Gręžtiniai pamatai. Įrengimas

Juo labiau, kad šių eilučių autorius, kaip vienas iš Respublikinių statybos normų RSN 91-85 sudarytojų, skirtų iki šiol populiarumo neprarandančių gręžtinių pamatų projektavimui bei statybai, yra puikiai susipažinęs su visomis šių pamatų problemomis. Kai kurias iš jų, besikartojančias iki pat šiandienos, naudinga prisiminti ir po tiek metų, o tas, kurios išryškėjo kur kas vėliau, daugiausia per paskutinį laikmetį, verta pagvildenti kiek išsamiau.

Įsisenėjusios gręžtinių pamatų problemos
Iš šiuo metu praktikuojamų mechanizuotų pamatų įrengimo būdų, labiausiai paplitę yra gręžtiniai pamatai (poliai), kai į išgręžtą duobę įstatomas armatūros karkasas ir ji paprasčiausiai užliejama betonu. Atlikto darbo kokybės požiūriu, patys svarbiausi yra du dalykai: 1) ar tokio pamato padas tikrai yra atremtas į laikantį grunto sluoksnį? ir 2) ar betonuojant pamatą, neužvirto duobės kraštai? Jeigu pastarąjį klausimą dar galima nesunkiai išspręsti, dirbant su apsauginiais vamzdžiais ar bent jau sustiprinus techninę priežiūrą, tai dėl 1-jo klausimo gali kilti problemos ir gana negatyvios. Kad to neatsitiktų, vadovaujantis europinio standarto “Eurocode7” nurodymais, būtina imtis rimtos pagrindo kokybės kontrolės. O tam reikalingos ne tik specialios žinios, bet ir specialios techninės priemonės. Gręžtinių pamatų atveju – tai būtų statinis zondavimas. 

Tačiau, visa tai neišvengiamai įtakoja ir didesnes darbų kainas. Daugiausia dėl šios priežasties, o ir dėl žinių stygiaus, įsivyravusi klaidinga nuomonė, kad visos tos kontrolės yra vieni niekai ir, kad be jų galima puikiai išsiversti. Išsiversti tikrai galima, jeigu tam kartui tiesiog pasisekė: žemės sklype netyčia pasitaikė gana palankios gruntinės sąlygos, betonuojant pamatus neužvirto gruntas ir nepadaryta grubių klaidų pamatų projekte. Tuo tarpu palankios gruntinės sąlygos tikrai nėra dažnos, o ir joms konstatuoti būtini tyrimai. Statybinėje praktikoje nereti ir tokie atvejai, kai dėl vyraujančių prastų gruntinių sąlygų, ant silpnų gruntų ne tik pamatų, bet ir grindų atremti neišeina. Esame matę ir tokių “vaizdelių”, kai gręžtiniai pamatai nusėda, neatlaikę net nuosavo svorio! Ir tai tik todėl, kad paplitus šiuolaikiškiems gręžimo mechanizmams, gręžtinių pamatų įrengimas tapo prieinamas visiems kas tik netingi, nepaisant jokių reglamentų bei būtiniausių priemonių darbo kokybei užtikrinti. Blogiausia yra tai, kad šis reiškinys yra tiek išplitęs, kad kalbėti apie kokią tai kontrolę dažnai net nebetenka ir šiai dienai – tai vienas didžiausių gręžtinių pamatų trūkumų, labiausiai diskredituojantis patį metodą.

Apie darbo su gręžtiniais pamatais organizavimo peripetijas
Neretai šiuos darbus atlieka tie patys statybininkai, kaip taisyklė, vykdantys ir tolimesnius pastato statybos darbus. Tai tikrai nėra pats blogiausias variantas, nors dėl žinių ir patirties stygiaus gali visko pasitaikyti. Bet šiuo atveju yra tas gerai, kad apsiėmę pilnai pastatyti bei įrengti pastatą, jie automatiškai tampa atsakingi ir už galutinį darbo rezultatą. Esame užfiksavę nevieną atvejį, kai iškilus rimtesnėms problemoms nedvejojant buvo kreiptasi pagalbos į geotechnikos specialistus.

Kur kas pavojingesnė šiuo metu yra kita tendencija, kai nerealiai numušinėdami kainas, vien tik pamatų įrengimu užsiima visokio plauko “specialistai”, kuriems dėl žemos kvalifikacijos imtis kitų statybos darbų tiesiog neparanku. Ar reikia, pavyzdžiui, didelio sugebėjimo į išgręžtą duobę (nenaudojat netgi apsauginių vamzdžių) suversti betoną, per daug nesigilinant apie tokio pamato pagrindą sudarančių gruntų stiprumą? Tikrai nereikia. Nereikia net vargti su klojiniais – viskas paprasta ir pigu, o lengvos pajamos garantuotos. Juolab, kad pamatų “kokybė” dažniausiai pasimato tik statybos darbams artėjant į pabaigą – plyšių sienose pavidalu, kai tokių “specialistų” ir pėdos būna ataušusios.

Užtat kokie šio kontingento gebėjimai reklamuotis, pateikiant iškreiptą informaciją ir klaidinant visuomenę! Štai tik keletas reklaminių frazių, pripuolamai ištrauktų iš interneto: „Pamatų įrengimas už ypatingai maža kaina” (klaidos netaisytos), arba – “Nuo 2003 metų dirbanti, puikiai suderinta brigada, patikimai įrengia pamatus. Pagal pateiktą projektą ir tyrimus nustatome reikalingą pamatų tipą, apskaičiuojame reikalingus parametrus ir įrengiame visų tipų pamatus“. Tikrai būtume dėkingi, jeigu kas nors iš skaitytojų atsiųstų ir daugiau panašių skelbimų, kuriuos galėtume susisteminti ir panaudoti savo svetainėje. Beje, dar mažiau už “ypatingai mažą kainą”, kaip 1-ju atveju, gali būti tik “darbas nemokamai”. Tik koks rezultatas laukia iš tokio darbo? O dėl 2-jo skelbimo, tai net nebejuokinga. Nusigyventa iki tiek, kad siekiant bet kokia kaina sumažinti darbų kaštus pamatų statyboje bei visiškai nesiskaitant su veikiančiais reglamentais, šią ypač atsakingą darbų sritį be jokių skrupulų mėginama nustumti iki pačio žemiausio pagal kompetenciją lygmens statybų sektoriuje – darbininkiškos brigados!

Be normalaus projekto, darbų kontrolės, kvalifikuotų specialistų ir apskritai be sveiko proto – svarbiausia, kad ta brigada “suderintai” gręžtų duobes ir į jas verstų betoną. Smagiai užsimota! Nors kita vertus, iš kur paprastiems darbininkams apie visa tai žinoti, kai statybų sektoriuje vyrauja toks chaosas ir korupcija? Deja, šito dažniausiai nežino ir patys užsakovai. Nebent tuo ir galima paaiškinti šių dienų situaciją, kodėl taip lengvai pasiduodama sukčių ir brokdarių mulkinimui. Todėl iš projektuotojų pusės būtų nepaprastai miela, jeigu pamatų rangovų pasirinkimo procese dalyvautų ir patys projektų vadovai, nes kas daugiau, jeigu ne jie, užima startines pozicijas bendroje statybų proceso grandinėje.

Skirtingai nuo pastato antžeminės dalies, kai projektuotojų indėlis apsiriboja vien tik projekto parengimu, tai tokioms požeminėms konstrukcijoms kaip pamatai, nemažiau svarbesnis klausimas už patį projektavimą, jeigu vadovautis europinio standarto “Eurocode7” nurodymais, yra tų pamatų tinkamas įrengimas. Todėl, jeigu jau pastato antžeminės dalies projekto autoriai patys imasi dar ir pamatų projekto, tai pradėtą darbą reikėtų ir užbaigti, pasirūpinant tiek rangovų atranka, tiek ir šios pastato dalies autorine (technine) priežiūra. Deja, kol kas šis klausimas paliktas visiškai savieigai, tuo plačiai atveriant duris anksčiau minėtiems “specialistams”, kurie į rinką prasibrauna klaidindami tiek užsakovus, tiek ir pačius projektuotojus savo ekonomiškai nepagrįstomis kainomis. Tačiau dėl jų darbo broko, pavyzdžiui, sienose atsiradus įtrūkimams, atsakomybė už negatyvius padarinius vėliau gali atsisukti ir prieš pačius projektuotojus, neva kažko savo projekte nenumačiusiems.

O, kad be gręžimo ir betono vertimo kaip į kiaurą maišą, dar būtina kontroliuoti pagrindo kokybę bei apskritai šiuo klausimu turėti daugiau supratimo, tai minėtam kontingentui ne motais. Iš kitos pusės, ar įmanoma antžeminės dalies konstruktoriui viską numatyti, jeigu be specialių žinių dar reikalingos ir specialios priemonės ne tik gruntų savybių vietoje patikslinimui, bet ir pagrindo kokybės kontrolei? Iš šalies žiūrint keistokai atrodo, kai bandoma užsikrauti atsakomybės naštą už tą darbų sritį, nuo kurios labiausiai priklauso viso statinio konstrukcijų stabilumas, tačiau kurios, dėl visiškai objektyvių aplinkybių, savo jėgomis suvaldyti neįstengiama. Elgiamasi taip, lyg projekto autoriams nerūpėtų nei jų darbo rezultatas, nei pagaliau jų pačių reputacija. Argi tai normalu? Ar ne paprasčiau būtų šią sritį patikėti geotechnikos specialistams, kaip yra visame civilizuotame pasaulyje, ir dėl tokių specifinių dalykų nebesukti galvos.

Kiti mechanizuoto pamatų įrengimo būdai
Visai kitaip atrodo pamatų įrengimas, kai vietoje gręžimo ilgi metaliniai vamzdžiai su uždaru galu, dar vadinami spraustiniais poliais, į gruntą nugramzdinami specialaus vibro-mechanizmo pagalba, o vėliau užbetonavus ištraukiami. Tai jau gerokai patikimesnis, lyginant su paprastais gręžtiniais pamatais, kai pagrindo kokybės kontrolė darbų metu nevykdoma, bet kartu ir brangesnis būdas, nes šiam tikslui naudojami gana sunkūs ir brangūs mechanizmai. Šis metodas geras dar ir tuo, jog yra absoliučiai neprieinamas jau minėtiems visokio plauko “specialistams”. Tačiau, jeigu griežčiau vadovautis europinio standarto “Eurocode7” nurodymais, net ir šiuo atveju visiškai užtikrinti pagrindo kokybės kontrolę po spraustinių polių padu nėra taip lengva ir paprasta.

Pagrindo kokybės kontrolės požiūriu, labiausiai pasiteisinęs bei neturintis sau lygių yra būdas, susijęs su pamato pado sutankinimu–išplūkimu, darbų pradžioje labiau primenantis gręžtinių pamatų įrengimą. Tik šiuo atveju gruntas gręžinyje po kiekvienu būsimu pamatu pirmiausiai yra testuojamas, vėliau, priklausomai nuo gaunamų rezultatų, gali būti sutankinamas arba ne, o esant reikalui ir išplūkiamas reikiamo pločio pamato padas iš akmens skaldos. Dirbant šiuo metodu naudojama unikali plūkimo įranga, be kurios dar reikalingas ir specialus darbo su ja pasirengimas. Jeigu pažvelgti į darbo operacijų pobūdį bei eiliškumą, tai šis metodas dar galėtų būti traktuojamas kaip tam tikra, gręžtinių pamatų pagrindu naujai sukurta technologija, kurios dėka atsirado reali galimybė valdyti pagrindo suspaudžiamumą atskirai po kiekvienu pamatu, siekiant bendro tikslo – viso pastato nuosėdžių tolygumo. Ir pavadinimas galėtų būti toks, kuriame atsispindėtų pagrindinės darbų operacijos, kaip pavyzdžiui – “gręžtiniai pamatai su išplūktu padu” arba “gręžtiniai–plūktiniai pamatai”.

Pridurti galima dar ir tai, kad čia pristatyta netradicinė pamatų įrengimo technologija šiuo metu yra patentuojama. Dėl ribotų techninių galimybių šio metodo pritaikymas dar nėra taip įsibėgėjęs kaip norėtųsi, tačiau kaskart įgauna vis didesnį pagreitį. Nors per eilę metų pristatytų ar rekonstruotų įvairių pastatų ant šių pamatų jau reikėtų skaičiuoti dešimtimis, tame tarpe ir po 16 aukštų namais bei kitais stambiais objektais, o dažniausiai esant gana sudėtingoms gruntinėms sąlygoms. Iš kitos pusės, dėl sistemingai vykdomos pagrindo kokybės kontrolės kiekvienoje pamato vietoje, šis būdas reikalauja ir papildomų darbo sąnaudų. Čia reikalingas ne tik gręžimas, grunto testavimas po kiekvienu pamatu, bet ir operatyvi gautų rezultatų analizė, jau nekalbant apie papildomo mechanizmo panaudojimą sunkaus plūktuvo mėtymui. Konkuruoti rinkoje šiam metodui leidžia tik ta aplinkybė, kad jis yra ypač patikimas, o tinkamai išdėsčius polius plane ir diferencijavus jų laikymo galią pagal jiems atitenkančias apkrovas bei patikrintą grunto stiprumą po kiekvienu pamatu, susitaupo nemaža dalis bendro pamatų kiekio – iki dviejų kartų ir daugiau.

Kaip teisingai įvertinti skirtingus pamatų variantus ir to sąskaita sutaupyti, be žalos būsimam pastatui. Objektyviai tarpusavyje palyginti galima tik ekonomiškai pagrįstus pamatų variantus, atkreipiant dėmesį į tai, kad į darbų kainą būtinai būtų įtrauktos ir pagrindo kokybės kontrolės sąnaudos. Visa tai įgyvendinti be specialisto pagalbos nėra taip paprasta, tačiau tai bene vienintelis būdas iš anksto išsiaiškinti nesąžiningus ar nekvalifikuotus rangovus. Jeigu ryškaus kainų skirtumo tarp lyginamų variantų nesigauna, tai sutaupyti kelis ar net keliolika procentų jų kainos tikrai nėra pats geriausias sumanymas. Pirmenybę reikėtų atiduoti tam pamatų variantui, kuriame planuojama panaudoti patikimesnį pamatų įrengimo būdą, arba darbų vykdymui numatomas labiau šioje srityje patyręs rangovas. Nemokšiškumas bei neatsakingumas šioje srityje vėliau ypač brangiai kainuoja.

O sutaupyti pastato nulinio ciklo darbų sąskaita tikrai galima, jeigu geriau išnaudoti šioje statinio dalyje turimus rezervus. Neretai polius apjungiantys rostverkai (pamatinės sijos) yra pakišami po namo cokoline dalimi, ir už ją daromi gerokai platesni. Tokį rostverką iš tiesų galima pateisinti spraustinių polių atveju, kai būtina apjungti jų galvenas dėl per didelių nuokrypų plane, kurias neišvengiamai sąlygoja pati spraustinių polių gramzdinimo technologija, kai į pagrindą jie įvibruojami nuo pat žemės paviršiaus. Tačiau, polių išdėstymo plane tikslumas ženkliai pagerėja, jeigu vietoje spraustinių polių panaudoti gręžiniuose betonuojamus pamatus. Pamatams su gerokai tikslesniu galvenų išsidėstymu ir pats rostverkas gali būti daromas apčiuopiamai siauresnis, pavyzdžiui, iki konkrečiam pastatui suprojektuoto cokolinės dalies pločio. Tokį rostverką pakėlus iki sienų apačios, jis tampa ne tik visiškai sutapdintas su namo cokoline dalimi, bet ir polius apjungiančia konstrukcija. Kitaip tariant, rostverkas kaip atskira konstrukcija pasidaro nebereikalinga, nes ją puikiai gali atstoti specialiai tam suprojektuota namo cokolinė dalis, be kurios joks pastatas praktiškai ir nestatomas. Tad, eliminavus šią tarpinę konstrukciją, gali būti sutaupoma nemenka lėšų dalis be jokios žalos pastato stabilumui. Be to, ženkliai sumažėjus žemės darbams, pernelyg nesujaukiama ir pati statybos aikštelė. Jeigu sklypo reljefas pakankamai horizontalus, tai po pastatu be rūsio dažnai užtenka nuimti vien tik augalinį sluoksnį ir tuo žemės darbai būna baigti.

Teigiamai pamatų statybą įtakoja ir tokios šiuolaikiškos antžeminės konstrukcijos, kaip pavyzdžiui, naudojant liktinius klojinius. Šiuo atveju pamatus apjungiantis rostverkas taip pat tampa nereikalingas, nes pamatai, jeigu jie įrengti kokybiškai ir stovi tiksliai savo vietose, gali būti jungiami tiesiogiai su namo sienomis! Tokio namo konstrukcija taip pat yra stabili ir saugi.