Gėlių derinimas sode. Į ką būtina atsižvelgti?

Pagal aukštį gėles galima suskirstyti į žemas (5 – 30 cm), vidutinio aukščio (30 – 80 cm) ir aukštas (daugiau kaip 80 cm).

Ruošiantis pirkti gėles, reikia žinoti, ar į gėlyną bus žiūrima iš toli ar arti, iš viršaus, ar kampu.

Iš arti ir iš viršaus apžvelgiamiems gėlynams, augalus reikėtų rinktis žemus ( žemi šilokai, ylialapiai flioksai, raktažolės).

Dauguma vidutinio aukščio augalų gražiau atrodo kiek nutolusiuose gėlynuose ( astilbės, vasariniai jurginai, tulpės).

Aukštaūgės gėlės sodinamos po kelias, kaip akcentas ( pentiniai, rykštenės, jurginai). Stambūs gėlynai iš jų gali būti daromi tik didelėse atvirose erdvėse arba ten, kur jos atstoja krūmus.

Daugelio aukštaūgių gėlių stiebai nėra pakankamai gražūs, todėl iš žiūrimosios pusės reikėtų juos pridengti mažesniais augalais. Taip sudaromi kelių aukštų gėlynai. Ypač dekoratyviai jie atrodo iš šono. Kuo iš toliau žiūrima, tuo labiau išryškėja jų siluetai.

Kiekvienos rūšies augalai turi savo formą. Vienos – tankesniais kereliais, kitos sudaro pusapvalius ar taisyklingus apvalius kupstus. Treti – driekiasi žeme, lipa aukštyn ar svyra žemyn.

Nuo gero augalų pasirinkimo ir jų tarpusavyje derinių priklauso gėlyno meninis įvaizdis.

Daugumos daugiamečių gėlių kereliai susidaro iš kelių stiebų. Vieną stiebą dažniausiai turi vienmetės gėlės.

Labiausiai išsišakojusių augalų žiedai išsidėstę tarp lapų įvairiame aukštyje. Šias gėles geriausia sodinti nedidelėmis grupėmis, o mažesniuose plotuose – pavieniui.

Kai kurių gėlių lapai skrotelę sudaro prie pat žemės paviršiaus, o žiedai pakilę į viršų ant stiebelių ( pelkinė našlaitė, saulutės, raktažolės). Tad didesniame augalų plote išryškėja lapų ir žiedų plokštumos, kurios gražiai atrodo tiek iš arti, tiek iš toli.

Vientisą kilimą sudaro žemę dengiančios gėlės. Jų plokštuma minkšta ( cimbaliarija, ylialapiai flioksai, čiobreliai).

Apvalios formos gėlių ar žolių kupstai gražiausiai atrodo susodinti nedidelėmis grupėmis. Apsodinus jais didelį plotą, dekoratyvumas pranyksta, o pati visuma primena „šabakštyną“.

Perkant vienos ar kitos formos augalus reikia rinktis tokius, kurie tam tikras vietas paryškintu. Geriausiai vieni kitus išryškina kontrastingų formų augalai. Per daug kontrastingų augalų gali kompoziciją susmulkinti.

Spalva gėlyne taip pat labai svarbi. Kiekviena gėlė turi derintis su kaimyninėmis gėlėmis, medžių, krūmų, net šaligatvio ar takelio dangos spalva. Kuo daugiau spalvų gėlyne, tuo sunkiau sukomponuoti. Paprasčiausi – vienspalviai gėlynai. Jų spalvinė kompozicija remiasi aplinkos kontrastu. Pilkame šaligatvio fone tinka sodinti ryškesnes gėles.

Gėlyną formuojant iš kelių spalvų, jas reikia derinti tarpusavyje ir su aplinka. Neutraliausios spalvos – balta ir pilka. Jos gerai dera su ryškiomis spalvomis: žalia, mėlyna, geltona, raudona, oranžine. Švelnius derinius sudaro įvairūs tos pačios spalvos atspalviai. Taip pat spalvos gali palaipsniui pereiti iš vienos į kitą: ylialapiai flioksai gali pereiti iš rožinių į švelniai violetinius. Tokius spalvų derinius galima suformuoti iš įvairių rūšių augalų. Patariama įpinti baltų spalvų gėlių, nes jos pagyvina kompoziciją, išryškina atspalvius, padeda pereiti prie kitų spalvų.

Kontrastingi deriniai labiau sukoncentruoja dėmesį. Stiprius spalvinius akcentus sudaro ryškios spalvos kontrastiškoje aplinkoje (raudonžiedžiai žalioje erdvėje).

Vien baltos spalvos žiedais apipavidalintas gėlynas taip pat turi daug atspalvių. Efektingai atrodo baltai žydintys medžiai ir krūmai. Tokios pat galimybės komponuojant gėlyną rožiniais atspalviais.

Vien gelsvai, oranžiniai žydintys medžiai, krūmai tinka tik gerai apšviestiems, atviriems plotams. Geltoniems žiedams tinka tamsiai žalias ar pilkas fonas.

Pilki lapai labai tinka su raudonomis spalvomis. Raudonos spalvos neturi būti daug. Gėlyne geriau nemaišyti ryškiai raudonų, rausvai oranžinių, bei rausvai purpurinių, rožinių tonų.

Vien mėlynos ar violetinės gėlės labiau tinka prie pilkų dangos tonų.