, kurio kiekvienas šlaitas yra padalintas į dvi plokštumas, sumontuotas su skirtingu nuolydžiu. Nors ir atrodo paprastas, tačiau tokio tipo stogas vienas iš sudėtingiausių montavimo ir projektavimo metu. Tačiau tai nesumažina jo populiarumo. Dėka savo formos tokia stogo forma leidžia maksimaliai panaudoti mansardinę erdvę įrengiant gyvenamas patalpas. Tokio stogo kaina neženkliai skiriasi nuo paprasto dvišlaičio, tačiau teigiamas rezultatas panaudojant erdves akyvaizdus. Gerai suprojektuotas stogas leis įrengti mansardą beveik tokio pačio ploto, kaip patalpos esančios po ja.
 

trišlaitis – stogas sudarytas iš trijų plokštumų: dvi plokštumos savo forma panašios trapeciją ir viena trikampė plokštuma. Iš esmės tai pusė valminio stogo.Trišlaitis stogas gali būti sudarytas ir iš triju trikampių. Dažnai tokia stogo forma naudojama įrengiant terasas ar žiemos sodus.
 

piramidės formos – daugiakampės formos, dažniausiai keturšlaitis stogas, kurio visi šlaitai yra trikampio formos sueinantys viename taške. Jame nėra frontonų ir horizantalių kraigų. Tai gana sudėtinga stogo konstrukcija, nes jos pagrindą sudaro atraminės-valminės gegnės, kurios ir neša pagrindinę apkrovą. Tokie stogai geriausiai tinka kavadratinės ar lygiagraštės formos pastatuose.Nors norint, piramidinį stogą galima sumontuoti ant bet kokios formos pastato.
 

susikertantys stogai – tai keli dvišlaičiai stogai susikertantys tarpusavyje. Dažnai tokia forma naudojama, kai norima suprojektuoti pastatą, kuris turėtų daugiau ne du frontonus. Stogai gali susikirsti tiek sudarydami L raidės formą, tiek X raidės. Kai kada susikertantys stogai susikerta ir įstrižai;
 

valminis – tai keturšlaičio stogo atmaina, kai dvi plokštumos trapecinės, o kitos dvi – trikampio formos. Trapecinių šlaitų susikirtime formuojamas horizontalus, o trikampio nuožulnus kraigas. Tai vienas iš sudėtingiausių, bet kartu ir tvirčiausių stogo formų. Trapecijų gegnės jungiasi kaip įprasta viršuje kraige, o trikampių šlaitų pagrindą sudaro valminės, įstrižos gegnės, kurios neša pagrindinę galinių plokštumų apkrovą. Prie valminių gegnių jungiasi trapecijų trumposios ir trikampių šlaitų visos gegnės.
 

pusiauvalminis – tai valminis stogas, kai galiniai trikampiai stogai nesiekia karnizo. Ši stogo forma buvo ypač populiari 19 a. pabaigoje iki 20 a. vidurio. Ši forma panaši į valminio stogo, tik skiriasi galinių šlaitų forma. Tai nedideli trikampiai, kurių apačia nesutampa su pagrindinių šlaitų karnizu. Montuojant tokį stogą sudaromi trapecijos formos frontonai, kurie geriau apsaugoti nuo atmosferinių poveikių nei paprastame dvišlaičiame stoge. Pagal medžiagų sąnaudas pusiauvalminiai stogai ekonomiškesni nei valminiai.
 

kupolo formos, skliautinis – tai dažniausiai specialios paskirties pastatų (kultiniai, sporto ir pan.) stogų atmaina. Taip pat reikia paminėti, kad tokiems stogams ne visos stogo dangos tinka.
 

daugiašlaitis – stogas susidedantis iš 3, 4, kartais iki kelių dešimčių šlaitų. Tai gali būti kelių skirtingų šlaitinių stogų derintys. Juos ypač mėgsta architektai projektuojantys šiuolaikiško dizaino pastatus. Tai gana sudėtinga konstrukcija, susidedanti iš daugelio susikertančių plokštumų. Tokiuose stoguose daug kraigo, sąlajų, vėjalentinių, nuožulnių kraigų elementų. Tai gražu, bet kartu ir tokia formų įvairovė padidina ir naudojamų medžiagų komplekto kainą. Tokio stogo montavimas yra gana sudėtingas ir patikėti tokį darbą nekvalifikuotiems, nepatyrusiems meistrams būtų didelė klaida ;

Visų stogų montavimas prasideda nuo gegnių montavimo. Stogo gegnynas turi tolygiai paskirstyti kritulių, vėjo ir stogo svorio apkrovas ant nešančiųjų atramų. Reikia paskaičiuoti jo patvarumą taip, kad išlaikytų maksimalias apkrovas, atkreipiant dėmesį į tai, kad su laiku šie duomenys turi tendenciją didėti.

Pagal tai kaip gegnės tvirtinamos prie atramų, jas galima skirstyti į:

tvirtinamas

slenkančias

skersines

Tvirtinamos nuožulnios gegnės pritvirtinamos prie apatinės, o vienšlaičio stogo atveju ir prie viršutinės sienos, nejudamai. Šios sienos ir priima pagrindines stogo apkrovas.

Slenkančios gegnės dažniausiai montuojamos rąstiniuose pastatuose. Gegnės remiasi ant žemesnės sienos viršutinio rąsto, netvirtinant jų prie rąsto. Tokiu būdu gegnės tik remiasi ant murlotinio rąsto, slinkdamos juo netrukdo namo sėdimui.

Skersinės gegnės montuojamos kai pastatas neturi vienos iš galinių atraminių sienų. Tai gali būti, kai vienas iš fasadų yra stiklinis arba jo visai nėra.

Gegnėms dažniausiai naudojama spygliuočių mediena, kartais naudojami metaliniai ar gelžbetoniniai elementai. Gegnių matmenys tiesiogiai priklauso nuo apkrovų, kurios joms teks.

Stogo nuolydis priklauso nuo dangos, kuri bus montuojama. Bituminėms čerpelėms galimas minimalus nuolydis 12 laipsnių. Minimalus stogo nuolydis, kai galima naudoti plieninę valcuotą ar trapecinio profilio stogo dangą, yra ne mažesnis kaip 7 laipsniai. Naudojant čerpinio profilio metalinę stogo dangą minimalus stogo nuolydis 14 laipsnių. Beasbestinės banguotos stogo dangos reikalaujamas minimalus stogo nuolydis yra 12 laipsnių. Betoninių banguotų čerpių minimalus stogo nuolydis 14, o keramikinių čerpių 16-18 laipsnių.

Kad stogo danga ir gegnių matmenys būtų pasirinkti tokie kokie reikalingi, reikia kreiptis į specialistą, kuris paskaičiuotų reikalingą nuolydį, medienos matmenis ir atstumus tarp gegnių.

Gegnių mediena turi būti džiovinta iki 18-20 procentų, impregnuota antiseptiku ar antipirenu.

Sumontavus gegnes klojama izoliacinė plėvelė. Tai gali būti difuzinė plėvelė, jei stogas yra šiltinamas, arba priešvėjinė plėvelė nešiltinamam stogui. Segantis žingsnis – ventiliacinių išilginių tašelių ir grebėstų montavimas. Grebėstai montuojami skersai gegnių. Priklausomai nuo stogo dangos tai gali būti 50×50 mm tašeliai, jei montuojamas čerpinis stogas arba 30×80 (30×100) mm, kai montuojamas metalinis ar šiferio stogas. Kai stogas dengiamas bituminėmis čerpelėmis, papildomai montuojamas ištisinis OSB ar lentų paklotas. Po to montuojama pati stogo danga ir baigiamieji elementai – vėjalentės, karnizai, kamino izoliavimas. Šiais darbais stogo montavimas praktiškai pabaigtas.

Anksčiau perdangos buvo šiltinamos spaliais ar keramzito granulėmis. Tačiau šis būdas nebuvo labai efektyvus. Dabar tam naudojama akmens ar stiklo vata, rečiau putų polistirolas ar kitos medžiagos. Svarbiausia sąlyga apšiltinant stogą yra teisingas šiltinimo sluoksnių montavimas. Tarp gegnių montuojamas pagrindinis šiltinimo sluoksnis. Jo storis dažniausiai sutampa su gegnių aukščiu. Gegnių apačioje montuojama garo izoliacinė plėvelė. Ji skirta tam, kad drėgmė ir kondensatas nepakliūtų į stogo konstrukciją. Po to iš apačios skersai gegnėms montuojami mediniai tašeliai ir vata papildomam šiltinimui. Šis sluoksnis gali būti 50 ar 100 mm storio.