Ekspertų patarimai: dalinė apdaila bute

https://www.supernamai.lt/ 8~614 1444 2 Lazdynų g. 21-111 , Vilnius Įmonės kodas: 302333597 Įmonės PVM kodas: LT100004691313
https://www.supernamai.lt/ 8~614 1444 2 Lazdynų g. 21-111 , Vilnius Įmonės kodas: 302333597 Įmonės PVM kodas: LT100004691313

Tiek atliekant viso namo apdailą, tiek remontuojant vieną kambarį visuomet kyla specifinių klausimų: kokias medžiagas naudoti, kiek laiko džiūsta apdailos sluoksniai, kokia turi būti aplinkos temperatūra, darbų seka ir pan.

 

Specialistų teigimu, kad būsto apdailos darbai būtų atlikti sėkmingai, svarbiausia kruopščiai suplanuoti jų eiliškumą. Taip patirsite mažiau laiko ir medžiagų nuostolių, o didžiausios klaidos atsiranda vykdant darbus per anksti arba per vėlai.

 

Įprasta, kad naujos statybos būstą statytojai pardavinėja su atliktais pradiniais – dalinės apdailos darbais. Pasak ilgametę darbo patirtį turinčio apdailos darbų meistro Algimanto Stančiaus, tokio būsto pirkėjai mūsų dienomis neretai nesitenkina statytojų suprojektuotomis būsto erdvėmis ir nori jas pakoreguoti pagal individualius poreikius. Iš tiesų, pasitelkus kvalifikuotą architektą ir patyrusius darbininkus, būtent šiame darbų etape galima pakeisti patalpų planą – išgriauti jau sumontuotas pertvaras, montuoti naujas, jei leidžia sąlygos, iš esmės keisti būsto zonas.

 

Pagerinti būsimo buto ar individualaus namo gyvenimo sąlygas tuo metu patogu ir todėl, kad galima montuoti papildomas gipskartonio konstrukcijas, užpildytas šiltinimo, sandarinimo medžiagas, kad labiau sumažėtų statinio sienų šilumos pralaidumas. Neretai tokių būstų pirkėjai pageidauja ir papildomos garso izoliacijos – atskiriant vaikų ir suaugusiųjų miegamuosius arba darbo ir poilsio patalpas.

 

Kodėl dalinės apdailos darbams reikia skirti ypatingą dėmesį? Pasak specialisto, gana dažnai pirkėjai, jau įsirengę butą ar individualų namą, kiek pagyvenę jame, nutaria perplanuoti atskiras būsto dalis arba nusivilia nekokybiškais pradinės apdailos darbais, dėl kurių prastai laikosi sienų dažai, plytelės, ima pastebėti nekokybiškai išbetonuotų grindų nelygumus, prastą garso izoliaciją ar šilumos varžą. Tada tenka pašalinti brangiai kainavusias apdailos medžiagas – medinę grindų dangą, keramines plyteles, ir atlikti darbus iš naujo. Būna ir taip, kad norima pakeisti jungiklių, kištukinių lizdų, šviestuvų įvadų išdėstymą, pageidaujama daugiau elektros instaliacijos taškų, bet tokiu atveju jau tenka sienose gręžti skyles, specialius įvadų kanalus.

 

Taigi tuomet sumokama dvigubai, o gal ir dar brangiau. O juk visi šie procesai – sienų ir lubų tinkavimas, grindų betonavimas, komunikacijų išvedžiojimas ir t. t. – turi savo dėsningumus, tam tikras technologines subtilybes. Be to, juk visi puikiai žinome, ką reiškia gyvenamajame būste imtis net ir nedidelės apimties remonto darbų – kad ir kaip rūpintumės švara, būstą nukloja dulkės, tenka ilgai ir nuobodžiai kraustyti daiktus, stumdyti baldus.

 

„Nieko gero, jei pradėję dirbti klientų namuose ar butuose aptinkame nemokšiškai, kreivai nutinkuotas lubas ir sienas. Tenka plokštumas lyginti – taip užtrunkama laiko, o būsto savininkai patiria nemažai nenumatytų išlaidų“, – sako apdailos darbų meistras A. Stančius.

 

Taigi eiliškumo reikėtų laikytis, jei norima išvengti jau atliktų darbų perdarymo ar jų sugadinimo, be to, nuo tinkamo darbų suplanavimo labai priklausys ir laikas, per kurį bus įrengta visa apdaila. Toliau pateikiami dažniausi būsto apdailos įrengimo darbai (įrengiant ką nors išskirtinio, eiliškumą galima keisti):

● Būsto patalpų planavimas (jeigu keičiamas patalpų planas), senų pertvarų griovimas.
● Santechniko darbai (jei keičiama santechnikos prietaisų, radiatorių montavimo vieta), vandentiekio, šildymo ir kanalizacijos vamzdžių patiesimas, išvedimas iš grindų ir sienų.
● Elektros darbai (jei keičiami ar papildomai įrengiami kištukiniai lizdai, jungiklių skaičius ir vieta), silpnųjų srovių, signalizacijos laidų tiesimas, išvedimas iš grindų ir sienų.
● Naujų gipskartonio arba mūro pertvarų įrengimas.
● Jei reikia, keičiami langai.
● Sienų tinkavimas (jeigu reikia).
● Sienų glaistymas.
● Grindų paruošimas grindinėms dangoms (išlyginamųjų mišinių liejimas).
● Hidroizoliacijos vonios ir WC patalpose įrengimas.
● Plytelių klojimas (sienų, grindų).
● Pakabinamųjų gipskartonio lubų įrengimas, siūlių glaistymas, viso paviršiaus glaistymas.
● Lubų dažymas.
● Sienų dažymas pirmą kartą.
● Plytelių tarpų glaistymas.
● Kitų grindų dangų klojimas (parketas, laminatas).
● Patalpų durų įstatymas.
● Sienų dažymas antrą kartą.
● Grindjuosčių, durų apvadų montavimas.
● Santechnikos, elektros prietaisų montavimas.
● Buitinės technikos su virtuviniais baldais montavimas.

Prieš akis turint viziją, kaip atrodys erdvės po visų darbų, ir teisingai suplanavus jų eiliškumą, reikėtų imti rūpintis kitu svarbiu klausimu – kokias ir kaip pasirinkti statybines medžiagas šiems darbams atlikti. Pertvaras, jei jų reikia, galima sumontuoti iš gipskartonio su metaliniu karkasu, nes tokiu atveju nėra šlapių procesų ir nereikia laukti, kol išdžius.

 

„Tinkamai parenkant gipskartonio plokščių rūšį, galima kokybiškai išspręsti garso izoliavimo, priešgaisrinės saugos, atsparumo smūgiams keliamus reikalavimus“, – sako UAB „Knauf“ techninis konsultantas Valdas Mozūras. Ir santechnikos ir elektros instaliacijos gaminius, ir statybines medžiagas patartina rinktis iš patikimų gamintojų, teikiančių garantijas. Tik naudojant tokių gamintojų profiliuočius ir plokštes galima tikėtis, kad konstrukcijos išlaikys deklaruojamas apkrovas, izoliuos garsą ir t. t.

Jei tektų tinkuoti, geriausia rinktis gipsinius tinkus, kurie greičiau džiūsta (1 cm normaliomis sąlygomis džiūsta savaitę), o džiūdami mažiau traukiasi nei kalkių cemento tinkas, todėl nesutrūksta, reguliuoja patalpų mikroklimatą (sugeria drėgmę esant didesnei santykinei oro drėgmei ir išgarina drėgmę, kai patalpose oras per sausas).

 

Gipsinį tinką jau tinkavimo metu galima apdoroti taip lygiai, kad vėliau, glaistant sienas, glaisto prireiks perpus mažiau. Tinkuojamos mūrinės sienos turi būti sausos ir švarios, naujos statybos bute paprastai pakanka nuvalyti dulkes. Betoninių sienų drėgnis turi būti ne didesnis nei 4 proc. Tinkuojant betoninę sieną rekomenduojamas ne mažesnis nei 8 mm tinko sluoksnio storis, o plytų ar blokelių mūrą – ne mažesnis nei 10 mm, tačiau geriausia kiekvienu konkrečiu atveju vadovautis tinkuoti naudojamos medžiagos gamintojų nurodymais.

Gipskartonio siūlėms armuoti ir glaistyti medžiagas reikėtų rinktis pagal plokštės krašto tipą. Jei pakabinamosiose lubose ar pertvarose iš gipskartonio bus įrengti šviestuvai, skleidžiantys šviesą pagal plokštumą, reikia atkreipti ypatingą dėmesį į plokštumų glaistymą: trumposios plokščių kraštinės (ne gamyklinės) nėra nuožulnios, todėl, armuojant siūles, armavimo juosta „nepasislepia“, lieka iškilusi apie 1,5 mm iš plokštumos, tad glaistant reikia naudoti ilgesnes glaistykles ar net specialias liniuotes, padedančias tinkamai nuglaistyti tokias vietas. Daugiasluoksnės gipskartonio konstrukcijų dangos glaistomos keliais etapais.

 

Pirmiausia užpildomos gipskartonio apatinio sluoksnio siūlės, paskui glaistomi didžiausi paviršiaus nelygumai. Užglaistomos varžtų galvutės, kuriais plokštės tvirtinamos prie pagrindo. Dirbant su pusiau paruoštais glaistais būtina ir šlifavimo operacija – nuglaistytas paviršius šlifuojamas, šlifavimo dulkės pašalinamos; jeigu paviršius nelygus, reikia šlifuoti daug kartų, tokiu atveju geriau jį perglaistyti.

 

Tinkuotiems paviršiams renkantis glaistą, reikia visų pirma įvertinti tinko paviršiaus lygumą. Jei pridėjus 2–2,5 m liniuotę nelygumai yra iki 1 mm, laikoma, kad tinkas yra lygus ir sienas galima glaistyti tinko nelyginant. Tačiau, jei nelygumai yra nuo 1 iki 3 mm, sienas teks papildomai išlyginti. Glaistymo darbai atliekami keliais etapais. Pirmiausia dideli nelygumai užglaistomi užpildomuoju glaistu, vėliau glaistoma pagrindo glaistu, o išdžiūvus išglotninama smulkiuoju glaistu. Šį glaistą galima dengti mentele arba purkšti ir vėliau išlyginti. Išdžiūvusį glaistytą paviršių galima šlifuoti 80, 100, 240 numerio švitriniu popieriumi, specialiu metaliniu tinkleliu arba šlifavimo kempinėlėmis. Lengvųjų glaistų elastingumas, galimybė lengvai nušlifuoti ir suformuoti tekstūrinį paviršių leidžia šiuos glaistus naudoti dekoratyviniam tinkavimui.

„Jei teks lieti išlyginamuosius grindų mišinius, pirmiausia reikia įsitikinti, ar pagrindas yra stabilus, netrupa, ar pašalinti visi nešvarumai. Tuomet pagrindą reikia tinkamai nugruntuoti ir įsitikinti, ar gruntuotas pagrindas nesugers iš liejamo mišinio per daug drėgmės: reikia papilti pusę stiklinės vandens ir jei per 10–15 min šis akivaizdžiai nesusigers į pagrindą, vadinasi, paviršius nugruntuotas tinkamai. Jei ne, teks gruntuoti dar kartą“, – pasakojo V. Mozūras.

 

Renkantis mišinius tokiems darbams, reikia atkreipti dėmesį į mišinio paskirtį pagal sluoksnio storį. Dažniausi yra cementiniai ir gipsiniai išlyginamieji mišiniai. Gipsiniai naudojami rečiau, tačiau džiūdami jie mažai traukiasi, netrūkinėja, neatšoka, su jais dirbti dažniausiai lengviau.

Įrengiant drėgnąsias patalpas – vonios kambarį, tualetą, pirtį – svarbu nepamiršti apsaugoti šių patalpų sienas ir grindis nuo vandens bei drėgmės skverbimosi ir jos sukeliamų pasekmių – pelėsių ir puvėsių kvapo. Todėl, prieš klijuojant plyteles, dekoravimo medžiagą, dažant ar klijuojant tapetus, patalpų paviršius, kur aktyviai naudojamas vanduo, visuomet būtina padengti hidroizoliacijos sluoksniu. Apsaugai nuo drėgmės patogiausia naudoti tepamąją hidroizoliacinę mastiką, kuri pagaminta bitumo arba sintetinio kaučiuko pagrindu, tačiau bituminių mastikų nerekomenduojama naudoti vidaus patalpose.

 

Mastikomis būtina hidroizoliuoti vadinamąsias šlapiąsias zonas. Darbo metu patalpos ir pagrindo temperatūra turi būti 15–25 laipsniai šilumos, grindinis šildymas turi būti išjungtas prieš dvi paras. Hidroizoliacijos džiūvimą galima pagreitinti ventiliuojant patalpas, o ne šildant radiatoriais ar karšto oro šildytuvais. Hidroizoliacija gali būti tepama ant betono, mūro konstrukcijos, drėgmei atsparaus glaisto cemento pagrindu, drėgmei atsparios gipskartonio plokštės, cemento ar pjuvenų plokštės.

 

Vidiniuose ir išoriniuose kampuose, siūlėse ir skirtingų medžiagų sandūros vietose reikia naudoti specialias hidroizoliacines sandarinimo juostas. Juosta įspaudžiama į ką tik išteptą mastikos sluoksnį taip, kad neliktų oro burbuliukų ir medžiaga nesusiraukšlėtų. Visuomet pirmiausia reikėtų apdailinti sienas – nutepti hidroizoliacija ir išklijuoti plytelėmis ar kita danga. Vėliau izoliuojamos grindys, ir jų paviršius dengiamas numatyta danga. Jei patalpos grindys bus šildomos elektriniais kabeliais, tuomet naudojamas temperatūrų pokyčiui atsparus išlyginamasis grindų mišinys.

Renkantis sienų dažus reikia visų pirma įvertinti, ar dažai atsparūs sienų valymui (t. y. ar atsparūs plovimams).

Apdairūs naujakuriai, įsigiję naujos statybos būstą, kartais suspėja susitarti su statytojais dėl individualių būsto dalinės apdailos darbų pakeitimų ar papildomų paslaugų. Tačiau neretai tokių darbų imamasi jau įsigijus būstą su daline apdaila, kuriame norima atlikti kai kurias korekcijas. Kas kita – besistatantys individualius namus.

 

Tokiu atveju viską galima kruopščiai apgalvoti iš anksto – ir patalpų planą, ir komunikacijų įvadus. Tačiau neretai žmonės, stengdamiesi sutaupyti, samdo nekvalifikuotus darbininkus arba imasi tokių darbų patys. Deja, rezultatas dažniausiai nedžiugina, o šeimininkai savo ruožtu guodžiasi, kad mirtinai nusibodo gyventi vykstant amžinam remontui – žiūrėk, tik baigėsi statybos darbai, atlikta pradinė apdaila, ir jau taip norėtųsi kuo greičiau glaistyti, dažyti sienas, rūpintis baldais ir jaukiomis interjero smulkmenomis, tačiau statybos darbų karuselė sukasi ir sukasi iš naujo…

 

Žurnalas "Supernamai"