Namų renovavimo broką dangsto valdžia

Daugiabučių renovavimas tapo beveik broko sinonimu - akis bado statybininkų neprofesionalumas bei nesąžiningas statybinių medžiagų tiekimas, todėl investuojantys į namą gyventojai ir juos remianti valstybė negauna lauktos maksimalios energijos taupymo naudos.

Valdininkai šias problemas pripažįsta, tačiau jie neskuba griežtinti statybų kontrolės, kad užkirstų galimybę nemokšoms iš žmonių lengvai pasipelnyti, bei įteisinti nekokybiškai renovuotų pastatų tyrimų, kad būtų aiški investicijomis pasiekta nauda arba padarytų klaidų kaltininkas.

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros (BUPA) duomenys patvirtina – atnaujinti daugiabučiai, į kuriuos investuota milijonai litų, itin nevienodai taupo gyventojų būsto šildymo išlaidas. Tačiau kaskart rengiant investicijų planus žadama, kad šios išlaidos sumažės vidutiniškai apie 50 procentų.

Sėkmingiausiai atnaujintų būstų gyventojai gali džiaugtis, kad įgyvendinus projektą realiai jų būsto šildymo išlaidos sumažėjo 60 procentų. Nors tokie skaičiai nustatomi ne tyrimais, o „iš akies“.

Bet ne visi projektai tokie sėkmingi, daugybėje namų po renovavimo pavyksta sutaupyti vos 30-40 proc. energijos. Be to, pirmieji į namų atnaujinimą milijonus investavę gyventojai prabėgus vos keleriems metams nuo renovacijos gali didžiuotis tik „pagražėjusiu namo vaizdu“, bet ne šilumos taupymu.

Kodėl įdėtos didžiulės investicijos nedavė lauktos maksimalios naudos gyventojams ir energijos taupymo kryptį deklaruojančiai valstybei?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docento, technikos mokslų daktaro Česlovo Ignatavičiaus atliktas tyrimas, kuriame remtasi tik viešai skelbiamais duomenimis, rodo, kad, pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje, Panevėžyje renovacijos projektai atlikti gana sėkmingai, o kituose miestuose jų rezultatai ne tokie geri.

Lyginant vienodus 60 butų modernizuotus namus trijuose miestuose matyti, kad jų pasiektas šilumos taupymo efektyvumas skiriasi maždaug 1,5 karto. O kartais skirtumas gerokai didesnis.

Kodėl renovavus namus gaunama tokia skirtinga nauda ir tokie skirtingi rezultatai: ar tai lemia statybininkų darbo brokas, ar nepakankama statybos darbo priežiūra? Valdžios atstovų ir mokslininkų nuomonės šiuo klausimu skiriasi.

Nemato poreikio tirti

Aplinkos viceministras Stanislovas Šriūbėnas LŽ tikino, kad skirtingus renovuotų namų energijos taupymo rezultatus lemia skirtinga pastatų būklė prieš jų modernizavimą ir nevienodos gyventojų galimybės bei poreikiai. „Jeigu iki atnaujinimo pastate buvo įdiegtos neveiksmingos energiją taupančios priemonės arba jų visai nebuvo, tai po modernizavimo tokiame pastate sutaupoma palyginti daug šilumos. O jeigu iki viso namo modernizavimo jame jau buvo pakeisti langai, papildomai apšiltinta dalis atitvarų, sutvarkyta šilumos tiekimo sistema ir kiti dalykai, tai po modernizavimo tokio namo šilumos sutaupymo rodiklis bus gerokai mažesnis nei pirmojo namo“, – atsakydamas LŽ dėstė viceministras.

Taigi į vieno namo atnaujinimą jo gyventojams tenka daugiau investuoti, o į kito – mažiau. Bet ar abu namai pasiekia vienodai gerą energijos taupymo rezultatą ir koks jis? Svarbiausia – kiek energijos namas netenka po renovavimo?

Viceministras pripažino, kad didelę įtaką pasiektiems energijos taupymo rodikliams turi ir atliktų statybos darbų kokybė, o ji „toli gražu ne visada patenkinama“.

„Statybos techninis reglamentavimas Lietuvoje vykdomas atsižvelgiant į Europos Sąjungos darniuosius statybos produktų standartus, mūsų šalies mokslininkų atliktus tiriamuosius darbus. Visi statybos produktai, naudojami pastatui atnaujinti, privalo turėti jų atitiktį nustatytiems reikalavimams patvirtinančius sertifikatus, atitikties deklaracijas. Užbaigtų statybos darbų kokybė taip pat priklauso nuo juos atliekančių statybininkų profesionalumo. Žinoma, pasitaiko visko: ir nesąžiningų medžiagų tiekėjų, ir nekokybiško darbo“, – aiškino jis.

Mokslininkai siūlo stebėti renovavimo procesą ir atlikti blogiausių rezultatų po renovacijos pasiekusių namų detalią patikrą, nustatyti, kodėl nepasiekta projekte planuoto šilumos taupymo efekto, kurį turėjo gauti investicijoms pasiryžę gyventojai: gal buvo priimtas netinkamas konstrukcijų sprendimas, panaudotos Lietuvos klimatui netinkamos medžiagos, gal tai lėmė darbo brokas ar kitos priežastys?

Analogiškai ištyrus geriausiai šilumą taupančius renovuotus namus, jų analizė parodytų, kuriuos tinkamiausius sprendinius reikėtų taikyti plačiau – gyventojams būtų galima pasiūlyti tokius namų renovavimo būdus ir jų sprendinius, kad žmonės po investicijų gautų didžiausią naudą. Drauge valstybei būtų garantuota, kad ji remia naudingiausius renovavimo projektus bei didina energetinių resursų taupymą.

Viceministras G.Šriūbėnas abejoja tokios analizės tikslingumu. Jo nuomone, naudingiau būtų išanalizuoti visą modernizavimo proceso efektyvumą – nuo pastato būklės (iki modernizavimo) detalaus bei tikslaus įvertinimo iki faktinio sutaupymo įvertinimo po modernizavimo. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į gyventojų norą esant galimybei palaikyti aukštesnę nei prieš renovaciją patalpų temperatūrą.

Sandarumas privalomas tik naujiems pastatams

Pasak kai kurių Lietuvos mokslininkų, mūsų krašte neįmanoma objektyviai nustatyti, ar pagal Daugiabučių atnaujinimo programą renovuojamo namo projekte numatyti normatyvai buvo įgyvendinti, o gyventojų ir valstybės įdėtos lėšos, siekiant taupyti šildymo išlaidas, tikrai atsiperka.

Tačiau iki šiol Lietuvoje neįteisinta ir neatliekama renovuotų namų šilumos pralaidumo bei izoliacinių medžiagų sandarumo patikra laboratoriniais prietaisais. LŽ jau rašė, kad tam tikro dydžio valstybės finansinė parama skiriama pasiekus ne mažesnį nei 40 proc. energijos taupymą, tačiau nei paramą už tokį „pasiekimą“ gaunančios bendrovės žino, kokie tikrieji pasiekimai, nei jų įrodančių ekspertų išvadų prašoma dalijant valstybės paramos lėšas.

Aplinkos viceministras mano, kad renovuotų namų šilumos pralaidumo bei izoliacinių medžiagų sandarumo patikra laboratoriniais prietaisais būtų netikslinga. Bet jis pripažino, kad ją pagaliau numatoma taikyti Lietuvoje naujai statomiems pastatams.

Pasak S.Šriūbėno, šiemet numatyta griežtinti pastato atitvarų projekto techninius reikalavimus, siekiant Lietuvoje pamažu pereiti prie reikalavimo projektuoti ir statyti mažai energijos vartojančius pastatus. Atitvarų, kaip ir viso pastato, sandarumo užtikrinimas esąs privalomas rodiklis.

„Planuojame griežčiau kontroliuoti, kaip įgyvendinami statybos reglamento ir įstatymų reikalavimai, kuriame įgyvendinamų projektų kontrolės sistemą, svarstome galimybę nustatyti prievolę atlikti visų naujai statomų pastatų sandarumo matavimus“, – informavo aplinkos viceministras.

Reikalavimai nustatyti, bet ignoruojami

Nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas, VGTU docentas Č.Ignatavičius LŽ pasakojo, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje yra įteisinta ir sėkmingai veikia pastato šiluminės varžos patikra laboratoriniais prietaisais. „Vokiečiai todėl ir sukūrė tokius prietaisus, ir juos gamina, kad gautų gerą statybos darbų kokybę. O kaip gi kitaip ją nustatysi? Manau, privaloma tikrinti ją charakterizuojančius rodiklius“, – stebėjosi mokslininkas.

Č.Ignatavičius parodė Statybos techninį reglamentą (STR), kurio skyriaus „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ vienas punktų nustato, kad gyvenamųjų namų sienų šilumos perdavimo koeficientas turi būti 0,20, o modernizuojamų arba papildomai šildomų pastatų sienų – 0,25. „Nustatyti tokie reikalavimai. Projektuotojai taip ir suprojektuoja. O gauto realaus rezultato pastačius ar renovavus namą niekas netikrina. Tokia patikra neįteisinta. Tai gerai, ar ne?“ – retoriškai klausė mokslininkas.

Pasak jo, Vokietijoje net leidžiami defektologijos leidiniai. Juose spausdinami moksliniai straipsniai, kuriuose tie defektai nagrinėjami. Vėliau sudaromi tų defektų katalogai, juose defektai apibendrinami, nurodomos priežastys, kodėl jie atsiranda, bei siūlomos priemonės jų išvengti – kad projektuotojai, statybininkai mokytųsi ir nedarytų klaidų.

Tuo metu mūsų statybininkai dažnai nė patys nesupranta, kodėl vienas darbas pavyksta, o kitas ne – rezultatas netgi neatitinka projektinių reikalavimų. „Būna didžiulių nukrypimų nuo projekto“, – tikino Č.Ignatavičius. Jis prisiminė vieną istoriją, kai statybų įmonei per krizę nepavyko parduoti pastatyto gyvenamojo daugiabučio ir teko jį per žiemą pačiai išlaikyti – taigi ir šildyti naujus, ką tik įrengtus butus. „Jie žiūri, kad tie butai kažko daugokai pleškina šilumos. Pasikvietė mane, kad prietaisais pamatuočiau sienų šilumos varžą. Rezultatas truputį negražus buvo, – šypsodamasis pasakojo mokslininkas. – Statybininkai pripažino mano gautus rodmenis, bet patys nesuprato, ką statydami padarė ne taip. O juk sienų šilumos perdavimo kokybę gali lemti daug dalykų: naudojamos medžiagos, ar plokštės sandariai sudedamos, kuo ir kaip jos klijuojamos ir pan.“

Docento Č.Ingatavičiaus nepavyko išprovokuoti išsakyti savo nuomonę, kodėl valdžia vengia įteisinti renovuotų namų patikrą laboratoriniais prietaisais – tiksliai išsiaiškinti pasiektą energijos taupymo naudą, nors valstybės pinigais remiami renovacijos projektai. Galbūt bijoma, kad viešai paaiškėjus, kokia realiai menka investicijų į būsto atnaujinimą nauda, dar labiau sumažės norinčiųjų dalyvauti daugiabučių atnaujinimo programoje? „Nekomentuosiu. Jūs, žurnalistai, geriau žinote“, – nusijuokė jis.

Mokslininko nuomone, dabar nepakanka naudojamo rodiklio, kai skaičiuojamos šilumos energijos sąnaudos prieš ir po renovacijos (kiek šilumos energijos sunaudojama vienam kvadratiniam metrui šildomo ploto). „Juk tai nėra kokybės rodiklis, – pabrėžė jis. – Be to, taip ir lieka neaišku, kodėl vienur po renovavimo šilumos sutaupoma daugiau, kitur – mažiau. O jeigu statybininkams būtų parodyti jų padaryti defektai, gal jie ateityje kokybiškiau dirbtų ir žmonės nebebijotų renovuoti namų.“

Č.Ignatavičius yra apskaičiavęs, kad 55 proc. statybos defektų atsiranda dėl netinkamai atliktų darbų, 18 proc. – dėl netinkamo projektavimo ir 11 proc. – dėl netinkamos eksploatacijos.

Kodėl renovacija tapo keiksmažodžiu

Č.Ignatavičius – už renovaciją, bet jam neramu, kad daugiabučių atnaujinimui skiriamos milijoninės lėšos gali būti naudojamos neefektyviai. „Juk ne vienai dienai šituos darbus darome. Savo vaikams ir anūkams tuos namus paliksime. Turime stengtis, kad paliktume ne laužą, griuvėsius, o tvarkingus namus“, – kalbėjo jis.

VGTU docento Gintaro Šiupšinsko nuomone, žmonės neskuba renovuoti savo daugiabučių ir dėl baimės būti skolingiems bankams, ir dėl nepasitikėjimo statybos bendrovių atliekamų darbų kokybe. „Jeigu aš dabar renovuočiau pastatą, pirmiausia labai įdėmiai rinkčiausi darbų prižiūrėtoją ir nepagailėčiau jam pinigų. Kita vertus, norint pasirinkti gerą prižiūrėtoją, reikėtų turėti „juodąjį“ blogų prižiūrėtojų sąrašą, kad tie, kurie blogai prižiūrėjo darbus, būtų baudžiami. O patikrinti, ar namas renovuotas gerai ir atitinka projekte numatytus rodiklius, labai paprastas. Tokių specialistų Lietuvoje pakanka. Vis dėlto iniciatyvą turi rodyti valdžios atstovai. Už renovaciją atsako Aplinkos ministerija. O kodėl ji į tai formaliai žiūri? Todėl ir išeina, kad renovacija Lietuvoje yra kaip keiksmažodis. Kodėl ministerija negali inicijuoti modernizuotų namų tyrimo, nesuprantu. Jis tikrai kainuotų mažiau, nei renovacijos proceso viešinimas“, – ironizavo VGTU docentas G.Šiupšinskas.

Skaičiai

Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa pradėta įgyvendinti 2005 metais.

2011 metais jai buvo skirta 17,9 mln. litų valstybės biudžeto ir 7,054 mln. litų ES lėšų (iš Ignalinos paramos fondo).

Iš viso pagal šią programą Lietuvoje atnaujinti 442 daugiabučiai namai. 2011 metais atnaujinti 85 daugiabučiai namai.

Vidutinė investicija į 5 aukštų daugiabutį namą siekia 1,2 mln. litų.

Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis 2009 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 37 267 daugiabučiai (3 ir daugiau butų) namai, iš jų apie 35 tūkst. pastatyti pagal statybos techninius normatyvus, kurie galiojo iki 1993 metų.