Apie pirties reikšmę, istoriją ir pokyčius

Dvasinio lygmens ilgesys, išsireiškiantis ir sąmoninga jo paieška, ir netiesioginėmis nuojautomis, kalbančiomis apie svarbiausius buvimo dėmenis, sakralumą, protėvių palikimo tęstinumą, suvokiant jo svarbą asmeninio augimo vyksme.

Tradicinėje Lietuvos kaimo sodyboje buvo ne viena santykį su erdve, jos slepiamomis paslaptimis ženklinanti vieta. Tai ir kiemas, ir sodas, ir šulinys, ir vartai, ir, žinoma, ugniakurai, kurių būta bent kelių, skirtingų paskirčių pastatuose. Vienas iš jų – pirtyje, kuri net keletu požiūrių yra sakralus pastatas. Joje vyko ne tik eilinis savaitinis maudymasis, švarinimasis, bet būdavo ir gimdoma, gydomos ligos, marinami ligoniai. Joje vyko krikštynų, brandos apeigos, apeiginis jaunamartės ir gimdyvės prausimas. Pirtis buvo ir suėjimų, stiprinančių bendruomenės ryšius, vieta, ir ypač reikšminga moterims − uždaroje intymioje erdvėje buvo perduodama patirtis, atliekamos apeigos.

Pirtis kaip pastatas su uždara ugniaviete yra panašus į gyvenamuosius būstus, kurių pirminę struktūrą taip pat sudarė dvi patalpos. Pagrindinėje buvo įrengta sumūryta krosnis, o kitoje pereinamojoje – priemenė. Manoma, kad iš tokio tipo pastato kadaise išsirutuliojo ir pirkios, ir pirtys, ir jaujos (patalpos džiovinti javams prieš kūlimą). Žemaitijoje jaujas netgi naudojo kaip pirtis – prausimuisi.

Jas ir vadino pirtimi, nors turėjo ir atskirą pastatėlį pertis, vadinamą perene. Suvalkijoje pagal Prūsijos įstatymus pirtis statyti buvo uždrausta, todėl jų liko mažai, tik linpirtės, kuriose ir maudydavosi, ir mynė linus, bet dažniau suvalkiečiai prausėsi į gyvenamuosius būstus įneštuose kubiluose. Ir kituose kraštuose ne kiekviena sodyba turėjo savo pirtį. Ja galėjo naudotis ir kelios šeimos, paeiliui tiekdavusios malkas šeimininkui.

Be tiesioginės paskirties, ir apeigų pirtys dar buvo naudojamos javams ir linams džiovinti, linams minti, mėsai rūkyti, odoms rauginti, skalbti, drabužių ar patalų kenkėjams naikinti. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu jose slėptos knygos, karo metu – maistas. Toks platus pirties pritaikymas būdingas valstiečio ūkio trobesiams, kai erdvės ir įranga naudojama pagal poreikį.

Dvaro pirtyse iš kito priepirčio šono galėjo būti surenčiama ir kita, stambesnė patalpa. Poreikiui plečiantis, natūraliai kito ir erdvės, tūriai. Svarbu, kad pirčių vaizdas, t. y. formos, proporcijos, spalvos, visuomet derindavosi prie kitų sodybos statinių, atitiko konstrukcinę logiką ir kompozicinius dėsnius.

Bet koks apsiprausimas buvo suprantamas kaip būseną keičiantis nuskaistinantis veiksmas. Buvo manoma, kad garas kuriuo pirtyje periamasi, turi ir magišką galią. „Juk pirties veiksmas yra pasaulio atsiradimo modelis, atitinkantis baltų pasaulio supratimą.

Pirties prasmė yra pasaulio sukūrimas. Kosmogonine prasme pirtis simbolizuoja naujo pasaulio sutvėrimą iš ugnies ir vandens per tarpinį elementą – akmenį. Baltų pasaulį sudaro marios, dangus ir tarpe jų esanti žemė. Lygiai taip pat pirtyje susiduria dangiška ugnis ir vanduo per tarpinį elementą – akmenį,“ – teigė tradicinių pirčių ir jų apeigų tyrėjas etnologas Stasys Daunys.

Jo liudijimu, esama simbolinio ir kartu medžiagiškai nužymėto ryšio tarp pirties ir kitų sodybos erdvių – vadinamojo pirties tako: „Neilgam takui iki pirties suteikiama ilgo ir reikšmingo žygio prasmė. Pirties pirties takas subjektyviai „pailginamas“ mitiniais įvaizdžiais, apeigomis, reglamentuotais kūno judesiais. Ėjimas pirtin prasideda atsisveikinimu, atsisveikinimu su namais ir namuose pasiliekančiais: „Tai sudie, išeinam į pirtį“, „Sudie, nameliai.“ Išeinant iš pirties patalpos atsidėkojama. Paskutinis išeidamas turėjo uždaryti duris, net užsklęsti jas kuo nors ar užremti.“ Svarbu ir tai, kad „pirties takas turėjo būti ravimas kaip ir rūtų darželis“.

Apie pirties reikšmę lietuvių gyvenimui ir svetingumui rašė ir Simonas Daukantas: „Ašmasis trobesys buvo vadinamas pirčia; pačioj pirty buvo krosnis, pusėj sienų buvo plautai, nuo žodžio plauti, suolai, ant kurių voliodamiesi su lapuotomis beržinėmis vantomis pėrės, žemiau pasieniais taip pat buvo suolai, ant kurių mazgojos ir trinkos; į kurias pirtis vedė ne vien svečius ir pakeleivingus, bet siuntinius svetimų tautų: kaipogi senovėj visų didžiausia goda buvo svetį į pirtį nuvesti ir išperdinti, nesgi pirtį žmogui susikeliavusiam už didžiai naudingą ir reikalingą daiktą turėjo.“

Pradžioje naudotos dabar jau pamirštos žeminės pirtys: iškasant duobę (kaip rūsiui) arba įrengiant atšlaitėje. Vėliau antžeminės pirtys galėjo būti statomos ir iš molio, bet daugiausia statydavo iš medžio. Senosios pirtys būdavo neišvaizdūs, beveik nepuošiami statinukai, statomi nuošaliau kitų, supami medžių guoto ir arčiau vandens telkinio dėl paskirties ir priešgaisrinių sumetimų. Jei netoliese nebūdavo ežero ar upės, šalia pirties iškasdavo kūdrą.

Pirčių sandara buvo paprasta. Ji kone visoje Lietuvoje, o ir kaimyniniuose kraštuose panaši: pirties patalpa su krosnimi ir priešpirtis. Dažniausiai tai būdavo tik nuo 2×3 m iki 4×5 m ploto rąstų rentinys, kurio sienų aukštis siekė apie 2 m dėl to, kad nedidelę patalpą buvo lengviau prikūrenti. Tuomet niekas net negalėjo įsivaizduoti, kokia bus tolesnė pirčių evoliucija, ir kad mūsų dienomis gausi rinkoje visokiausių krosnelių bei kitokios pirčių įrangos pasiūla privers sutrikti ne vieną vartotoją, kuris negali įsivaizduoti savo gyvenimo be pirties malonumų.

Anksčiau dėl nuolatinio gaisrų pavojaus pirtys sąmoningai buvo statomos iš prastesnės medienos – tokios, kokia būdavo po ranka. Dažniau naudota spygliuočių mediena, kartais drebulių. Trys apatiniai sienų pirčių vainikai buvo renčiami iš apvalių rąstų, o viršutiniai − iš aptašytų. Rąstinių sienų storis būdavo 12–15 cm storio. Tradicinių pirčių statytojai tarpus tarp rąstų ar tašų kamšydavo kiminais. Deja, mūsų dienomis jų nebegalima naudoti, nes mažėjant pelkių, jie įtraukti į raudonąją knygą. Užtat dabar galima rinktis įvairiausius kamšalus ir šilumą izoliuojančias medžiagas – pradedant pakulomis ir baigiant natūralia vilna.

Pirčių stogai visoje Lietuvos teritorijoje labai skyrėsi. Pirtys buvo dengiamos ir keturšlaičiais su čiukurais (angos ties kraigu dūmams išeiti), ir pusskliaučiais, taip pat dvišlaičiais, retais atvejais padabintais lėkiais. Stogus dengdavo įvairiomis medžiagomis − skiedromis, šiaudais, kartais ir lentomis. Ir mūsų dienomis pirčių stogai dengiami panašiomis dangomis, bet vėlgi – jų pasirinkimas nepalyginti platesnis. Beje, šiandien pirties stogą tinka uždengti tiek čerpėmis, tiek nendrėmis, galima net apželdinti, tik svarbu, kad jis derėtų prie gretimų pastatų.

Priepirtis galėjo būti karkasinės konstrukcijos iš išpintų šakų arba net visai neturėti sienų. Priepirčio paskirtis − nusirengti ir apsirengti. Tai – tarpinė patalpa. Lauko durys į ją galėjo būti ir iš pastatėlio galo, ir iš šono. Abiejų pirties patalpų sienose būta mažyčių langelių, o durys, kaip ir visuose kūrenamuose trobesiuose, siekiant išsaugoti šilumą, būdavo itin nepatogios − žemos ir su aukštu slenksčiu. Kaip įprasta, krosnis pirtyje visada stovėdavo prie durų.

Sumūryta, o kadaise tik sudėta iš lauko akmenų, ji stovėdavo patalpos kampe ir užimdavo nuo aštuntadalio iki ketvirtadalio grindų ploto. Įdomu, kad iš molio plūktos krosnys pirtyse atsirado tik XIX a. pabaigoje. Pirčių krosnys iki XX a. pradžios būdavo be kamino, taigi galima teigti, kad iki tol buvo dūminių pirčių era. Tačiau net ir dabar yra teigiama, kad dūminė pirtis naudingesnė. Šiuolaikiniais terminais kalbant, dūminėje pirtyje, panašiai kaip ir perkūnijos metu, susidaro garas su neigiamais jonais, itin teigiamai ir gaivinamai veikiančiais organizmą.

Garinėse pirtyse visuomet buvo įrengiamos lubos iš lapuočių − spygliuočių medienos niekas nenaudojo, nes temperatūrai pakilus iki 70 °C, spygliuočių sakai imtų varvėti ant galvų. Dūmai išeidavo pro lubose įtaisyta vadinamąjį aulą arba aukštinį, kurie labiau priminė medinę dėžę, tik be dugno ir viršaus. Garinės patalpos įranga iš esmės buvo panaši − medinės grindys arba molio asla, pasieniuose keliais aukštais įrengti plautai, pastatytas vandens kubilas ar katilas. Vanduo šildytas metant į kubilą įkaitintus akmenis ir pilant vandenį ant krosnies akmenų, t. y. garas būdavo gaunamas kaip ir dabar.

Šiais laikais pirtys plačiai paplitusios ir pirmiausia dėl savo pagrindinės paskirties – praustis ir pertis. Tačiau radosi ir papildomas jos taikymo aspektas: pamėgta tame pačiame pastate rengti pobūvius, ramius ar triukšmingus, naujoviškas sveikatinimosi procedūras. Todėl šių laikų pirčių pastatuose atsirado erdvių, kurios labai padidina tūrį.

Šiandien juose įrengiamos salės bendrauti, masažo, poilsio patalpos, sanitariniai mazgai, dušai, baseinai. Pastaruoju metu plinta vadinamoji pirties kultūra – tam tikra visuomeninio bendravimo forma, tolstanti nuo sovietiniams laikams būdingos balių su pirtimi patirties ir skatinanti prasmingesnį buvimą kartu.

Tokiu būdu šis „per ištisus šimtmečius mažiausiai pakitęs lietuvių trobesys“, kaip teigia architektūrologas Jonas Minkevičius, įgauna naujų pavidalų. Kinta pastato tūris ir planas, nors struktūrinis branduolys – pati pėrimosi patalpa ir priepirtis – lieka artimi prototipui. Pastato pokytis – savaiminė kintančios paskirties, poreikių išraiška, tačiau derėtų atminti pačios pirties esmę – švaros apeigą, o kartu ir ją lydinčias tradicijas.

UAB „Geras garas“ direktorius Saulius Grigaliūnas:

Dabar pirtis skirstome į garines (lietuviškas, rusiškas, saunas) ir turkiškas bei naujausias − infraraudonųjų spindulių (IR). Šiandien pirtį galima įrengti ir gyvenamajame name − tai didžiausias pokytis pirčių kultūroje. Taip pat negalima jų pamiršti kalbant apie sporto klubus ir vandens parkus
.
Pirties evoliuciją ir pokyčius sukėlę veiksniai:

1. Kamino įrengimas prie apmūrytų plytomis akmeninių krosnių. Vėliau jų konstrukcija kito − buvo įrengtos kaitinamiems akmenims sudėti metalinės konstrukcijos ir gaubtai virš jų. Kūrenant ugnis degina akmenis, o gaubtas akmenyse ilgiau išlaiko šilumą, nukreipia dūmus į kaminą (1 pav.). Tai leidžia įrengti pirtį gyvenamajame name arba prie jos įrengti sveikatinimo ir kt. patalpų

2. Akmenų atskyrimas nuo ugnies ir jų dėjimas virš metalinės pakuros. Taip pirtis didele dalimi šyla nuo pakuros, o ne nuo akmenų. Tai sutrumpino pirties parengimą iki 1 val., iki 0,25 m2 sumažino krosnelės užimamą vietą bei labai atpigino krosnelę ir pirtį.

3. Elektros krosnelių naudojimas leido įrengti labai mažas pirteles − saunas. Mažiausioms saunoms užtenka 1 m2 ploto. Didžiausias jų pranašumas – parametrų ir režimo programavimas bei valdymas. Net paprasčiausios krosnelės turi išankstinį ir darbo laiko laikmačius, temperatūros reguliatorius.

4. Elektriniai garo generatoriai − tapo paprasta šildytis garu. Išpopuliarėjo vadinamosios turkiškos pirtys. Garo generatoriai kartu su elektrinėmis krosnelėmis leidžia kontroliuoti ne tik pirties temperatūrą, bet ir drėgmę, sukurti įvairų mikroklimatą didelėse pirtyse.

5. IR spinduliai − minimalios šildymo sąnaudos ir pastangos. IR pirtį sunku vadinti pirtimi, nes pirtyse visada įkaistama. Pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose žmonės mėgsta karštas pirtis, bet nevertina IR pirčių – ten ir lauke toks pats 50 °C karštis.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šią informaciją be raštiško kompanijos "Super namai" sutikimo naudoti kitose
žiniasklaidos priemonėse griežtai draudžiama. Gavus sutikimą, nurodyti šaltinį.