Medienos apsauga. Ką daryti?

Mikroorganizmai, kurie natūralioje gamtoje mirusį medį paverčia puvenomis, dabar tampa „priešais“, mažinančiais medienos ilgaamžiškumą. Mediena, kaip statybinė medžiaga, turi būti nuo jų apsaugota: negalima leisti suirti medienai dėl aplinkos poveikio.

Augantį medį nuo mechaninių sužalojimų, išdžiūvimo ir fizinių kenkėjų (vabzdžių,žvėrių, augalų) apsaugo išorinė stiebo dalis – žievė. Ją pakeistų medienos  dažymas arba padengimas plėvele. Po žieve yra karniena, kuria maisto medžiagos, susidariusios lapuose iš vandens, mineralinių medžiagų ir anglies dvideginio, veikiant chlorofilui bei šviesai, perduodamos į giliau esantį augimo sluoksnį – brazdą, ir paskirstomas per šerdies kapiliarus. Ten susidaro naujos ląstelės: vidinėje dalyje – medienos, išorinėje – žievės.

Giliau glūdi viršutinis jaunos medienos sluoksnis, turintis didelio tūrio, labai drėgmę sugeriančias ląsteles. Šiuo sluoksniu šaknų paimtas iš dirvos vanduo ir mineralinės medžiagos nešamos į lapiją. Po jaunos medienos sluoksniu yra medžio šerdis – medžio skeletas, kuriame talpinasi raugo ir dažo medžiagos, sakai, vaškai ir t.t.. Jų dėka mediena tampa sunkesnė, tvirtesnė, mažiau įgeria vandenį ir atsparesnė mikroorganizmams.

Cheminė medienos sudėtis: angliavandeniai, krakmolas, baltymai, mineralinės medžiagos sudaro 2 – 8 %; hemiceliuliozė – 15 – 20 %; ligninas (“betonas”) – 15 – 40 %; celiuliozė (“armatūra”) – 40 – 60 % svorio.

Medieną veikia aplinkos ir klimatinių sąlygų faktoriai: biokenkėjai (mikroorganizmai ir vabzdžiai), mechaninės apkrovos, temperatūrų kaita, saulės ultravioletiniai spinduliai, drėgmė, aplinkos cheminės medžiagos.

Bet kurioje medienoje, kurią veikia UV spinduliai ir drėgmės, temperatūrų svyravimai, vyksta ligninų skilimas. Ligninas, sudarantis trečiąją medienos dalį, duoda vandenyje tirpius, lietaus išplaunamus skilimo produktus. Šio proceso pasekmė – šiurkštėja, pilkėja medienos paviršius, kuris traukia į gilumą drėgmę, mediena pakaitomis bringsta ir traukiasi (“dirba”). Mediena ima trūkinėti, o į įtrūkimus patenka papildoma drėgmė ir mikroorganizmai – biologiniai medienos ardytojai.

Mūsų klimatinėmis sąlygomis (santykinis oro drėgnis 50 – 90 %, temperatūra – 10 + 30 °C), kai medienos drėgnis siekia 25 – 30 %, medienoje parazituoja šie biologiniai ardytojai: tikrasis naminis grybas Meribius lacrymans, baltasis naminis grybas Poria vaporaria, pelėsinis naminis grybas Coniophora cerebela, plyšių grybas Lensites separaria, šachtų grybas Paxillus acheruntius. Nereikliausi yra pelėsiai, kurie gali įsikurti tose vietose, kur yra minimali oro apykaita. Pelėsiai neturi įtakos mechaniniam atsparumui, tačiau jie, kaip ir mėlynasis grybelis, kuris ypač puola drėgną pušies augimo sluoksnį, pažeidžia apsauginę plėvelę, persisunkia per medienos struktūrą, ir mediena ima labiau gerti drėgmę ir pūti. Bet kokiu atveju minėti mikroorganizmai suardo celiuliozę arba ligniną, ir mediena praranda mechanines savybes.

Medienos kenkėjai – vabzdžiai (kinivarpa, ūsuotis) deda kiaušinėlius medienoje. Jų lervos arba kirmėlaitės įsigraužia darydamos ertmes, kuriose tampa kokonais. Suaugę vabzdžiai prasigraužia į paviršių ir išskrenda, lieka tik skylė, kuri liudija, kad mediena pakenkta. Esant pradinei graužimo stadijai, medienos mechaninės savybės nepakinta, bet kai pakenkimai didesni – turi būti keičiama visa medienos detalė.

Medienos, kaip statybinės ir konstrukcinės medžiagos, silpnoji pusė – didelis degumas: mediena lengvai įsiliepsnoja ir greitai dega. Mediena statyboje naudojama nuo neatmenamų laikų. Šiuolaikinėje statyboje mediena sudaro nuo 10 iki 90 procentų visų statiniui sunaudojamų medžiagų kiekio. Daugelis tvirtina, kad kadaise mūsų senoliai medienos chemiškai neapdorodavę, bet šioji išlikdavusi nepažeista per amžius. Gal tai ir tiesa, bet… Anksčiau mišką kirsdavo tik žiemą (kai visi medienos kenkėjai neveiklūs), rastus plukdydavo vandeniu (taip iš medienos būdavo išplaunamos maistinės medžiagos, kuriomis minta vabzdžiai), statybinėms konstrukcijoms naudodavo tik kietą branduolį, todėl iš tokios medienos statyti namai stovi šimtmečius.

Dabar statyboms naudojama ne tik medžio branduolys, bet ir balana; medžiai kertami ištisus metus; ruošiniai statyboms ne visada išdžiovinami iki tinkamo eksploatavimui drėgnio. Šiais, aukšto pramonės išsivystymo laikais, medieną nepalankiai veikia cheminiai, biologiniai ir radioaktyvūs užterštos atmosferos faktoriai, aplinka (oras, lietus, rūkas ir pan.). Medinių konstrukcijų gabaritai apskaičiuojami labai tiksliai, nepaliekama rezervų apkrovoms, naudojamos plėvelės, apšiltinimo medžiagos ir pan., kurios neleidžia medinėms konstrukcijoms vėdintis. 

Dauguma sodo, užmiesčio, kaimo namų, vilų, pirčių ir kitų pastatų šaltuoju metų laikų nešildoma, neventiliuojama. Juose susidaro palankios sąlygos vešėti mikroorganizmams, pelėsiams, grybeliams ant visų mineralinių paviršių: tinko, mūro, dažų, ir ypač ant medienos. Labai svarbu nepradėti pelėsių valyti sausai – taip dar labiau išplatinsime jų sporas. Žmogus, kvėpuodamas užkrėstu pelėsių, grybų sporomis oru arba per odą, akis yra alergizuojamas, ir gali užsikrėsti įvairiomis sunkiomis ligomis. Šiuo metu yra žmogui nekenksmingų cheminių produktų, labai efektingai ir ilgam laikui sunaikinančių minėtus pelėsius, nuplaunančius visus paviršius.

Todėl šiandien vienintelis ilgalaikis medienos konstrukcijų kokybės garantas – visapusiška kompleksinė medienos apsauga antiseptikais ir antipirenais.

Raktiniai žodžiai: Statyba, Impregnantai, Medienos apsauga, Impregnavimas, Medinio namo dažymas.

www.asepas.lt