Statybinės medžiagos brangsta dešimtadaliu

Statybinių medžiagų kainos kyla kaip ant mielių, tačiau būtų klaidinga manyti, kad tokias tendencijas skatina statybų sektoriaus atsigavimas. Statistikos departamentas pranešė, kad vasarį, kuris paprastai nepasižymi statybų aktyvumu, statybos pabrango beveik 1 proc., palyginti su sausiu, ir tai siejama su statybinių medžiagų brangimu bei statybininkų atlyginimų padidėjimu. Statistikai pažymi, kad didžiausia darbų dalis buvo nukreipta į inžinerinius statinius ir nekomercinę statybą.

Balandžio pokštas

“Jau ketvirti metai jaučiamės esantys didelėje ir klampioje pelkėje“, – LŽ kalbėjo Statybinių medžiagų prekybos asociacijos valdybos pirmininkas, statybinėmis medžiagomis prekiaujančios AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ (SKV) generalinis direktorius Mindaugas Sinkevičius.

Nors statybų sektoriuje elementarus rinkos pasiūlos ir paklausos dėsnis tik vos sušvelnina padėtį, statybų kainos stabiliai didėja, o svarbiausia to priežastis – statybinių medžiagų, kurios, Statistikos departamento duomenimis, sudaro vidutiniškai 62,7 proc. statybų vertės, brangimas.

Statistikų nurodomi 1,5 proc., kuriais per vasarį pabrango statybinės medžiagos, tėra kukli įžangėlė, palyginti su tuo, kas laukia jau balandžio viduryje.

„Jau gavome pranešimų iš vietos betoninių, keraminių, silikatinių dirbinių gamintojų, todėl galiu tvirtinti, kad nuo balandžio vidurio, iškart po parodos „Resta“, statybinių medžiagų kainos bus vidutiniškai 6-12 proc. aukštesnės nei dabar“, – teigė M.Sinkevičius.

Pasak jo, statybų sektoriuje reikšmingas sezoniškumo veiksnys, o apie būsimas didmenines kainas gamintojai pardavėjams praneša likus bent porai mėnesių iki sezono pradžios.

Šiųmetis medžiagų kainų kilimas su statybos sezono pradžia mažai sietinas, juolab kad ir tų statybų šykštu: dėl emigracijos atsirado būsto perteklius, komercinių patalpų irgi užtektinai, todėl ir lieka daugiausia tik inžineriniai tinklai, vamzdynai, vienas kitas parenovuojamas, paremontuojamas namas.

Kainų „torto“ sluoksniai

Pirmiausia brangsta plačios paskirties, vadinamosios kapitalinės renovacijos ir kapitalinės statybos medžiagos. Jos naudojamos ir statant, ir remontuojant, ir rekonstruojant.

Pasak M.Sinkevičiaus, statybinių medžiagų kainų kilimo niekaip nepavyks paaiškinti tarptautinės rinkos tendencijomis, pavyzdžiui, padidėjusia paklausa Kinijoje ar Vokietijoje, nes pagrindinės statybinės medžiagos (smėlis, žvyras, cementas, betonas ir pan.) yra sunkios ir palyginti pigios, todėl toli negabenamos.

Statybinių medžiagų kainas, anot pašnekovo, šokdina pirmiausia sparčiai brangstantys energijos ištekliai ir nepopuliarūs Lietuvos Seimo ir Vyriausybės sprendimai.

Antai Seimas, siekdamas, kad iš Lietuvos nebūtų išvežami gamtos ištekliai, nuo 2012 metų 3-6 kartus padidino visų naudingųjų iškasenų gavybos mokesčius. Plika akimi žiūrint tie mokesčiai ir dabar atrodo juokingi, tačiau to užtenka, kad vienu kitu litu pabrangusių žaliavų jau dairomasi pas artimiausius kaimynus.

„Toną smėlio prieš metus Vilniuje būdavo galima nusipirkti už 1,7 lito, o dabar mažiau nei už 5 litus nerasi“, – aiškino M.Sinkevičius.

Kitas kainos augimo „torto“ sluoksnis – nuolat ir sparčiai brangstantys energijos ištekliai. Mat statybinių medžiagų gamyba yra labai imli ir elektrai, ir gamtinėms dujoms, o kai kuri ir šilumai.

Trečias „torto“ sluoksnis – transportavimo sąnaudos. Ką tai reiškia, lengva apskaičiuoti. Prikrautas sunkvežimis ar savivartė 100 km sunaudoja vidutiniškai 50 litrų dyzelino. Dyzelinas dabar kainuoja maždaug 4,7 lito už litrą. Tai, palyginti su 2011 metų kovo pabaiga, 70 centų daugiau, o palyginti su 2010 metų balandžiu – visais 1,7 lito. Vadinasi sunkvežimio, vežančio, tarkime, gelžbetonio blokus, 100 km kelionė dabar atsieina maždaug 35 litais daugiau (iš 235-240 litų) nei prieš metus ir 85 litais daugiau nei 2010-ųjų balandžio pradžioje. Nuvežti krovinį nuo Vilniaus iki Šiaulių (215 km) dabar 150 litų brangiau nei 2011-ųjų pavasarį. Todėl smėlio toli vežti ir neapsimoka.

„Torto“ ornamentu tampa Europos Sąjungos santykių su Baltarusija įtampa. Pasak M.Sinkevičiaus, tai didžiulė problema Lietuvos statybinių medžiagų pramonės ir prekybos sektoriui.

„Baltarusija siūlo labai palankias kainas – juk jų energijos ištekliai beveik perpus mažesni, inertinės medžiagos, iškasenos irgi mažai apmokestinamos. Tačiau ši rinka mums užsiveria“, – dėstė asociacijos vadovas.

Visas iškeptas „tortas“ darosi vis nepatrauklesnis statybų bendrovėms, statybų užsakovams ir labai apsunkino vietos gamintojų gyvenimą.

Išeičių nedaug

Kol kas, anot M.Sinkevičiaus, nematyti daug išeičių, kurios galėtų pakeisti padėtį. Atrodytų, jog daroma viskas, kad statybų sektorius ir toliau klampotų liūne: būsto renovacija tebestagnuoja, papildomu stabdžiu gyvenamajai statybai tapo Lietuvos banko sprendimas nuo 2011 metų lapkričio 1 dienos sugriežtinti būsto kreditavimą (anksčiau buvo skolinama iki 100 proc. būsto vertės, o dabar – tik iki 80 proc.), o Seimas ir Vyriausybė, anot M.Sinkevičiaus, per keletą metų nesugebėjo netgi įstatymų pakeisti taip, kad leidimai statyti būtų suteikiami daug paprasčiau ir lengviau.

„Ko gero, dabar vienintelis veiksnys, kuris galėtų sumažinti statybų kainą, galėtų būti nebent tik žemės pigimas. Laikytume labai neblogu rodikliu, jei 2012 metais statybinių medžiagų pardavėjų rezultatas būtų bent ne mažesnis nei 2011-aisiais“, – sakė M.Skinkevičius.

Šiandien, anot jo, pardavėjai sukasi kaip kas išmano, kad tik verslas bent kiek alsuotų. Todėl ir parduotuvėse šalia statybinių medžiagų vis daugiau vietos atsiranda fasuotoms durpėms, sodo trąšoms ir fasuotam kietajam kurui – akmens anglims, medienos granulėms ir durpių briketams.

„Tai šiek tiek kompensuoja bendrą praradimą, bet labai nedaug“, – konstatavo SKV direktorius.