Žaliosios sienos mūsų namuose: modernu, ekologiška, gražu

„Pamirškime horizontales, ateitis yra vertikalės“ – tvirtina vertikaliųjų sodų išradėjas prancūzų mokslininkas biologas architektas Patricas Blancas. Būtent šis mokslininkas XX a. pabaigoje išpopuliarino idėją augalus įkurdinti ant pastatų sienų. Dėl to sulaukė didžiulio įvertinimo ir buvo pripažintas pasaulinio garso menininku.

Idėją padiktavo tropiniai augalai

Augalai vešėjo vertikalioje pozicijoje jau nuo neatmenamų laikų, kai pirmosios lianos pradėjo kopti medžių kamienais. Vertikalūs sodai vešėjo ir garsiuosiuose kabančiuosiuose Babilono soduose. Romėnai mėgo savo vilų sienas apželdinti vynuogėmis, kurioms reikėjo tik minimalių atramų, kad ūgliais galėtų prisitvirtinti prie vertikalaus paviršiaus.

O Renesanso epochos simboliu tapo vijoklinių rožių sodai. Įsigalėjus urbanizacijos procesui, kai žalumos vis mažėjo, žmonės pradėjo ilgėtis gamtos. 1931–1938 m. profesorius Stanley’is Hartas Ilinojaus universitete pristatė žaliosios sienos (liwing wall) idėją. Ši idėja mokslininkui gimė semiantis įkvėpimo iš tropinių augalų ir jų gebėjimo kabintis prie vertikalių paviršių.
 

Taip profesorius pradėjo tyrinėti augalijos įkurdinimo ant pastatų sienų galimybę. Tuo laiku augalų pasirinkimas buvo gana ribotas, tačiau šiandien žaliosios sienos nebeapsiriboja vien tropiniais augalais ir tampa urbanistinio meno rūšimi, kurio pagrindiniu atstovu ir laikomas garsusis prancūzas Patricas Blancas.

Žaluma užkariauja pasaulį

P. Blancas pirmąją savo žaliąją sieną sukūrė Paryžiaus mokslo ir industrijos muziejuje dar 1988 m., tačiau mokslininko išradimas sėkmės sulaukė tik po 13 metų, po to, kai, užsukusi į jo asmeninius namus, virtusius eksperimentų erdve, interjero architektė Andree Putman taip susižavėjo laukinėmis žaliosiomis sienomis, kad pasiūlė P. Blancui dirbti drauge.
 

Itin lankomame Pershing Hall viešbučio vidiniame kiemelyje sukurto vertikaliojo sodo žavesys iš karto sulaukė pripažinimo, o po jo vienas po kito pasipylė projektai. P. Blanco augalų sienos ėmė plisti ne tik Paryžiuje, visas pasaulis panoro menininku tapusio botaniko darbų. Ir taip žinomo išradėjo vertikalieji sodai sužaliavo tokiose vietose, kuriose gyvybė, rodės, neįmanoma. Ir šiandien dėl naujų technologijų stogai virsta pievomis, terasos – sodais, vidiniai kiemeliai – parkais, o namų sienos tampa gyvaisiais paveikslais.

Tai įrodo, kad urbanistinį pasaulį paversti augalų karalija mūsų dienomis jau įmanoma. Žaliosios architektūros profesionalai jau pastebėjo, kad bet kuri asmeninė ar komercinė erdvė, staiga sužaliavusi ar sužydėjusi, tampa itin stipriu traukos tašku. Statiniai įgyja didesnę vertę, vertingesnė tampa ir visa aplinkinė erdvė, kurioje įsiterpę žalieji plotai, tapę architektūros elementu.

Kodėl verta įsirengti namuose žaliąją sieną

Gyvoji siena (fitosiena) arba vertikalus sodas – tai bet kokia vertikali plokštuma, visiškai uždengta gyvais augalais. Tai gali būti netgi ne siena, o kolona, arka arba kiti architektūriniai sprendimai.

Žalumynų siena gali papuošti bet kokias patalpas. O ir apskritai žaliosios sienos – puikus dizaino, kokybės ir ekologijos derinys. Įrengtos viduje, jos gali praskaidrinti ilgą šaltąjį sezoną, interjeruose pagerina oro kokybę, sureguliuoja santykinę oro drėgmę, savo spalvomis bei formomis dekoruoja interjerą ir, be abejonės, kelia darbingumą ir nuotaiką. Vertikalieji sodai, įrengti ant išorinių pastatų sienų, saugo pastatus nuo korozijos, filtruoja taršalus ir sunkiuosius metalus iš kritulių, apsaugo nuo kenksmingų UV spindulių.

Augalų siena puikiai sugeria triukšmą ir veikia kaip natūrali izoliacija – žiemą padeda išlaikyti pastate šilumą, o karštomis vasaros dienomis saugo jį nuo kaitros. Pačius didžiausius gamtos mylėtojus tokios sienos, įrengtos eksterjere, turėtų sužavėti dar ir tuo, kad jos išlaiko natūralią aplinką vabzdžiams, bitėms, drugeliams.

O žalioji siena, įrengta balkone ar terasoje, panorėjus galėtų tapti mažu daržu. Jei terasoje ar balkone pakanka saulės, tai ant vertikalios sienos drąsiai galima sodinti braškes, žemuoges, prieskonines daržoves. Tinkamai prižiūrėtos ir palaistytos uogos ir daržovės augs ir derės neblogiau nei daržininko lysvėse.
 

Priežiūra

Beje, formuojant šitokias sienas, retai kada naudojamas gruntas. O kai nėra grunto, namuose išvengiama dulkių. Nėra sunku tokią sieną ir prižiūrėti. Dažniausiai jos laistomos ir tręšiamos automatine laistymo sistema: liejimo laiką ir vandens kiekį reguliuoja kompiuteris. Šeimininkams telieka retkarčiais papildyti trąšas specialiame konteineryje. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad augalai ant vertikalios sienos neauga chaotiškai. Juos reikia prižiūrėti: kartą per mėnesį pakirpti, formuoti. Kitaip jie ištįsta, perauga, o žalioji siena praranda formą.
 

Kokie augalai tinkamiausi

Kraštovaizdžio projektų vadovas ir želdynų dizaineris Tautvydas Gurskas sako, kad lauke gyvosios sienos augalų piešinį galima sukurti iš daugelio augalų. Tinka ir daugiamečiai, ir vienmečiai. Patys populiariausi: melsvės, smilgos, levandos, šilokai, bergenijos, žiemės, pachisandros ir kt. Pavasarį paprastai laukiame nesulaukiame žiedų. Kad gyvoji siena sužydėtų kuo greičiau, ją galima apsodinti ankstyvomis pavasarinėmis gėlėmis: narcizais, krokais, snieguolėmis. O šiaip vertikaliai galima sodinti netgi veją.

Jei žalioji siena yra viduje, tuomet tinka visi kambariniai augalai: paparčiai, ciklamenai, begonijos, gebenės tradeskancijos, chlorofitai,sefleros… Svarbu tik parinkti tokius augalus, kuriems augti reikia panašių sąlygų.

Kaip įrengti vertikalų augalų sodą?

Kaip minėta, vertikaliuosius sodus galima auginti ant beveik bet kokio tipo sienos. Tautvydas Gurskas pataria, kad geriausia gyvąją sieną įrenginėti tuomet, kai namas statomas arba remontuojamas, nes įrengiant tokio tipo sieną būtinas drenažas, tinkamas apšvietimas ir vanduo laistyti. Dauguma specialistų nerekomenduoja įsirengti žaliųjų sienų savarankiškai. Kodėl? Juk internete apstu patarimų, kaip tai padaryti.

Tačiau kraštovaizdžio projektų vadovas ir želdynų dizaineris T. Gurskas įsitikinęs, kas vien techninių žinių čia nepakanka. Pasak jo, augalų sienos – tai gyvas organizmas ir gana sudėtingos agroinžinerinės konstrukcijos, kurias kuriant svarbu atsižvelgti į konkrečią vietą. Pavyzdžiui, jokiu būdu negalima interjere įrengti žaliosios sienos prie pat židinio, kondicionieriaus, toje vietoje, kur dideli skersvėjai. Augalai labai prastai augs, gali būti, kad ir visai nunyks.
 

Vertikalųjį jį sodą galima auginti beveik ant bet kokio tipo sienos. Yra keletas skirtingų būdų, kaip įsirengti „gyvąją“ sieną, t. y. pritvirtinti prie jos augalus. Vienu atveju augalams iš specialios medžiagos padaromos „kišenės“, į kurias jie ir susodinami. Speciali medžiaga drėkinama vandeniu su augalui reikalingomis maisto medžiagomis. Kitas būdas – augalai sodinami į specialias plastiko dėžutes, modulius „Hellogreen“.

Dėžutės suskirstytos į skyrius, kurių sienelės pasvirusios 30 laipsnių kampu, kad neišbyrėtų substratas ir neiškristų augalai. Modulio dugnas išklotas specialia medžiaga, kurioje augalai puikiai įsišaknija. Augalai auga substrate, o laistomi ir tręšiami automatizuotai iš viršaus lašeliniu būdu.

Dar vienas būdas – prie sienos tvirtinami specialūs akmens vatos moduliai, kuriuos iš abiejų pusių prilaiko plastikinės plokštės. Plokštėse yra specialios skyles, į kurias sodinami augalai. Laistomi ir tręšiami jie taip pat lašeliniu būdu iš viršaus. Tautvydas Gurskas sako, kad šis metodas kol kas pripažintas geriausiu, nes tokiu būdu susodinti augalai auga geriausiai.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – Šią informaciją be raštiško kompanijos "Super namai" sutikimo naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse griežtai draudžiama. Gavus sutikimą, nurodyti šaltinį.