Lietuviškos pirties ypatumai

Vienos formulės, kaip elgtis garinėje, nėra, bet dauguma pirtininkų sutaria, kad svarbiausia – neskubėti, juk pirtis – tai vieta, į kurią ateinama atsipalaiduoti.

Vien ėjimas į pirtį yra arba gali būti ritualas. Pirmiausia pirtį reikia iškūrenti. Pavyzdžiui, šio teksto autorius dažną šeštadienį kurdamas pirtį mėgsta įsivaizduoti, kad daugybės pirčių šeimininkai tuo pačiu metu atsiraitoję rankoves kuria pirtis visoje Aukštaitijoje, Lietuvoje, Europoje…

Ši mintis leidžia ne tik pajusti, kad priklausai tam tikrai bendruomenei (pavyzdžiui, pirties mėgėjų), bet ir suteikia, atrodytų, paprastam beržinių malkų dėjimo į krosnį veiksmui sakralaus rituališkumo. Lietuvoje, kaip ir kitose krikščioniškos Europos šalyse, nuo seno į pirtį einama šeštadienį. Juk sekmadienis – nedarbo diena, skirta bendruomeninėms apeigoms: apsilankyti turguje ir šventovėje.

Na, o diena prieš – skirta apsivalymo ritualams. Viskas suskaičiuota, nes gerai išsipėręs geroje pirtyje, kitą dieną net ir norėdamas sunkesnio darbo nenudirbsi – kūnas atsipalaidavęs ir gerokai palengvėjęs.

Šiek tiek apie pirčių įvairovę

Šiandien sparčiai globalėjančiame pasaulyje mes renkamės suomiškas ir turkiškas pirtis, o japonai gal greit eis vanotis į lietuvišką garinę. Tai, kaip maudomės pirtyje, tiesiogiai susiję su tuo, į kokią pirtį einame. Japoniškos pirties ofuro ar lietuviškosios jos atmainos kubilo ritualų pagrindas – pasyvus gulėjimas ypač karštame vandenyje, kurį kas tris ketvirčius valandos keičia viso kūno įtrynimai ir masažai.

O, pavyzdžiui, rusiškoje garinėje pirtyje, priešingai, – aktyviai vanojamasi vantomis, kaitinamasi ir vėsinamasi itin šaltu ar net lediniu vandeniu. Suomiškoje saunoje mėgaujamasi ypač karštu sausu oru. Tiksliau sakant, tokią pirtį mes čia, Lietuvoje, vadiname suomiška, o suomiai nevengia šliūkštelėti ir kaušo vandens ant įkaitusių akmenų.

O kur dar turkiškasis hamamas su Romos imperijos laikus menančiais ritualais. Čia tradicijų pagrindą sudaro masažai, kūno prausimas muilu ir bendravimas. O štai lengvai pastatoma ir išardoma indėniška pirtis inipi statoma tik prie ežerų ar šaltų kalnų upokšnių.

Beveik visur, kur iš žemės veržiasi karštosios versmės (Italijoje, Islandijoje ar Kurilų salose), įrengiamos savotiškos pirtys-vonios. Toskanoje teko matyti tiesiog kalno šlaite išskaptuotus nedidelius baseinėlius, į kuriuos nukreipti sieros prisotinti karštieji šaltiniai. Vietiniai mėgsta juose mirkti ir pro garų debesis gėrėtis žvaigždėtu dangumi. Gerai įsikaitinus šokama į šalimais tekantį vėsų upelį. Sutikite, tai visai kitoks pirtinimasis nei kaitinimasis infraraudonųjų spindulių pirtyje, kur uždaroje kabinoje gulima vos 40–60 laipsnių temperatūroje, o organizmą iki kaulų gelmių sušildo elektromagnetinės bangos.

Kad ir kaip skirtųsi pirčių tradicijos visame pasaulyje, bet pagrindinis principas visur tas pats – pakaitomis kaitinamasi tam tikroje temperatūroje, kad kūnas gerokai suprakaituotų, o vėliau vėsinamasi, prausiamasi, vėl kaitinamasi ir t. t. Kartu su prakaitu pro atsivėrusias odos poras iš organizmo pasišalina susikaupę šlakai, o kontrastinės procedūros atpalaiduoja įsitempusius raumenis, grūdina organizmą.

Lietuviškoje pirtyje gimdė vaikus  ir rūkė lašinius

Tradicinė lietuviška pirtis, be abejo, artimiausia rusiškai garinei pirčiai. Ji šlapia, dažnai nepaprastai karšta, neįsivaizduojama be šalto vandens telkinio atsigaivinti, be beržinių vantų, vaistinių žolelių kvapų, švarių drabužių ir ritualinio stiklo gėrimo išsimaudžius.

Dar Ipatijaus metraštis mini, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas eidamas į „mylnicą“, t. y. pirtį. Tad pirmasis lietuviškos pirties rašytinis paminėjimas siekia XIII a., nors archeologiniai kasinėjimai rodo, kad pertis šiuolaikinių lietuvių protėviai mėgo ir daug anksčiau. 1536 m. Vilniuje veikė net kelios dešimtys viešųjų pirčių. Matyt, jos buvo kuo nors panašios į tą paskutiniąją viešąją pirtį, neseniai susprogusią Subačiaus gatvėje. Nemažos pirtys buvo įrengiamos dvaruose, didesniuose kaimuose taip pat statytos bendros didelės pirtys, jas įsirengdavo kelių namų ar visos gatvės žmonės, o nedidelė dūminė pirtelė stovėjo beveik kiekvieno valstiečio sodyboje.

Čia ne tik prausdavosi, bet ir gimdydavo vaikus, gydydavo, skalbdavo, rūkydavo lašinius, džiovindavo linus ir grybus, daigindavo salyklą, o karštas garas buvo puiki priemonė drabužių ir patalynės parazitams naikinti. Tam virš garinės akmenų netgi buvo įtaisoma speciali kartis. Įdomu, kad pirtys, iki XVI a. visoje Vakarų Europoje buvusios itin populiarios, bažnyčios iniciatyva buvo net du šimtmečius draudžiamos, nes jose plito paleistuvystės. O Baltijos šalyse, Suomijoje ir Rusijoje pirčių tradicija niekada nebuvo nutrūkusi.

Beje, ir lietuviškos pirtys gali būti įvairios. Šiandien labiausiai tipiška ir dažniausiai sutinkama lietuviška pirtelė – nedidelis rąstinis namelis su iš kamino rūkstančiu dūmu, įrengta garine ir poilsio kambariu. Tačiau kartą Dzūkijoje teko pertis žeminėje pirtyje, kuri buvo įrengta po kieme supiltu žemių kalneliu. Tokios pirtys nuo seno buvo statomos, kai šalimais nebuvo geros statybinės medžiagos – storas žemių sluoksnis neblogai izoliuodavo šilumą. Pastaruoju metu vėl populiarėja dūminė arba juodoji pirtis. Manoma, kad dūmai dezinfekuoja garinę ir aplinka čia ne mažiau sterili kaip ir ligoninės operacinėje…

Girtam pertis – greita „smertis“

Sako lietuvių liaudies išmintis. Deja, ilgus tūkstantmečius buvusi dvasinio ir fizinio apsivalymo erdvė šiandien pirtis neretai tampa išgertuvių ir pasilinksminimų vieta. Atrodytų, eilinė vartotojiškos epochos transformacija nesunkiai paaiškinama tuo, kad vis dėlto šiandien pirtis yra praradusi vienintelės švarą teikiančios vietos žmogaus gyvenamojoje erdvėje monopolį. Juk anksčiau į pirtį eidavo apsišvarinti, o šiuolaikiniam žmogui natūraliai iškyla klausimas – ką veikti pirtyje, jei ir vakar, ir užvakar prausėsi vonioje ar po dušu.

Vis dėlto medikai vienu balsu tvirtina, kad pirtis ir alkoholis niekaip nesuderinami dalykai. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad garinėje išgėrusiųjų alkoholio kraujospūdis yra gerokai mažesnis nei negėrusiųjų, gali sutrikti inkstų ir širdies veikla, be to, padidėja nelaimingų atsitikimų rizika.

Tad geriau išgertuvėms susirasti kitą aplinką, o pirčiai sugalvoti kitų ritualų. Pirtimi taip pat atsargiai turėtų naudotis sergantieji širdies ligomis, nors suomiai, didžiausi pirties fanatikai ir specialistai pasaulyje, sako – jei žmogus pats atėjo iki saunos, vadinasi, jis gali žengti ir į jos vidų.

Pirtyje visi lygūs, nes nuogi

Iš patirties žinau, kad vienam pertis pirtyje gana nuobodu, be to, gerai įkaitinti akmenys sukaupia tiek karščio, kad vienam viso jo išnaudoti beveik neįmanoma. Tad vos užkūręs pirtį pradedu viešųjų ryšių akciją, kurios tikslas – pritraukti į karštąją draugų ir kaimynų. Kiekvienas pirties šeimininkas, pasitelkęs fantaziją, gali susigalvoti daugybę papročių, taisyklių ir ritualų, kuriais nustebins ir sudomins į jo garinę užsukusius svečius. Žinoma, per ilgametę lietuviškos pirties istoriją yra sukauptas pagrindinių pirties papročių rinkinys, keletą jų čia trumpai ir pristatysiu.

PIRMIEJI TRYS PRAKAITO LAŠAI. Geriausiai, jei susirinkęs būrys suguža į pirtį kartu ar beveik kartu. Taip mažiau varstomos durys ir prarandama karščio. Be to, tada ir atsigaivinti išeinama daugmaž kartu. Užėjus pirmą kartą sėdima sausai. Geriausia užsikelti ant plautų ir kojas, nes temperatūra prie saunos grindų ir lubų labai skiriasi. Viršuje gali būti gana karšta, tad pirties kepurė, pasirodo, yra visai neblogas išradimas. Pradėjus prakaituoti kūną galima pamasažuoti, pasitrinti ir pasikasyti. Tai galima daryti su specialia plaušine arba trintis tiesiog rankomis.

Pamasažavus lengviau išsivalo odos poros ir prakaitas pradeda tiesiog žliaugte žliaugti. Sakoma, kad užėjus pirmą kartą iš garinės galima išlįsti, kai nuo nosies galo nuvarva pirmieji trys prakaito lašai. Jei pirtis gerai įkaitinta, to neprireiks ilgai laukti.

GARO IŠGAVIMAS. Atsigaivinus gryname ore, bet dar neįšokus į vandens telkinį, į garinę užeinama antrą kartą. Dabar jau išgaunama šiek tiek garo. Sena istorija pasakoja apie tai, kaip pirtyje žmogus į vieną sujungdamas keturias stichijas – žemę – pirties akmenis, juos įkaitinusią ugnį, pirtyje tvyrantį karštą orą ir ant akmenų pilamą vandenį – išgauna penktąjį elementą – garą. Iš tiesų gebėjimas išgauti gerą garą – savotiška alchemija. Pilant kaušu karštą vandenį ant įkaitintų akmenų gali būti išgaunamas ištisas karščio ir drėgmės spektras.

Viskas priklauso nuo to, kaip gerai pažįstate savo garinės krosnį, kur ir kiek vandens užpilsite. Jei akmenys gerai įkaitę, garas tiesiog šnypšteli ir pasklinda nunešdamas iki sėdinčiųjų ant plautų karščio bangą. Ją galima dar paryškinti vėduojant virš akmenų vanta. Jei vanduo ant akmenų putodamas verda, vadinasi, akmenys dar nėra reikiamai įkaitę. Paprastai pirmajam garui išgauti niekada nepilu vandens kaušu, o karštą vandenį ant įkaitusių akmenų varvinu nedidele kadagine vanta. Ją būtinai surišu miške ir pamerkiu į karšto vandens indą prieš pat eidamas į pirtį. Taip išgautas pirmasis garas yra kvapus ir subtilus.

Vėliau, kai reikia daugiau garo, vandenį pilu net kelių dydžių kaušais, o kartais ir beržine vanta (geriausiai šviežiai surišta). Ja išgaunamam garui būdinga nepaprasta ypatybė – jis pramuša net ir didžiausią slogą bei atgaivina nuslopusią uoslę. Užėjus antrą kartą kūnas jau gana stipriai įkaista, tačiau išėjus atsigaivinti, kol kas dar nesimaudoma.

VANOJIMASIS. Įėjus į pirtį trečią kartą jau vanojamasi. Iš tiesų gerą vanotoją, kuris mokėtų ir karštį gerai nustatyti, ir subtiliai vanoti, sutikti – tikra retenybė ir laimė. Užtenka kiek per daug vandens ant akmenų šliūkštelėti ir vanojamą žmogų galima rimtai nusvilinti. Karštoje pirtyje vanta veikia per atstumą. Tad iš pradžių galima tik varinėti orą virš ant plautų gulinčio žmogaus nugaros, paskui pradėti po truputį perti. Jeigu esate neįgudęs, geriau tai daryti atsargiai, periamo žmogaus pasiklausti, kaip jis jaučiasi. Ypač geras indikatorius periančiajam – jo paties rankos: jei rankos dega ir sunku nulaikyti vantas, tai, be jokios abejonės, dega ir jūsų draugo nugara. Labai svarbu, kaip paruoštas pėrimo įnagis – vantos. Be klasikinių beržinių, jos gali būti pačios įvairiausios – ąžuolų, šermukšnių, liepų, kadagių, jonažolių…

Kiekvienos rūšies vanta pirtyje paskleidžia savo kvapą, o vaistinės augalų ypatybės įvairiai paveikia žmogaus organizmą. Todėl geriau venkite į vantas dėti augalų, kurių gerai nepažįstate. Beržinės vantos rišamos maždaug apie Jonines, džiovinti jas, kaip ir visas vaistažoles, reikia pavėsyje. Prieš vanojantis net ir šviežias vantas reikia išmirkyti – tada lapai mažiau byra, o prisiglaudus vantai prie kūno jie akimirksniui net prilimpa prie odos. Pėrimu įkaitinus kūną iki pat kaulų smegenų pasineriama į šaltą vandenį arba išsivoliojama sniege.

Šios procedūros metu kūnas, be abejo, patiria sukrėtimą. Gerai išvanotas, iš šalto tvenkinio išlindęs žmogus jaučiasi lyg naujai gimęs. Išoriškai tai išduoda išlaisvėjusios emocijos. Žmonės riaumoja, staugia, kvatoja. Nelieka susikaustymo, pozų ar socialinio statuso gniaužtų. Ne veltui sakoma, kad pirtyje – visi lygūs, nes nuogi.

PO PIRTIES. Pastebėjau, kad daugumai žmonių visiškai užtenka tris–keturis kartus užeiti į garinę, pasimėgauti viena vantų procedūra ir pūkštelėti į šaltą vandenį ar eketę. Nors pasitaiko ir tokių, kurie gali ir mėgsta pirtintis kad ir visą dieną. Čia, matyt, nelygu koks organizmas. Pirtyje reikia pasistengti pajusti savo kūno galimybes, o ne išeiti tada, kai visi išeina, ar sėdėti ant plautų tik dėl to, kad kiti dar tveria. Po pirties tariant kokį nors burtažodį (pavyzdžiui: „už gerą garą“), dera išgerti ritualinį stikliuką tauriojo gėrimo, apsirengti švariais drabužiais ir gerai išsimiegoti.
 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šią informaciją be raštiško kompanijos "Super namai" sutikimo naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse griežtai draudžiama. Gavus sutikimą, nurodyti šaltinį.