Linkaičių kaime gyvenančios šeimos namai atkuria istoriją

Sa­vi­ta ra­cio­na­li­za­ci­ja

Dai­vos ir Jo­no Jur­ge­lių so­dy­bą iš kar­to at­pa­žin­si. Prie jų na­mų – me­di­nių ve­ži­mų ra­tų tvo­re­le „įrė­min­ta“ au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė. Neas­fal­tuo­ta ir neišk­lo­ta trin­ke­lė­mis. Na­tū­ra­li vie­ti­nio grun­to ir be­si­ka­lan­čios žo­lės dan­ga.

To­lė­liau – ak­me­nų ap­juos­tas gė­ly­nė­lis, at­si­ve­rian­tis kaip akis pen­kių met­rų gy­lio tven­ki­nys, ku­ria­me, sa­ko šei­mi­nin­kas, lai­go ir ka­ro­siu­kai, ir ly­de­kos. O la­biau­siai akį pa­trau­kia se­no­vi­nės ro­gės, ku­rias dar reik­tų res­tau­ruo­ti. Jo­nas jau ne­pa­me­na, iš kur tą „gė­rį“ par­vil­ko į na­mus, bet ra­do pui­kią vie­tą ir su­ma­nė pa­nau­do­ti vie­to­je sto­vo lo­ve­liuo­se su­so­din­toms gė­lėms.

Dar vie­na ra­cio­na­li­za­ci­ja – pa­na­šiai pri­tai­ky­ti du grė­bia­mo­sios ge­le­ži­niai ra­tai, ku­rie aši­mi pa­smeig­ti į že­mę. Tarp ge­le­ži­nių vir­bų pui­kiai tel­pa Dai­vos gė­lių va­zo­nai.

„Kaž­ka­da ra­do­me laik­raš­ty­je skel­bi­mą, kad Juo­dei­kių kai­me žmo­nės par­duo­da grė­bia­mo­sios ra­tus. Su­si­ta­rė­me, nu­va­žia­vo­me, o ten dar ir se­ną ra­di­ją nu­si­pir­ko­me, ir dar kaž­ką“, – pa­sa­ko­ja J. Jur­ge­lis, at­vi­rau­jan­tis, kad se­nie­nos jį se­niai do­mi­na. Ma­ga pri­si­lies­ti prie is­to­ri­jos, prie sa­vi­tą dva­sią tu­rin­čių daik­tų. Tad už­su­ka ir į sen­daik­čių tur­gus pa­si­dai­ry­ti, ir pas se­nus žmo­nes.

Mo­kyk­lų pa­li­ki­mas

„Kar­tais kas pa­pra­šo pa­vež­ti. Įsi­kal­ba­me ir tei­rau­juo­si, ar ne­tu­ri se­nų, ne­be­nau­do­ja­mų ra­kan­dų, įran­kių. Ap­link mies­tus jau vis­kas iš­tam­py­ta, rei­kia nuo­ša­liau ieš­ko­ti“, – sa­ko lin­kai­tiš­kis, kvies­da­mas į pa­ties ran­ko­mis prieš sep­ty­ne­rius me­tus sa­vo 50-me­čio ju­bi­lie­jui pa­sta­ty­tą pavėsinę–pobūvių sa­lę, ku­ri il­gai­niui ta­po šei­mos mu­zie­ju­mi. Da­bar jau ne­sus­kai­čiuo­tų, kiek ja­me eks­po­na­tų, nes jų ne­re­gist­ruo­ja.

Vos įė­jus vi­dun pri­sės­ti kvie­čia ke­li šim­ta­me­čiai mo­kyk­li­niai suo­lai, su at­len­kia­mais stal­vir­šiais. At­ke­lia­vo jie iš bu­vu­sios Ber­tau­čių mo­kyk­los, ku­rią už­da­rant se­ni bal­dai bu­vo nu­ra­šy­ti ir me­ta­mi lauk.

Iš ka­dai­se gy­va­vu­sios Va­liū­nų mo­kyk­los J. Jur­ge­lis par­si­ve­žė du se­no­vi­nius var­pe­lius, ku­riais vai­kai dar ir pa­sku­ti­niais de­šimt­me­čiais, jau vei­kiant elekt­ri­niam skam­bu­čiui, bū­da­vo kvie­čia­mi į pa­mo­kas rug­sė­jo pir­mą­ją ir iš­ly­di­mi, pa­si­bai­gus moks­lo me­tams.

Eks­po­na­tų įvai­ro­vė

Vie­nas ša­lia ki­to ri­kiuo­ja­si skir­tin­gų dvi­de­šim­to­jo am­žiaus de­šimt­me­čių ra­di­jo apa­ra­tai, pa­te­fo­nai, siu­va­mo­sios ma­ši­nos, jau tik vi­du­ti­nio ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nių at­me­na­mi pre­ky­bi­nin­kų me­di­niai skai­čiuo­tu­vai ir svars­tyk­lės, ži­ba­li­nės lem­pos, ver­pi­mo ra­te­liai, iš ku­rių du net pa­ka­bin­ti pa­lu­bė­je, nes ant že­mės ma­ža vie­tos. Ats­ki­rai iš­ri­kiuo­ti net trys akor­deo­nai, nors šei­mo­je nie­kas šiuo inst­ru­men­tu ne­gro­ja. Vė­liau Dai­va Jur­ge­lie­nė nu­ves į ki­tą pa­sto­gę, kur vi­sa sie­na ap­ka­bi­nė­ta me­ta­lo­fo­nais, at­ke­lia­vu­siais iš už­da­ry­tos Kal­ne­lio mo­kyk­los.

Vie­tą čia ra­do ir di­de­li rak­tai, ku­rie at­ra­kin­tų ne­ma­žai pa­slap­tin­gų du­rų, tik nie­kas ne­ži­no, kur jas ras­ti, pin­tas lop­šys, gel­da, il­ga­ko­tė li­žė duo­nai į kros­nį pa­šau­ti, na­gi­nės. Vie­ną ma­žu­tę vai­kiš­ką na­gi­nę šei­mi­nin­kai ra­do kas­da­mi šu­li­nį.

Yra čia ir „rau­do­na­sis pio­nie­rių kam­pe­lis“ – kak­la­raiš­čiai, ki­ta sim­bo­li­ka, liu­di­jan­ti ne­se­ną is­to­ri­ją.

Kol pavėsinės–pobūvių sa­lės ne­bu­vo, vi­si daik­tai ke­liau­da­vo į pa­lė­pę, dė­žes, ūkio pa­sta­tus. Da­bar jie at­vi­ri sve­čių akims.

Ir au­to­mo­bi­lis, ir brič­ka

Su J. Jur­ge­liu kie­me praei­na­me pro 1972-ųjų „pe­žą“ – „Peu­geot 304“. Va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį dar rei­kia per­da­žy­ti, pa­re­mon­tuo­ti. Pa­sak šei­mi­nin­ko, jo ri­da – tik 10 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų. Gre­ta au­to­mo­bi­lio – trans­por­to prie­mo­nė iš ki­to laik­me­čio – res­tau­ruo­ta brič­ka, ku­ria jau ne kar­tą po kai­mą va­ži­nė­ta. Yra ir kam ją trauk­ti – pie­vo­je ga­no­si pu­sant­rų me­tų ku­me­lė Sin­dė.

„Anks­čiau ir asi­lų po­re­lę tu­rė­jo­me, ir stru­čių lai­kė­me. Su tais di­de­liais paukš­čiais ne­leng­va. Na­gas – kaip pei­lis, kai spi­ria – tik spėk sau­go­tis. O dar vis­ką, kas bliz­ga, le­sa, ga­li už­spring­ti“, – aiš­ki­na J. Jur­ge­lis.

Be ku­me­lės, šio­je so­dy­bo­je au­ga vi­sas pul­kas paukš­čių: 56 viš­tos, 19 an­čių ir 12 ka­la­ku­tų, na­mus sau­go­ja ke­lis šu­nys, o į at­vy­kė­lius smal­siai dai­ro­si trys avys. Vie­nas jų – juo­da­gal­vis Ro­ma­no­vų veis­lės avi­nas – tik­ras šei­mos nu­my­lė­ti­nis. Gau­tas ma­žas do­va­nų jis il­gai bu­vo au­gin­tas kar­tu su šu­niu­kais, tad ir jiems skir­tą sau­są mais­tą ėda, ir laik­raš­čius taip pat į sku­tus dras­ko. Ir tu­ri dar vie­ną pri­vi­le­gi­ją. Nors jau pen­kių mė­ne­sių, šei­mi­nin­kai vis dar pa­mai­ti­na jį pie­nu iš bu­te­liu­ko su čiulp­tu­ku.

Dai­va ir Jo­nas Jur­ge­liai sa­ko, kad iš to­kio ūke­lio ne­daug nau­dos, kai ku­riuos gy­vū­nus net ir nuo­sto­lin­ga lai­ky­ti. Bet už­tat ma­lo­nu. Abu dar­bus tu­rin­tys šei­mos na­riai ne­de­juo­ja ir, nors Jo­no bro­lis jau 15 me­tų Lon­do­ne, o prieš pen­ke­rius me­tus ir juos kvie­tė at­vyk­ti, – ne­no­ri. Ge­riau ma­žiau pi­ni­gų, bet sa­va že­mė mie­les­nė.