Ką žinome apie vandenį, kurį geriame?

Geležis

Praktiškai visuose vandens šaltiniuose randama įvairių geležies formų. Kai geležies koncentracija vandenyje viršija 0,2-0,3 mg/l, toks vanduo turi metalo prieskonį, nemaloniai kvepia, o vonioje, ant skalbinių ar buitinėje technikoje bei santechnikos įrenginiuose kaupiasi rudos nuosėdos. Pasitaiko atvejų, kai dėl itin geležingo vandens sumažėja net vandens spaudimas.

Geležies junginiai į vandenį patenka natūraliai dūlant ir tirpstant kalnų uolienoms, taip pat iš metalurgijos, metalo perdirbimo, tekstilės, lakų ir dažų pramonės, žemės ūkio nuotekų.

Arsenas

Šis cheminis elementas gali būti gamtinės kilmės (jo nedideliais kiekiais natūraliai yra dirvožemyje, gruntiniuose vandenyse, augaluose) ar atsiradęs kaip teršalas iš chemijos, farmacijos, elektronikos pramonės, taip pat tekstilę, optikos prietaisus, trąšas gaminančių įmonių.

Arseno koncentracija geriamajame vandenyje neturėtų būti didesnė nei 10 µg/l. Kitaip tariant, šio elemento neturėtų būti daugiau nei 1 gramas 100 000 litrų vandens, priešingu atveju žmogus rizikuoja apsinuodyti bei rimtai susirgti, mat šis sunkusis metalas linkęs kauptis organizme ir veikia įvairias žmogaus organizmo sistemas.

Nitratai ir nitritai

Įvairių tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvoje apie 70 % šulinių yra su nitritų arba nitratų perviršiu. Šios dvi cheminės medžiagos visiškai nekeičia nei vandens skonio, nei spalvos, nei kvapo, tačiau yra nepaprastai pavojingos žmogaus sveikatai. Pagrindiniais tokios šulinių taršos kaltininkas – tai oro sąlygos bei netinkama ūkinė žmogaus veikla, kai laukai yra itin gausiai tręšiami trąšomis, mėšlu. Visa tai, ko nepasisavina augalai, patenka į požeminius paviršinius vandenis. Rezultatas – užteršti geriamojo vandens šaltiniai, mat šulinių vanduo dažniausiai yra paviršinis.

Manganas

Šio sunkiojo metalo dažniausiai aptinkama gręžinių vandenyje. Savo savybėmis jis labai primena geležį. Dažniausiai šis cheminis elementas į vandenį patenka iš uolienose esančių mineralų. Jei mangano vandenyje daug, vanduo turi nemalonų skonį ir kvapą. Nuolat geriant tokį vandenį galima rimtai pakenkti sveikatai: gali sutrikti plaučių, kepenų, kitų organų veikla. Tuo tarpu buityje toks vanduo ilgainiui nujuodina kriaukles, santechniką, netgi gali užkimšti vamzdynus bei sutrikdyti šilumos perdavimą juose.

Sieros vandenilis

Toks vanduo dvokia sugedusiais kiaušiniais, o kvapo priežastis – vandenyje ištirpęs sieros vandenilis. Sieros vandenilis – tai bespalvės specifinio kvapo dujos, kurias pagamina sieros bakterijos. Pastarosios naudoja uolienose, dirvožemyje bei pūvančiuose augalinėse medžiagose esančią sierą, o galutinis jų darbo produktas – sieros vandenilis. Šios bakterijos žmogaus sveikatai nėra pavojingos, tačiau padidėjusi sieros vandenilio koncentracija vandenyje suteikia itin nemalonų kvapą.

Ką daryti?

Namuose turėti kokybišką vandenį – visai paprasta. Pakanka įsirengti vandens filtrus. Specialūs vandens filtrai ar vandens valymo sistemos tikrai nekainuoja šimtų tūkstančių, be to, yra įdiegiami visam laikui ir teikia visokeriopą grąžą: saugo sveikatą, prailgina buitinės technikos ir kitų prietaisų tarnavimo trukmę. Tinkamai pasirinkti vandens filtrai geba iš vandens pašalinti sunkiuosius metalus, chemines priemaišas, bakterijas bei kitokius teršalus. Juos galima komplektuoti ir su specialiais mineralizatoriais – šie išvalytą vandenį dar praturtina ir mineralinėmis medžiagomis.

Vandenyje esant nedaug geležies, tinkamiausias sprendimas būtų modifikuoti vandens minkštinimo filtrai. Jie iš vandens išvalo geležį, papildomai kartu jį ir suminkština. Jei vandenyje yra ištirpusių kitokių medžiagų, pavyzdžiui, arseno, sieros vandenilio, geriausi atskiri vandens nugeležinimo filtrai. Nitratų bei nitritų buvimą vandenyje panaikina taip pat modifikuoti vandens minkštinimo filtrai.