Atgimstanti dūminė pirtis- tinkamiausia šiauriečio kūnui

Kartu su dūmų kvapu į pirtį pamažu sugrįžta ir senosios tradicijos. Vis daugiau žmonių atsikrato sovietinio požiūrio į pirtį kaip į išgertuvių vietą, o atranda joje sakralią atgaivą kūnui ir sielai.

Vienu metu teko gyventi Vilniuje šalia jaunimo nakvynės namų (hostelio), kur suvažiuodavo daug jaunimo iš įvairiausių pasaulio šalių. To hostelio savininkas, apsukrus vyrukas,sugalvojo pasiūlyti svečiams iš užsienio išskirtinę pramogą – apsilankymą lietuviškoje dūminėje pirtyje.

Greitai kieme atsirado skelbimas: „Smoke sauna“. Autobusiukas, pilnas ispanų, japonų, prancūzų ir kitų (ypač kaitinimąsi pirtyjemėgo smalsieji australai), į dar išlikusias archajiškas kaimo dūminukes Lavoriškėse, Zervynose ar Labanore važiuodavo dukartus per savaitę. Grįždavo keliautojai išsišiepę iki ausų – kaitinimasis dūminėje pirtyje ir maudymasis šaltame vandenyje jiems palikdavo gilų įspūdį.

Tinkamiausia šiauriečio kūnui

Prieš gerą dešimtmetį atrodė, kad dūminės pirtys Lietuvoje tuoj išnyks. Galėjai rasti dar vieną kitą pirtelę, kur nors Ūlos ar Merkio pakrantėje. Seniai nebeprižiūrimos ir beveik nebekūrenamos šios mohikanės tebestovėjo tik todėl, kad dūmuose ilgus dešimtmečius „rūkyta“ mediena įgavo beveik akmens tvirtumą.

Ilgainiui tokių pirtelių žmonės ir iškūrenti teisingai nebemokėjo, o ir kaip maudytis jose, pamiršo. Bet laiko spiralė apsisuko, ir šiandien dūminės pirtys, lygiai kaip ir rąstiniai ar moliniai namai, vėl tampa madingos. „Pastaraisiais metais jaučiamas dūminių pirčių atgimimas“, – sako Saulius Tučkus, profesionalus pirtininkas ir vienintelės pasaulyje periodinės televizijos laidos apie pirtį „Vantos lapas“ vedėjas. Vien Vilniaus apylinkėse neseniai pastatyta bent keletas naujų dūminių pirčių.

Pavyzdžiui, vienos jų garinė yra net 31 kv. m ploto – čia vienu metu gali vanotis mažiausiai 20 žmonių. „Kai kurie žmonės vis dar mano, kad tai pirtis, kur sienos paišinos, o dūmai graužia akis. Galbūt tai neteisinga gyvenimiška patirtis. Bet požiūris keičiasi ir susidomėjimas dūmine pirtimi auga“, – sako pirtininkas.

Pirties kultūrą populiarinti Lietuvoje prieš keliolikametų pradėjo ir apie sveikatai ypač naudingas dūminių pirčių savybes pirmasisprabilo entuziastų būrelis, pasivadinęs „Pirties akademija“. Bene vienas pirmųjų dūminę pirtelę Zervynose atgaivino šios organizacijos auklėtinis dzūkas A. Svirnelis – jo nuomojama dūminė pirtis Ūlos pakrantėje iki šiol specialistų laikoma viena geriausių Lietuvoje.

Šiandien dūminę pirtį kaip archajišką bei gurmanišką atgaivą kūnui ir sielai siūlo ir kai kurios kaimo turizmo sodybos. Galbūt ir didesni SPA centrai tarp įvairių rytietiškų garinių norėtų savo kolekcijose turėti ir tikrą senovinę dūminę pirtį, tačiau, pasak S. Tučkaus, tai būtų sunku įgyvendinti technologiškai.

Gaila, nes karštos garinės pirtys nuo seno buvo paplitusios tik šiaurės pusrutulyje ir gyvenantiems šaltame klimate žmonėms yra tinkamiausios. „Mums, šiauriečiams, reikalinga aukšta temperatūra, kuri padeda sukelti prakaitavimą, o pietiečiai, atvirkščiai, prakaituoja beveik visą dieną, todėl jiems tinka švelnios pirtys su dideliu kiekiudrėgmės. O gera dūminė pirtis lietuviui – bene geriausias variantas.

Vedu praktinius pirties seminarus, tad tenka susidurti su daugeliu žmonių ir išgirsti daug nuomonių. Pirmiausiažmonės dūminėje pirtyje pastebi jos ypatingą kvapą, paskuijos juodumą, natūralumą. Galbūt dūminė pirtis daugeliui sukelia prisiminimus, susijusius su kaimu, vaikyste. Aišku, yra tam tikras segmentas žmonių, kuriems reikia plytelių, lempučių, perdėto švarumo – dalykų, kurie, pirtininko požiūriu, pirtyje nėra būtini.

Tai tiems žmonėms dūminė pirtis netiks. Tačiau sutinku daug pasiturinčių, netgi užimančių aukštus postus žmonių, kurie vertina dūminę pirtį. Vienas iš jų yra sakęs„Išbandžiau daug pirčių visame pasaulyje, bet į šiąpirtį atėjęs supratau, kad tai yra geriausia.“

Reikia tinkamos erdvės, žinių ir laiko

Dūminės pirties konstrukcija tikrai nesudėtinga, tačiau pastatyti ir įrengti ją nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visgi išdrįsusiems pabandyti būtina atkreipti dėmesį į keletą svarbių niuansų. Pirmiausia tokiai pirčiai reikia skirtiatskirą pastatą, kuris būtų pakankamai nutolęs nuo kitų statinių, taigi, reikalinga nemaža teritorija.

Turbūt tinkamiausia vieta – užmiestis, kad dūmai nesklistų kaimynams pro langus. Geriausias laiko išbandytas pirties sienų variantas – rąstinės sienos, bet yra ir kitų įdomių, archajiškų sprendimų. Pavyzdžiui, dar visai neseniai pirtelės Dzūkijoje buvo įrengiamos žeminėse.

Tiesa, tai ta pati rąstinė pirtis, tik užkasta į žemę.Tokiu atvejudaug kartų padidinamasienų šiluminė varža. Dūminės pirties garinė turėtų būti didesnė nei įprastinės pirties, nes dūminėje pirtyje naudojama daug daugiau akmenų (apie 1 tona) nei pirtyje su kaminu. Labai svarbu teisingai įrengti akmenų krūsnį, kad akmenys gerai įkaistų, tačiau liepsna nepasiektų sienų ir lubų.

Be to, reikia tinkamaiįrengti ventiliaciją, kad dūmų srautai turėtų pro kur išeiti, o ugnis krūsnyje negestų dėl deguonies trūkumo. Pavyzdžiui, senosiose pirtyse grindys nebūdavo sandarios, o suomiai senoviniu papročiu po apatiniu rąstų vainiku palikdavo dar ir plyšius grynam orui patekti, palubėje įrengdavo ventiliacijos angą. Na ir, žinoma, nemažai žinių reikia turėti norint tokią pirtį gerai iškūrenti, paruošti, subrandinti irjanaudotis.

Sienos juodos, bet aplinka sterili

Jei kam teko regėti, kaip kūrenama tikra dūminė pirtis, sutiks – vaizdas iš tiesų įstabus. Kadangi malkos kūrenamos garinės viduje, o kamino šio tipo pirtyse tiesiog nėra – dūmai veržiasi pro visur, kur tik įmanoma: pastogę, langelius, duris, net mažiausius plyšius… Šie vienu metu kvapnūs ir aitrūs dūmai apgaubia tiek pirties vidų, tiek išorę, ir nedidelis pastatėlis tiesiog paskęsta dūmų debesyje.

Senovėje dūminėse pirtyse pakabindavo rūkyti dešras ir lašinius. Labai patogu – kol pirtis kūrenasi, rūkoma mėsa, o pirčiai prikaitus, maudomasi ir periamasi. Dūmai iš tiesų geras konservantas, o kartu ir puiki dezinfekcijos priemonė, tad sakoma, kad gerai iškūrentoje dūminėje pirtyje bakterijų ne daugiau neiligoninės operacinėje – čia neišgyvena ir odos grybelių sporos. Sterilumas buvo viena iš priežasčių, kodėl senovėje pirtyse gimdydavo ir gydė ligonius. Gerai paruoštoje dūminėje pirtyje tvyro iš tiesų puikus su niekuo nesupainiojamas aromatas.

Kūrenamo medžio rūšis čia taip pat labai svarbi. Kokias malkas deginsi, tokia iškūrentoje pirtyje atmosfera tvyros. Tikroje dūminėje pirtyje sienos paprastai lieka juodos (rusai dūminę pirtį tiesiog taip ir vadina: bania po čiornomu – juodoji pirtis), bet tai nebūtinai reiškia, kad prie jų prisilietęs išsitepsi.

Geras pirties šeimininkas iškūrentos pirties sienas ir gultus prabraukia šlapia vanta, o išnešęs žarijas iki raudonumo įkaitintus akmenis perlieja vandeniu, taip nuplaudamas užsilikusius suodžius. Tuomet pirtis dar apie 1 val. brandinama. Šio proceso metu perdžiūvęs rąstų paviršius gauna drėgmės, nusėda ore lakiojantys suodžių likučiai, galutinai išsivėdina dūmai. Iškūrentoje ir gerai subrandintoje dūminėje pirtyje dūmų lieka tik kvapas.

Ugnis laižo akmenis

Krosnis – bet kokios pirties širdis. Paprastai tai ir brangiausiai kainuojantis pirties įrangos elementas. Tik ne dūminėje pirtyje. Krosnis čia – tiesiog protingai sukrauta kūgio formos akmenų krūsnis. Apačioje įrengta pakura, kurioje dega malkos, o liepsna, kildama į viršų, įkaitina akmenis. Visa pirties procedūrai reikalinga šiluma sukaupiama akmenyse ir kaitinantis pirtyje ugnis nebekūrenama.

Tai, kad ugnis tiesiogiai liečia akmenis, yra dar vienas svarbus dūminės pirties išskirtinumas, kuris suteikia pirties garui visai kitokį poveikį ir kvapą nei akmenis kaitinant per metalinę sienelę. Beje, krosnį, kurioje liepsna turėtų tiesioginį sąlytįsu akmenimis, galima įrengti ir pirtyje su kaminu.

Tokia pirtis vadinama balta dūmine pirtimi, nesjos sienos nuo dūmų nepatamsėja. Šios krosnies konstrukcija šiek tiek sudėtingesnė, tad norintiems įsirengti baltą dūminę pirtį vertėtų pasidomėti pirties krosnelių gamintojų siūloma produkcija. Ypač gerai šių krosnelių technologiją yra ištobulinę suomiai, mat Suomijoje būtent dūminė pirtis laikoma vienintele tikra pirtimi. Ji ten vadinama –savusauna.

Tikrosios juodos dūminės pirties krosnies šoninės sienos sumūrijamos iš šamotinių plytų arba akmenų, tuomet dedama perdanga (anksčiau ją dažnai darydavo iš kelių geležinkelio bėgio gabalų ar vedamosios traktoriaus žvaigždutės, dabar galima naudoti ir karščiui atsparaus betono arkas), ant kurios kraunami didesni ir mažesni akmenys.

Metalo patartina naudoti kuo mažiau, nes jis neigiamai veikia pirties atmosferą, o vandens sąlytissu įkaitusia geležimi išskiria teigiamuosiusjonus, kurie žmogaus sveikatai nėra naudingi. Akmenys kraunami taip, kad laikytųsi – neduok Dieve, įkaitęs iki raudonumo nukris kam ant kojos. Svarbu ir kokius akmenis naudoti: pirtyje netinka kalkakmenis ir titnagas, nes tokie akmenys sproginėja užpilti vandeniu.

Manoma, kad geriausi akmenys – 1–3 kumščio dydžio granito rieduliai iš upės arba aplinkinių laukų, juos būtina kruopščiai nuplauti. Galima naudoti ir atvežtinius akmenis: žadeitą, vulkanitą, avietinį kvarcitą arba muilo akmenį. Jie laikysilgiau ir sukaups daugiau šilumos.

O kartą Dzūkijoje teko matyti pirties krosnį, vietoj akmenų apkrautą keraminiais aukštosiosįtampos laidų izoliatoriais. Gal 25 kv. m ploto pirtelėje pėrėsi ir į Merkį lindo apie 20 vyrų, ir karščio visiems užteko per akis.

Milintas vanduo

Senosiose kaimo pirtyse dažniausiai nebūdavo vandens šildymo įrangos, todėl vandenį šildydavo paprastu ir ne mažiau genialiu būdu. Į medinį kubilą ar statinę su šaltu vandeniu įmesdavo iki raudonumo įkaitintą akmenį. Vanduo garsiai sušnypšdavo, suburbuliuodavo ir akimirksniu užkaisdavo.

Taip, baigę kūrenti pirtį, žmonės greitai pasidarydavo didelį kiekį karšto vandens. Šį vandenį vadino milintu, jame net maudydavo naujagimius. Buvo ir specialus įrankis akmeniui į kubilą mesti – didelės ilgos replės. Deja, tik retas akmuo atlaiko kelias iš eilės milinimo procedūras – veikiami temperatūrų skirtumo akmenys tiesiog sutrupa.

Pirties ritualus sugražino latvis

„Lietuvoje senovėje buvusi itin išvystyta pirties kultūra kaip ir kitos senojo tikėjimo apraiškos krikščionybės laikais ilgus šimtmečius buvo draudžiama ir naikinama, – sako pirties gurmanas ir aktyvus Lietuvos pirtininkų bendruomenės narys Vaidenis Čapskis. – Vienu metu pirtys buvo draudžiamos visoje Europoje, jas vėl leista steigti tik praūžus maro epidemijoms.“

Pasak jo, primirštiems pirties ritualams į Lietuvą prieš keliolikametų padėjo sugrįžti latvis Karklinš Ziedonis, skaitęs čia paskaitas ir kitokiu požiūriu į pirtį sudominęs organizacijos „Pirties akademija“ įkūrėją R. Kavaliauską bei kitus pirties entuziastus. Pirtis nuo seno buvo sakralių šeimos ir bendruomenės apeigų vieta.

Svarbu suprasti, kad mūsų protėviams ji reiškė visai ką kitanei mums – juk mes galime kiekvieną dieną nusiprausti vonioje, osenovėje kaitindavosi kartą per savaitę, ir tai buvo gyvybiškai svarbus ritualas. Čia taip pat vykdavo svarbūs žmogaus gyvenimo įvykiai: žmogus pirtyje gimdavo, o mirusįjį taip pat pirtyje apiplaudavo.

„Kai žmonės sueina į pirtį, jie visi nusiima kaukes. Susirinkusi į pirtį šeima ar bendruomenė vanodavo, masažuodavo vienas kitą, tai lyg gyvūnai, kurie blusinėja vienas kito kailį, – sako V. Čapskis. – Šis procesas, be abejo, suartina žmones. Pastebėjau, kad jei šeima pasistato savo pirtį, kurioje dažnai periasi ir prausia vienas kitą, santykiai tokioje šeimoje pastebimai pagerėja.“ Pirtis senojo tikėjimo žmonėms buvo sakrali vieta dar ir todėl, kad čia vienoje vietoje susitinka keturipagrindiniai gamtos elementai: oras, vanduo, žemė (akmuo), ugnis, ir iš jų lyg alchemijos seanso metu gimsta penktasis elementas – garas.

Pirties apeigose dalyvauja ir augmenijos pasaulis: daugybė įvairiausių vantų, pagamintų iš džiovintų medžių ir žolynų dalių. „Kiekvieną savaitgalį važiuoju į paprastą gerą pirtį su vantomis, kur daug vandens ir garo – tokia pirtis sveikatinimosi požiūriu pati geriausia. Jos poveikis visai kitas nei elektra kaitinamų pirčių – jis gilesnis, viduje jaukiau. Pirtyje, mano supratimu, labai svarbu patogumas,pavyzdžiui, platūs gultai. Gerai, jeigu pirtis didelė ir galima perti du žmonės vienu metu“, – mano V. Čapskis. O tai, kad dūminė pirtis kūrenasi ilgai, pasak pirties entuziasto, nėra tokia jau didelė bėda – juk jei ji gerai iškūrenta, tai ir laiko karštį geras 4 valandas.

Pirties ritualas. Kiekviena pirtis individuali. Dažniausiai tik pirties šeimininkas, išmanantissavo pirties kūrenimo ir veikimo ypatumus, gali iškūrenti ją geriausiai. O kūrenant dūminę pirtį geras pirtininkas itin svarbu. Anksčiau kaimuose buvo net specialūs žmonės, savotiški pirties meistrai, kurie savo žinias perduodavo iš kartos į kartą. Šeštadienį, kai visi dar dirbdavo, tas žmogus rūpindavosi pirtimi.

Paprastai jis pirtyje pildavo ant akmenų vandenį, atlikdavo tam tikrus ritualus. Šie ritualai kiekvienoje pirtininkų bendruomenėje nusistovi vis kitokie. Vis dar ieškantiems savojo pirties ritualo ar norintiems pasisemti patirties iš labiau patyrusių, pateikiame pirtininkogurmano V. Čapskio pirties ritualo receptą. Pirmojo užėjimo metu, trunkančio maždaug 5–10 min.,pasisveikinama su pirtimi. Pirties samtis siunčiamas ratu, į jį kiekvienas kiša du pirštus ir sako palinkėjimą sau, pirties dvasiai iraplinkiniams. Kai visi pasisako, vanduo pilamas ant akmenų ištariant „Tebūnie.“

Antras užėjimas: šiek tiek pabuvus garinėje, daroma druskos apeiga. Druska pilstoma iš vieno indo į kitą ir pabaigoje ja išsitrinamas visas kūnas išskyrus galvą.Užpilama vandens ant akmenų. Kito užėjimo metu kūnas vanojamas, šveičiamas vanta, daromos įvairios procedūros: kūnas gali būti trinamas specialiu dumblu ir moliu, kurie iš po odos ištraukia riebalinį sluoksnį ir toksinus. Gerai išsivanojus, trinamasi medumi arba aliejumi. Po maudynių pirtis iš karto sutvarkoma ir paruošiama kitam kūrenimui. Nuvanotas vantas galima pastatyti garinės kampuose, kad skleistų žolynų kvapą. Pirtininkų papročiu, senos vantos sudeginamos atskiroje ugnyje.

Svarbu: Kūrenant dūminę pirtį rekomenduojama naudoti tik lapuočių malkas, nes nuo sakingų spygliuočių susidaro daug suodžių. Gerai iškūrenus pirtį ir švariai iššlavus visas žarijas, įkaitintus akmenis reikėtų dar perlieti vandeniu. Taip nuo akmenų nuplaunami suodžių likučiai.

Dūminės pirties privalumai:
1. Tiesioginis sąlytis. Liepsna tiesiogiai laižo akmenis, dėl to jie itin gerai įkaitinami ir ilgai išlaiko šilumą.
2. Sterilumas. Po visą garinę pasklindantys karšti dūmai ypač gerai dezinfekuoja patalpą.
3. Puikus oras. Dūminės pirties garinėje lengva kvėpuoti, nes nėra stipriai įkaitusių metalinių deguonį deginančių paviršių. Be to, nėra jokių pašalinių kvapų, nes ugnis kiekvieną kartą nudegina nešvarumus nuo akmenų, o dūmai pašalina bet kokį kvapą nuo gultų.
4. Ilgaamžiškumas. Dūmai gerai dezinfekuoja ir konservuoja medieną, todėl dūminės pirtys paprastai būna ilgaamžės. Jei tik nesudega.

Dūminės pirties trūkumai:
1. Ribotos galimybės. Į dūminės pirties krosnį nebeįmesi dar malkų, jeigu, pavyzdžiui, kaitinimasis pirtyjeužtruko ir pirtis atvėso. Čia tiktų posakis: kaip išsikūrenai, taip ir išsipersi.
2. Degumas. Dūminėje pirtyje yra didesnis gaisro pavojus, lyginant su pirtimi, kuri turi kaminą. Todėl kūrenant tokią pirtį reikia laikytis ypatingų atsargumo priemonių. Gaisro riziką galima sumažinti palikus tarp krosnies ir sienų pakankamą tarpą, o pačias sienas prie krosnies ir lubas virš jos apsaugojus metalo lakštais.
3. Ilgas kūrenimo laikas: 4–6 val.

„Rusai yra labai gerai išlaikę ir ištobulinę vanojimo technikas, o latvių pirties tradicija, sakyčiau, gyduoliška – jie labai gerai išmanogydomąsias augalų savybes, vantų paruošimo būdus, tačiau čia pilna visokių burtų, užkalbėjimų, itin daug dėmesio kreipiama į medžių energetiką.

Žmogui, kuris visai su tuo nesusijęs, tokie dalykai iš pradžių atrodytų kaip kosmosas. Reikia į tą sritį panerti, kad galėtum suprasti, apie ką kalbama. Lietuvos pirtininkams pavyko sėkmingai sujungti kaimynų patirtį ir sukurti savo tradiciją. Šiandien pasaulyje mes pirmaujame – jau kelinti metai lietuvių pirtininkai skina laurus tarptautiniuose vanojimo čempionatuose.

Beje, tie čempionatai kilo iš Lietuvos (pirmasis įvyko Druskininkų vandens parke). Neretai lietuvių pirtininkai juose dalyvauja jau ir kaip teisėjai.“

Saulius Tučkus, profesionalus pirtininkas

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šią informaciją be raštiško kompanijos "Super namai" sutikimo naudoti kitose
žiniasklaidos priemonėse griežtai draudžiama. Gavus sutikimą, nurodyti šaltinį.