Miškas ant stogo. Taip, tai – realybė

Vadinamieji žalieji stogai, kaip ir daugelis kitų modernios ekologinės architektūros sprendimų, buvo populiarūs dar senųjų civilizacijų laikais. Dabartiniai tyrimai rodo, jog Senajame Egipte sodus ant stogų įrengdavo ne tik faraonai ir žyniai, bet ir paprasti miestiečiai. Manoma, jog Egipto miestai stulbindavo atvykėlius savo žaluma, mat beveik ant kiekvieno namo stogo augo figos, palmės, akacijos ir kiti tropiniai medžiai.

Laikui bėgant šią tradiciją perėmė ir egiptiečių kaimynai – Babilono ir Asirijos gyventojai. Vienas iš septynių pasaulio stebuklų – Semiramidės sodai, įrengti prieš 600 metų prieš mūsų erą, laikomi garsiausių žaliųjų stogų koncepcijos pavyzdžių. Ilgainiui jie inspiravo graikų ir romų architektus, kurie pritaikė „parko ant stogo“ idėją, įrengdami namų terasas. Viduramžiais žaliųjų stogų koncepcija buvo užmiršta, o sugrįžta prie jos buvo tik 20 amžiaus antroje pusėje.

„Dabartinė žaliųjų stogų, kaip koncepcijos, idėja atgimė tik po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Berlyne, kai architektai ieškojo naujų sprendimų atstatant nuniokotą miestą,“ – pasakoja „Ekoredakcijai“ Vokietijos architektas Stefan Schulz. – „Prasidėjus Berlyno sienos statybai, vakarinė miesto dalis liko atkirpta nuo didžiulių žaliųjų plotų metropolijos pakraščiuose. Labiausiai urbanizuotų Vakarų Berlyno rajonų gyventojai reikalavo daugiau žalumos, daugiau gamtos, bet tam, iš pirmo žvilgsnio, buvo mažai galimybių. Todėl architektų ir miesto planuotojų akys pakrypo į viršų: kodėl neįrengus parkelių ant privačių namų ir viešųjų pastatų stogų? Taip prasidėjo didžiųjų eksperimentų su žaliaisiais stogais etapas“. Skaičiuojama, kad šiuo metu iki 15 procentų pastatų Vokietijoje dengia žalieji stogai.

Ši koncepcija taip pat sulaukė ypatingo dėmesio JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Anot Schulz, „gamta ant stogo“ ne tik ženkliai pagerina oro kokybę, filtruodama teršalus, sumažina miesto triukšmą, bet ir sukuria kur kas geresnę namo hidro ir temo izoliacijas: pastatas tampa vėsesnis vasarą ir šiltesnis žiemą. „Žaliasis stogas yra vienas efektyviausių vadinamojo energiją taupančio pasyvaus namo elementų“, – pabrėžia architektas.

Šiuo metu sparčiai populiarėja dar viena stogų apželdinimo tendencija – rudasis, arba biologinės įvairovės stogas. „Iš esmės tai yra tas pats žaliasis stogas, tik jis kur kas daugiau integruotas į bendrą ekosistemą,“ – aiškina Schulz. – „Dabartinės statybos technologijos leidžia tarsi pratęsti ant stogo konkrečiai vietovei būdingą aplinką. Tarkime, miško apsuptyje stovi dviejų-trijų aukštų kotedžai. Kodėl ant jų stogų neįrengus „miškelių“, kurie turėtų tą patį dirvožemį ir augmeniją, įskaitant medžius, krūmus ir kitus laukinius augalus?

Taip ten galėtų apsigyventi reti paukščiai ir vabzdžiai, kurie toje vietoje turėtų kiek mažiau natūralių priešų. Tai yra tarsi mažas gamtos rezervatas, prieinamas tik namo gyventojams. Įsivaizduokite gandro lizdą ant jūsų stogo. Mažaaukščius viešuosius pastatus galima „tilteliais“ sujungti su aplinkiniais miškais ir parkais.

Jeigu leidžia konstrukcijos, ant jų galima įrengti pėsčiųjų ir dviračių takelius. Iš tikrųjų, rudųjų stogų koncepcija atveria tiek galimybių, kad dabar sunku net įsivaizduoti, kiek naujų architektūrinių sprendimų bus sugalvota artimiausiu metu. Aišku viena – gamta niekad nebus arčiau žmogaus būsto, negu įsikūrus tiesiai ant jo“.