Kalkės – laiko patikrinta statybinė medžiaga

Kalkės buvo degamos lauko krosnyse. Kaip rodo Kauno ir kitų pilių tyrinėjimai, jau XIV a. akmenims ir plytoms surišti plačiai buvo naudojami kalkių skiediniai. Tūkstančiai tonų kalkių buvo panaudota statant įtvirtinimus, tiltus ir rūmus, baltinant sienas, kalkinant dirvas. Akmenės krašte slūgso dideli klinčių, tinkamų kalkių gamybai, klodai, susiformavę prieš  300 mln. metų Permo geologiniu Žemės formavimosi periodu. Šios klintys – svarbiausia Lietuvos karbonatinė uoliena. Turima kalkių gamybos technologija Akmenėje leidžia gaminti aukštos kokybės kalkes.

Kalkių gamyba

Kalkes galima gaminti iš karbonatinių klinčių ir kreidos, kurią sudaro kalcito (CaCO3) mineralas, arba iš dolomitizuotų klinčių ir dolomitų. Lietuvoje kalkės gaminamos iš karbonatinių uolienų, kuriose molio priemaišos sudaro ne daugiau kaip 8 procentus.
Išdegtų karbonatinių uolienų produktas – laisvas CaO ir MgO, dalis nesuskilusios uolienos ir iš priemaišų (molio, smėlio) susidarę junginiai – kalcio silikatai, aliuminatai ir feritai. Iš negesintų gabalinių kalkių, sumalus jas, gaunamos miltelių pavidalo kalkės. Gabalinės kalkės gali būti malamos arba gesinamos ribotu vandens kiekiu (60–80 proc.). Tada gaunamos gesintos hidratinės kalkės. Gesintas hidratines kalkes daugiausia sudaro Ca (OH)2, Mg (OH)2.

Gesintos ir negesintos kalkės

Pagal degtos medžiagos apdorojimą vandeniu kalkės skirstomos į negesintas (gabalines arba maltas kalkes su mineraliniais priedais ir be jų) ir gesintas (hidratines) – pastarosios būna miltelių, tešlos ir skysčio konsistencijos. Gesintos kalkės gaunamos veikiant degtas kalkes vandeniu – tai vadinama kalkių gesinimu. Kai kalkėms gesinti naudojama nedaug vandens, gaunami gesintų kalkių milteliai (sausasis gesinimas), o kai daugiau vandens – kalkių tešla, kalkių pienas arba kalkių vanduo (šlapiasis gesinimas). Gesinimo metu kalkių masės tūris padidėja 2–3 kartus.

Gesinant kalkes 200–250 proc. vandens kiekiu, gaunama kalkių tešla, padidinus vandens kiekį iki 250–300 proc. – gaunamas kalkių pienas. Kalkių kokybės rodiklį apibūdina kalkių tešlos išeiga iš 1 kg kalkių. Riebių kalkių išeiga didesnė nei 2,5 litro, o liesų – mažesnė. Kuo riebesnės kalkės, tuo daugiau galima įmaišyti smėlio ruošiant skiedinį. Mišiniuose smėlis sudaro 2–4 dalis kalkių kiekio.

Kalkės naudojamos:

kalkinių skiedinių, silikatinių autoklavinių dirbinių gamybai;

patalpoms, medeliams dezinfekuoti ir baltinti, dirvoms kalkinti, valymo įrenginių vandeniui ir dumblui neutralizuoti, kovoti su patogeninėmis bakterijomis, kvapų prevencijai ir kt.;

dūmams nusierinti;

rapsų perdirbimo technologijoms;

gruntui stabilizuoti statant kelius.

Statybose naudojamos kalkės

Statybose naudojamos vandeniu gesintos ir gautos hidratinės kalkės, kalkių tešla bei kalkių pienas. Hidratinės kalkės naudojamos sausiesiems mišiniams, o kalkių tešla ir kalkių pienas – skiedinių mišiniams gaminti.

Negesintos maltos kalkės naudojamos silikatinėms priemonėms gaminti – autoklaviniam akytajam betonui arba silikatinėms plytoms ir blokams. Šiuo atveju svarbus veiksnys – kalkių gesinimosi greitis. Gaminant autoklavinį akytąjį betoną, kalkių gesinimosi greitis turi būti 8–15 min., o silikatinių dirbinių – iki 5 minučių.

Kalkinių skiedinių ir betonų stiprio ypatybės priklauso nuo kalkių kietėjimo tipo. Jis gali būti karbonatinis, hidratinis ir hidrosilikatinis. Karbonatinio kietėjimo metu kalkės Ca (OH)2 iš aplinkos oro prisijungia CO2 ir per ilgą laiką virsta kalcitu. Hidratiniu būdu kietėja maltos negesintos kalkės, visi skiediniai ir betonai, o hidrosilikatinis kalkių kietėjimas vyksta autoklavuose veikiant sotiesiems garams, kai reaguojant kvarcui su kalkėmis susidaro cementuojanti medžiaga – kalcio hidrosilikatai.

Cementiniai skiediniai naudojami pastatų išorės darbams, kai reikia didesnio atsparumo šalčiui ir veikia didesnė drėgmė.

Sienų tinkas trūkinėja, kai trūksta atitinkamos granuliometrijos užpildo (smėlio) grūdelių, formuojančių tinko karkasą. Turi būti naudojamas reikiamo stambumo smėlis, kurio grūdelių dydis priklauso nuo dengiamojo sluoksnio storio. Užpildo grūdelių dydis turi būti 3–5 kartus mažesnis už tinko storį.
Kalkių naudojimas statant kelius

Kalkes galima naudoti gruntui stabilizuoti tiesiant kelius, kai grunto drėgnis sumažinamas, naudojant negesintas kalkes (apie 3 proc.). Užsienyje šis būdas labai paplitęs ir yra gana efektyvus. Įterpiamų kalkių kiekis priklauso nuo grunto drėgnio. Naudojant kalkes ne tik sumažėja grunto drėgnis, bet ir pagerėja struktūra, padidėja stipris. Jei gruntas silpnas, kalkių įterpti ir jas išmaišyti reikia iki 40 cm gylio. Pavyzdžiui, prieš pradedant tvarkyti prekybos centrus ar terminalus, išlyginamas gruntas, paruošiamas pagrindas ir visas plotas ištisai stabilizuojamas. Taip pat galima ploninti visas kitas konstrukcijas. Įterpus kalkių, esant atitinkamai drėgmei, gaunamas pagrindas, kuris prilygsta žemos klasės betonui. Galingas traktorius su prikabintomis frezomis pritaikomas gruntui stabilizuoti. Tai visiškai atitinka stabilizavimo darbams keliamus reikalavimus.

Kalkiniai dažai

Hidratinės kalkės naudojamos ir gaminant kalkinius dažus. Kalkiniai dažai paprastai gaminami iš hidratinių kalkių, silikatinių ir malto smėlio priedų, spalvai išgauti dedama pigmentų.

Kalkiniai dažai vertinami kaip gerai pralaidūs vandens garams ir anglies dioksidui. Jie ne tik leidžia pagrindui džiūti, bet ir netrukdomai praleidžia vandenį. Dėl to kalkiniai dažai ilgai negali apsaugoti pagrindų nuo lietaus.

Kalkinių dažų rišiklis – tai tešlos konsistencijos gesintos kalkės (kalcio hidroksidas); jos kietėja prisijungdamos anglies dioksidą iš oro ir, veikiamos vandens, virsta kalcio karbonatu. Kietėti kalkiniams dažams neigiamos įtakos gali turėti aukšta oro temperatūra, stiprus vėjas ir nakties šalnos.

Kalkiniai dažai paprastai dengiami keliais plonais sluoksniais, kiekvienas jų turi sukietėti iš lėto. Antraip ant dažytų paviršių vietomis gali atsirasti blizgių dėmių. Kalkiniai dažai gali būti spalvinami dideliam šarmingumui atspariais neorganiniais pigmentais, tačiau dėl to sumažėja spalvų ir jų sodrumo pasirinkimas. Be to, norint, kad fasado spalva būtų tolygi, dažai turi džiūti labai vienodai per visą paviršių.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šią informaciją be raštiško kompanijos "Super namai" sutikimo naudoti kitose
žiniasklaidos priemonėse griežtai draudžiama. Gavus sutikimą, nurodyti šaltinį.