Kova su centralizuotu šildymu – pasmerkta?
Panašiai LŽ guodėsi vilnietė Elena Žukauskienė – laiškų dėl šilumos sąskaitų sulaukia iki šiol, nors net antstoliai yra įsitikinę, kad jos bute šilumos tiekėjų paslaugomis nesinaudojama. Leidimą atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemos ji irgi teigė gavusi 2010 metais, pasinaudodama anuometinėmis laikinai veikusiomis 2010-ųjų spalio 1 dienos įsigaliojusiomis taisyklėmis, tačiau dėl viso pikto pasiruošusi ir daugiau dokumentų. Tad gauti leidimą, jos manymu, neturėtų kilti problemų ir šias taisykles sugriežtinus.
Nors į Londoną
LŽ pašnekovai teigė esą ramūs dėl reikalavimo gauti visų namo bendraturčių parašus. Dabar nusprendus savo būstą šildyti autonomiškai, reikėtų prieš tai ne tik parengti projektą, bet ir po juo surinkti visų daugiabučio savininkų sutikimą patvirtinančius parašus.
Tačiau, jų žiniomis, šis reikalavimas tapo neįveikiama kliūtimi nemažai daliai entuziastų, panorusių savo būstą šildyti patiems. Mat tarp savininkų gali būti ir emigravusių, ir gyvenančių kitame Lietuvos krašte, o butus nuomojančių, ir atliekančių laisvės atėmimo bausmę žmonių. Be to, kiek viename daugiabutyje randasi žmonių, kurie nepatikliai žvelgia į bet kokias permainas.
„Anksčiau užtekdavo, kad buto atsijungimui nuo centralizuoto šildymo neprieštarautų daugiau nei pusė gyventojų“, – priminė A.Gurskas, tačiau ir tokį reikalavimą, anot jo, nėra paprasta įvykdyti, juolab jog kai kurios savivaldybės jau reikalauja, kad kiekvienas namo gyventojas savo sutikimą raštu patvirtintų asmeniškai atvykęs į savivaldybę.
Sąskaitos be paslaugų
E.Žukauskienė LŽ tvirtino, kad gauti gyventojų sutikimą jai buvę lengviau, nei iš savivaldybės gauti leidimą pakeisti jos buto šildymo būdą. Tai svarbiausias dokumentas prieš imantis techninio darbo.
„Parašiau 105 prašymus norėdama gauti man rūpimus atsakymus ir reikalingus dokumentus. Savivaldybėje arba žmonės nežino įstatymų, arba dedasi nežiną – juk negali būti, kad dešimtims pareiškėjų patvirtinimas duotas, o man – ne, nors visi dokumentai pateikiami tokie pat“, – piktinosi vilnietė ir teigė eisianti „iki galo“, nes visada baigianti tai, ką pradėjusi.
Maža to, ji, kaip ir A.Gurskas, ir šiemet gaunanti sąskaitas iš šilumos tiekėjų dėl mokėjimo už centralizuotai tiekiamą šilumą, nors yra ir gyventojų, ir antstolio patvirtinimai, kad ji šiomis paslaugomis nesinaudoja.
A.Gurskas, irgi tebegaunantis šilumos tiekėjų sąskaitas, spėjo, jog taip yra dėl to, kad šildymo sistemos pakeitimo neįregistruoja Registrų centras. Bet šios institucijos atstovas spaudai Aidas Petrošius LŽ tikino, kad dėl pokyčių įregistravimo neturėtų kilti problemų, tačiau reikia turėti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos patvirtintą projektą, nes patvirtinus dabartinę Lietuvos statybos įstatymo redakciją šildymo būdo pakeitimas yra laikomas pastato rekonstrukcija. „Mūsų vaidmuo – tik registruoti faktą“, – teigė A.Petrošius.
Vis dėlto, kaip LŽ patvirtino Statybos inspekcijos vyriausiasis specialistas Albinas Nicius, iš tikrųjų kliūtis įregistruoti šildymo sistemos pakeitimą iškilo dėl Energetikos įstatymo ir Statybos įstatymo neatitikimų. „Nuo 2010 metų spalio 1 dienos kurį laiką veikusi Energetikos įstatymo nuostata leido palengvintomis sąlygomis atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemos, apeinant dabar reikalaujamus projektus. Tada užteko tik įforminti tariamą buto remontą. Ir dabar įvairiais būdais, netgi dokumentus įforminant atgaline data, bandoma „įtilpti“ į tuo metu atsiradusią nišą“, – aiškino A.Nicius.
Sąskaitų įrodymai
Abu LŽ pašnekovai teigė, jog šilumos tiekėjų atsiųstos sąskaitos patvirtino jų pasirinkimo teisingumą. Pavyzdžiui, už A.Gursko 3 kambarių buto Kaune šildymą vieną mėnesį buvo pareikalauta sumokėti 950 litų – po 8,5 lito už kvadratinį metrą, o autonomiškai šildytis elektra tą patį mėnesį jam kainavę apie 4 litus už kvadratą. Vilnietės gautoje to paties mėnesio sąskaitoje buvo nurodyta sumokėti 900 litų už šildymą, kurio ji nenaudojo, o šildytis elektra jai kainavę 250 litų.
Abu pašnekovai LŽ tikino neketiną mokėti už centralizuotai tiekiamą šildymą ir sutartinai rodė į Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 metų kovo 7 dienos nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, išaiškinimą, kad „tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą arba produktą, kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas“. Šis išaiškinimas yra 2009-ųjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 30. Be to, reikalauti mokesčio už nepateiktas paslaugas draudžia Vartotojų teisių apsaugos įstatymas.
Butą nuo centralizuoto šildymo sistemos atjungus nelegaliai, teismas turėtų skirti savininkui baudą arba nurodyti sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, jei keičiant šildymo sistemą kas nors dėl to patyrė nuostolių.
Techniniai dalykai – antraeiliai
“Biurokratiniais koridoriais klaidžioju iki šiol. Palyginti su dokumentų įforminimu, autonominio šildymo įrengimas yra niekniekis“, – LŽ teigė E.Žukauskienė.
Jai, kaip ir A.Gurskui, visos išlaidos įforminti dokumentus, paruošti projektus ir įsigyti bei sumontuoti elektrinio šildymo sistemą kainavo maždaug po 10 tūkst. litų. Anot jų, kai nelieka biurokratinių kliūčių, įrengti naują šildymo sistemą užtrunka mažiau nei mėnesį.
Tačiau LŽ pašnekovai perspėjo – bus daugiau formalumų ir brangiau kainuos norint įrengti kokį nors kurą naudojančius katilus bei vadinamuosius boilerius vandeniui pašildyti. Prieš tai teks gauti dujininkų leidimą (jei ketinama šildytis gamtinėmis arba biodujomis), suprojektuoti ir išvesti dūmtraukius bei atlikti kitus prieš tai su Statybos inspekcija suderintus darbus.
Jei gyvenamajam namui yra tiekiamos gamtinės dujos, bet norima šildytis elektra, teks kreiptis į elektros tinklų įmonę su prašymu butui padidinti instaliuotą galią nuo įprastų 3 kW iki 7 kW. Ši paslauga kainuos apie 700 litų.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išaiškinime perspėjama, kad įsirengusieji autonominį šildymą rizikuoja likti apskritai be šildymo, jei staiga būtų sustabdytas, pavyzdžiui, gamtinių dujų tiekimas, kaip 2010 metais yra atsitikę Pietryčių Europoje. Anot komisijos, tokiu atveju problemų nekiltų centralizuotai šildomiems gyventojam, nes katilinės gali naudoti ir alternatyvų kurą.
Autonominio šildymo propaguotojai į tokius argumentus numoja ranka. „Tačiau galima turėti alternatyvių variantų ir savo būstą šildant individualiai. Juk gali ir gerą židinį pasistatyti, ir numatyti šildymą elektra. Viskas įmanoma. Reikia tik patiems apie savo gyvenimą galvoti“, – sakė E.Žukauskienė.