Aukso vidurys renkantis šildymo būdą. ATNAUJINTA

Ekonomijos atžvilgiu nėra universalaus sprendimo

Norint sutaupyti reikia atsižvelgti į pagrindinį šilumos ūkio tvarkymo principą – kuro sąnaudos šildymui tiesiogiai priklauso nuo pastato šilumos nuostolių. Vadinasi, kuo šiltesnis namas, tuo mažiau reikės išlaidų kurui. Tai reiškia, kad bus galima rinktis net ir brangesnes kuro rūšis. Smalsesnis skaitytojas iškart pagalvos, kaip taip gali būti?

Pigiausia ir brangiausia kuro rūšys skiriasi maždaug tris kartus. Viena yra už kurą šildymui mokėti 350 Lt ar 1000 Lt per mėnesį, jeigu pastatas nėra labai šiltas. Kita yra už tokio pat dydžio namą mokėti 35 Lt ar 100 Lt per mėnesį, jeigu namas labai šiltas. Antruoju atveju ir įrengti šildymo sistemą kainuos kelis kartus pigiau nei pirmuoju. Norima pasakyti, kad antruoju atveju sutaupyti 65 Lt gali būti neverti rūpesčio ir vargo, reikalingo aptarnauti pigesnį šilumos šaltinį.

Tikėtina, kad užsakovas antruoju atveju pasirinks brangesnį šilumos šaltinį, nereikalaujantį priežiūros. O sutaupyti 650 Lt – pakankamai didelė suma, dėl kurios galima susitaikyti su papildomais rūpesčiais ir darbais.

Kodėl rinkoje siūloma daug įvairių kuro rūšių ir šildymo būdų? Juk jei kuris nors jų būtų neabejotinai geriausias, apie kitus mes net negalvotume.

Reikalas tas, kad kiekvienu konkrečiu atveju, kurie būna labai įvairūs, optimaliausias būna tik vienas ar du sprendimai. Parinkti tinkamiausią (ekonomiškiausią tiek investicijų, tiek eksploatacinių sąnaudų atžvilgiu) gali tik patyręs aukštos kvalifikacijos specialistas, atsižvelgęs į daugybę veiksnių – nuo užsakovo norų, galiojančių normų ir apribojimų, gamtosaugos reikalavimų iki ekonominio tikslingumo ir patogumo.

Kas veikia šildymo būdo pasirinkimą?

Renkantis energijos šaltinį daug lemia tai, kiek laiko reikia skirti jam aptarnauti ir prižiūrėti. Pigiausios kuro rūšys – malkos, šiaudai, durpių briketai, anglis – reikalauja daugiausia rankų darbo ruošiant, transportuojant ir sandėliuojant kurą bei aptarnaujant katilą. Todėl toli gražu ne visada pasirinkimą nulemia vien mažiausia kuro kaina.

Dar vienas svarbus veiksnys – kiek investicijų reikia katilinei įrengti. Pavyzdžiui, šilumos siurblių eksploatacijos išlaidos suvartojamos elektros energijos atžvilgiu gali būti gana mažos (vos didesnės už kietojo kuro kainą), tačiau paties šilumos siurblio įrengimo išlaidos yra pakankamai didelės, todėl tik nedaugelis tai gali sau leisti. Optimaliausias variantas kuro kainos ir priežiūros išlaidų požiūriu yra gamtinės dujos, bet turi būti nutiestas dujotiekio tinklas.

Pastaruoju metu vis aktualesni atsinaujinantys energijos šaltiniai. Be jau minėtų augalinės kilmės kuro rūšių (malkų, šiaudų, pjuvenų, medžio drožlių ir kt.), didžiausią susidomėjimą kelia vėjo ir saulės energija. Atrodo, kad viskas gražu, energijos galėtume gauti dykai, bet lieka aktualus investicijų klausimas. Kadangi šie energijos šaltiniai nėra labai koncentruoti, jai pagaminti reikalingi dideli įrenginiai, kurie, savaime suprantama, daug ir kainuoja. Jeigu vyriausybės neteiktų paramos, artimiausius keletą metų saulės ir vėjo energija neapsimokėtų (jos gamyba atsipirktų per 15-35 metus).

Šių energijos rūšių įrenginiai nuolatos pinga. Manoma, kad nuo 2020 metų saulės ir vėjo energija galės konkuruoti su iškastiniu kuru (anglimis, nafta, dujomis ir kt.). Jau dabar pastebima tendencija elektros energiją naudoti vis plačiau – nuo elektromobilių iki šildymo.

Alternatyvių šildymo būdų pasirinkimas

Pastaraisiais metais daug kalbama apie naujus šildymo būdus – joninius katilus ir infraraudonųjų spindulių plėveles. Abiem atvejais vartojama elektra – joniniai katilai šildo specialųjį neužšąlantį skystį, plėvelės klojamos po grindų danga, kurią jos šildo.

Joninių katilų naudingumo koeficientas gali būti apie 20 proc. aukštesnis nei elektrinių kaitinamųjų elementų katilų. Taip greičiausiai yra dėl to, kad elektriniai kaitinamieji elementai santykinai greitai pasidengia kalkių ir kitų nuosėdų sluoksniu. Šiaip ar taip, tai vis tiek yra brangiausias šildymo būdas. Įvertinus lengvatinio (naktinio) tarifo elektros ir gamtinių dujų kainą skirtumas siektų daugiau kaip 1,5 karto gamtinių dujų naudai.
Infraraudonųjų spindulių plėvelė – tai paprasčiausia elektrinė šildomoji plėvelė, kurią galima pakloti po grindimis ar sienų apdaila. Viskas vyksta taip pat, kaip ir šildant grindis vandeniu ar elektros kabeliais.

Grindinis šildymas (nesvarbu koks) apie 50 proc. paviršiaus šilumos skleidžia spinduliavimo būdu, t. y. infraraudonaisiais spinduliais, o kitą šilumos dalį – konvekcijos būdu, t. y. šilto oro srautu. Taip yra dėl to, kad patalpą šildo grindų (sienų) paviršius, o ne tiesiogiai plėvelė, todėl neišvengiamai šildomas ir patalpos oras. Vandeniu ir elektriniu kabeliu šildomų grindų gamintojai ir pardavėjai to paprasčiausiai kažkodėl neakcentuoja. Taigi, elektrinė infraraudonųjų spindulių šildomoji plėvelė nėra joks stebuklas. Argumentas, kad visas paviršiaus plotas šyla vienodai ir šiluma skleidžiama labai tolygiai, irgi nėra išskirtinis. Juk bet kokį šilumos šaltinį vis tiek dengiame grindų danga, prieš tai gal dar ir betono sluoksniu.

Įrengiant šildomąsias grindis vadinamuoju sausuoju būdu, ten, kur nutiesti vamzdeliai arba kabeliai, montuojamos šilumą skleidžiančios plokštės. Šiuo atveju grindų (sienų) paviršius įšyla tolygiai.

Akcentuojama, kad po šildomąja plėvele labai svarbi atspindinčioji metalizuota plėvelė. Reikia atsiminti, kad spinduliai gali sklisti tik dujine terpe, t. y. oru. Todėl būtinas mažiausiai 2,5 cm oro tarpas tarp atspindinčiosios (tuo pačiu ir šildomosios plėvelės) ir šildomosios grindų dangos. Jei jo nėra, ir šiluma bus perduodama grindų (sienų) dangai tik laidumo būdu.

Kadangi šildyti elektra labai brangu, būtinai reikia naudoti programuojamus valdiklius, kurie leidžia nors truputį sutaupyti.

Įrengimas – kokybiškos medžiagos ir
meistrų kvalifikacija

Katilinių ir šildymo sistemų eksploatavimo ekonomiškumui didelę įtaką daro medžiagų ir darbų atlikimo kokybė. Žymiai daugiau garantijų, kad viskas bus sumontuota kaip reikia, suteikia parengtas projektas. Jokia paslaptis, kad vienbučių namų savininkams katilinės ir šildymo sistemos dažniausiai įrengiamos be jokio projekto. Čia ir iškyla montuotojo kompetencijos klausimas. Nedaug yra montuotojų, kurių kvalifikacija prilygtų projektuotojo. Nedidelės sistemos paprastai diegiamos remiantis patirtimi. Tai reiškia, kad dažniausiai yra padidinami katilai, siurbliai, šildymo prietaisai, pailginami vamzdžiai, kad tik jų netrūktų. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai montuotojas neįvertina visų sąlygų ir kur nors pritrūksta šildymo galios.

Turint projektą, kuriame viskas suskaičiuota ir numatyta, sutaupoma medžiagų – belieka sumontuoti taip, kaip numatyta. Smarkiai sumažėja klaidų galimybė. Aišku, montuotojas turi išmanyti montuojamų medžiagų ir įrenginių gamintojo reikalavimus bei montavimo technologiją. Priešingu atveju gali būti nepataisomai sugadintos ir geriausios medžiagos.
Kitas klausimas – naudojamų įrenginių ir medžiagų kokybė.

Prasta labai pigių medžiagų kokybė gali išryškėti iš karto – pavyzdžiui, montuojant gali sutrūkti čiaupo ar jungties korpusas. Dažnai prasta medžiagų kokybė išryškėja po kelerių eksploatacijos metų. Tai kainuoja nervų, prarasto laiko, dažnai ir pinigų. Gana keistai atrodo, kai šeimininkas giriasi buitine aparatūra, kainuojančia keliasdešimt tūkstančių litų, ir nutiestu pačiu pigiausiu vamzdžiu. Jo supratimu, neverta investuoti į vamzdį, jei jo nesimato. Jam net nekyla klausimas, kas bus, jei vamzdis trūks ir bus užlieta jo brangi aparatūra. Matyt, geriausia būtų užsisakyti projektą ir rinktis medžiagas pagal optimaliausią kainos ir kokybės santykį, o meistrus – pagal rekomendacijas ir atsiliepimus.

Pasirinkto šildymo būdo derinimas su
namo projektu

Pirmiausia žmogus renkasi namo projektą, o šildymo būdą tenka derinti prie jo. Tačiau kaip ir visose srityse, projektų būna visokių. Projekte turi būti numatyta pakankamai vietos katilinės įrenginiams. Priklausomai nuo šildymo būdo gali tekti taisyti ir namo projektą. Pavyzdžiui, jei užsakovas numato patalpas šildyti kietojo kuro katilu su akumuliacinėmis talpomis, turi būti numatyta daugiau vietos talpoms. Ir atvirkščiai – jei tai bus tik šilumos siurblys, patalpa gali būti santykinai nedidelė, net be lango ir vėdinamojo kanalo.

Jei namas pretenduoja į taupiojo vardą, jame privalo būti įrengta rekuperacinė priverstinio vėdinimo sistema. Vadinasi, jau projekte turi būti numatytos vietos ortakiams. Kuo namo projekte numatoma daugiau įvairių galimybių šiuolaikinių sistemų įrenginiams ir komunikacijoms, tuo mažiau tą projektą tenka taisyti ir tuo daugiau šildymo būdų ir kuro rūšių galima pritaikyti. Geriausia, kai namo užsakovas iš anksto žino, kokį šildymo būdą ir kuro rūšį naudos, tada namo projekte tai galima iš anksto numatyti ir įvertinti.

Kitas pavyzdys. Labai populiaru projektuoti langus iki pat grindų, net ištisas stiklines sienas. Tačiau kyla galvosūkis, kokius šildymo prietaisus pasirinkti. Įrengti radiatorių ir pastatyti konvektorių negalima. Būtų galima įrengti grindinį šildymą, tačiau jei tai yra miegamasis ir užsakovas jame nenori grindinio šildymo, lieka tik į grindis įleidžiami konvektoriai. Visų pirma, jie yra gerokai brangesni nei kitų rūšių šildymo prietaisai. Antra, palyginti su grindiniu šildymu, jiems reikia aukštesnės temperatūros vandens.

Katilinės įrangos kaina padidėja, nes reikia įrengti papildomą kontūrą kitos temperatūros vandeniui.
Kaip jau buvo minėta, namo projektas, šildymo būdas ir naudojamo kuro rūšis turi būti derinami tarpusavyje. Būsto tipas, vieta ir dydis šildymo būdo pasirinkimui įtakos beveik nedaro. Aišku, jei susiduriama su išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, labai aukštomis patalpomis (vadinamaisiais loftais, kuriuose iki lubų gali būti 6 m), tada šildymo prietaisai nelabai tinka dėl netolygaus oro temperatūros pasiskirstymo patalpos aukščio atžvilgiu. Toks šildymo būdas tampa ir neekonomišku. Tokiais atvejais labiau tinka grindinis šildymas. Daugeliu kitų atvejų galima laisvai rinktis, kaip šildyti patalpas – radiatoriais, konvektoriais, grindimis, šiltu oru ar juos derinti.

Tradiciniai ir modernūs šildymo būdai

Prie tradicinių energijos šaltinių priskiriamos iškastinio (neatsinaujinančio) kuro rūšys. Tai anglys, durpės, nafta, suskystintos ir gamtinės dujos, taip pat iš jų pagaminta elektra. Modernūs (atsinaujinantys) energijos šaltiniai – mediena, saulės, vėjo energija ir juos naudojant pagaminta elektra. Nepaisant to, kad pasaulyje sparčiai didėja atsinaujinančios energijos naudojimas ir ji pinga, kol kas ši energija brangesnė nei tradiciniai energijos šaltiniai.

Atsinaujinančios energijos šaltiniai šiandien yra rentabilūs tik tada, kai jų galingumas yra didelis. Privačiam vartotojui neapsimoka naudoti atskirų nedidelės galios šaltinių. Daugelis Europos valstybių kompensuoja dalį išlaidų už įrangą, skatindamos vartoti atsinaujinančią energiją ir mažindamos gamtos teršimą. Lietuvoje neseniai priimtas atsinaujinančios energijos įstatymas, kuriame numatyta iš vartotojų supirkti jų tiekiamą atsinaujinančių šaltinių energiją didesne kaina, bet dar nesukurtas konkretus kompensavimo mechanizmas.

Nepaisant to, kad modernieji energijos šaltiniai yra brangūs, jie turi kelis esminius privalumus, dėl kurių vis plačiau naudojami – suteikia autonomiškumą, nepriklausomybę nuo elektros energijos tiekėjų, sumažina darbo ir rūpesčio kiekį, saugo aplinką nuo taršos.

Panagrinėkime keletą pavyzdžių. Šeimininkas, kurio sodyboje įrengtas tik mediena kūrenamas katilas, vasarą turi šiek tiek nepatogumų kaitindamas vandenį (reikia daug darbo ir rūpesčio). Galima naudoti ir elektrą, bet tai yra brangu. Kol kas neaišku, kiek elektra pabrangs po kelerių metų. Natūralu, kad šeimininkas vandeniui pašildyti stengiasi išnaudoti saulės šilumą – arba pats konstruoja pigų saulės kolektorių, arba perka brangesnį gamyklinį su aukštesniu naudingumo koeficientu. Nesvarbu, kad jis kainuoja brangiau ir atsipirks tik mažiausiai po 15 metų, tačiau suteikia patogumų.

Kitas pavyzdys susijęs su šiluma, tiekiama šilumos siurbliu iš grunto. Šiuo atveju, kaip sakoma, į balą kritęs, sausas nekelsi. Šiltuoju metų laiku gruntas atšyla ir kompensuoja iš jo paimtą šilumą šildymo sezono metu.

Jei dar ir vasarą bus ruošiamas karštas vanduo ir vėsinamas gruntas, tai sekančiais šildymo sezonais grunto temperatūra bus vis žemesnė, reikės vis daugiau elektros šilumos siurbliui, vis brangs jo tiekiama šiluma. Taigi, vasarą ruošdami karštą vandenį saulės kolektoriumi būsime užtikrinti, kad grunto šiluma spės atsistatyti.
Tuos, kurie naudoja dujinį katilą, įsirengti saulės kolektorių gali paskatinti rūpinimasis ekologija. Bus sunaudojama mažiau dujų ir išmetama teršalų. Juk taip malonu, kai žinai, kad naudoji pažangią įrangą ir saugai aplinką, kurioje gyveni.

Kuo ekonomiškesnis šildymas,
tuo brangesnė įranga

Dėl palankiausio temperatūrų pasiskirstymo ir higieniškų sąlygų populiariausia yra vandens šildymo sistema (nekelia ir neskleidžia dulkių, santykinai mažai sausina orą ir pan.). Orinė šildymo sistema, kai kūrenamas židinys, naudojama retai ir dažniau patalpose, kuriose nėra gyvenama nuolat. Šildymo radiatoriais sistema dėl savo pigumo ir paprastumo sunkiai užleidžia vietą grindiniam šildymui. Pastarojo privalumas yra tas, kad šilumos siurbliai ir dujiniai kondensaciniai katilai efektyviai veikia žema temperatūra. Todėl grindinio šildymo dalis lėtai, bet nuolat didėja.

Šilumos šaltinio rūšis priklauso nuo finansinių galimybių, būsto dydžio ir vietos. Dauguma miesto daugiabučių šildomi centralizuotai tiekiama termofikacine šiluma. Maža dalis šildomi gamtinėmis dujomis. Ten, kur gamtinių dujų nėra, įrengiami malkomis kūrenami katilai. Šildyti mažas patalpas šilumos siurbliais – per brangi investicija. Vienam kitam kambariui šildyti galima naudoti ir elektrinius radiatorius.

Individualiuosiuose namuose, kuriuose įvestos gamtinės dujos, paprastai įrengiamas tradicinis arba kondensacinis dujinis katilas ir dažnai rezervinis malkomis kūrenamas katilas. Atsakyti į klausimą, ar vietoj tradicinio verta įsirengti kondensacinį katilą, nėra taip paprasta. Kondensacinio katilo privalumas yra tas, kad jis gali sutaupyti nuo 15 iki net 35 proc. dujų (palyginti su šiuolaikiniais tradiciniais arba su senaisiais sovietiniais katilais), tačiau jis yra gerokai brangesnis.

Savaime aišku, kad kondensacinis katilas turi atsipirkti sutaupytų dujų sąskaita. Kuo mažiau suvartojama dujų, tuo greičiau atsiperka investicijos. Jei priimtinas atsipirkimo laikas yra 4-6 metai, tai kondensacinį katilą verta įrengti patalpose, kurių šildomas plotas yra didesnis nei 100 kv. m. Mažesnes patalpas verta šildyti tradiciniu dujiniu katilu. Taupyti mažo dujų kiekio neskatina ir dujų kainodara. Suvartojantiems mažiau nei 500 kub. m dujų per metus dujų kaina yra apie 40 proc. didesnė nei tiems, kurie suvartoja 501-20 000 kub. m dujų per metus.

Jei nėra galimybės įvesti dujų, patalpos šildomos malkomis. Šiuo metu taip pat populiarėja katilai, kuriuos galima kūrenti medienos granulėmis. Priklausomai nuo granulių talpyklos dydžio katilas gali kūrentis nuo kelių dienų iki kelių savaičių, o šilumos kaina šiuo atveju prilygsta gamtinių dujų kainai. Šildyti nelabai dideles (vidutiniškai iki 150 kv. m ploto) patalpas galima skystojo kuro arba suskystintų dujų katilu (šiuo atveju galima naudoti santykinai nedidelę plastmasinę kuro talpyklą arba nedidelį plieninį suskystintų dujų rezervuarą).

Taigi, kuo ekonomiškesnis šildymas, tuo brangesnė įranga. Kokį galutinį variantą pasirinkti, dažniausiai nulemia tiek tai, kiek užsakovas gali sau leisti išlaidauti, tiek tai, kiek jam rūpi ekologiniai dalykai.

Daugiau informacijos  "Super namai" žurnalo numeryje. 

Žurnalo turinys

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šią informaciją be raštiško kompanijos "Super namai" sutikimo naudoti kitose
žiniasklaidos priemonėse griežtai draudžiama. Gavus sutikimą, nurodyti šaltinį.