Interjero kūrėja taupo klientų pinigus, tačiau sukuria ypatingus namus

Ši dizainerė italų gamintojų salonuose baldų nepirko nei sau, nei savo klientams. Kurdama interjerus ji neieško aksesuarų brangiuose butikuose ar iščiustytose antikvarinių baldų parduotuvėse. Eglei Rekašienei daug įdomiau pasižvalgyti po dėvėtų baldų parduotuves, pusdienį praleisti Rietavo sendaikčių turguje arba Varšuvos „Ikea” baldų centre.

E.Rekašienė taip sutaupo klientų pinigus ir atranda neįtikėtinų dalykų. Gal todėl klaipėdietė užsakymų kurti privačius ar visuomeninius interjerus turi kone metams į priekį.

„Niekaip iki galo neįsirengiame savo naujųjų namų, bet nesukame dėl to galvos.

Priešingai, mums su vyru taip tiktai smagiau: kol ką nors nauja kuriame, tol smagu gyventi.

Dabar, pavyzdžiui, esame užsiėmę šviestuvais”, – šypsosi neseniai Klaipėdos priemiestyje su šeima įsikūrusi E.Rekašienė.

Jų namuose kabančių šviestuvų tradiciniais niekaip nepavadinsi: virš valgomojo stalo išraizgyti Eglės močiutės apmegzti du 15 metrų ilgio elektros laidai su lemputėmis, laiptinėje – iš užuolaidinio audinio pasiūtos kabančios virvės, o miegamajame ant lubų – žvakidę primenantis metalinis, žalvariuotas šviestuvas.

Visi daiktai turi istorijas

Vilniaus dailės akademijos absolventė tik bando įsivaizduoti, kaip turėtų būti nyku visus baldus susipirkti viename salone, šviestuvus – kitame, o virtuvę – dar trečiame. Kapas, antkapis, tvorelė. Nuobodu.

Rekašių namuose kiekvienas daiktas turi savo mažytę istoriją, kiekvienas į namus atkeliavo skirtingomis aplinkybėmis ir iš labai skirtingų vietų – pavyzdžiui, iš laivų uosto sandėlio ar šiuolaikiškiausių ergonomiškų baldų parduotuvės.

Štai kad ir valgomojo kambario kėdžių istorija. Būtinai norėjo rasti sovietiniais laikais pagamintų, kurios dar prieš keliolika metų stovėjo beveik kiekvienoje valdiškoje įstaigoje.

„Šių kėdžių įsigeidėme, nes žinojome, kokios jos patvarios ir patogios”, – savo pasirinkimą pakomentavo 33 metų moteris.

Tad kiek jiems buvo laimės, kai vieną sekmadienio rytą tokių aptiko turguje. Nusipirko visas, kiek prekeivis turėjo, – septynias nudrožtas kėdes. Vėliau jas restauravo ir dabar turi tvirtas klijuotos medienos kėdes patogiai išgaubtomis nugarėlėmis. Vienos kaina su atnaujinimu – 40 litų.

Kita pirmojo aukšto kėdė – taip pat išskirtinė. Šiuo metu itin populiarėjanti savo nugara susirūpinusių lietuvių namuose – norvegų gamintojų ergonominė kėdė „Variable”.

Ant jos ne sėdi, o patogiai klupi, todėl neapkraunamas stuburas, svoris perkeliamas ant kelių, nugara lieka tiesi.

Šią darbo kėdę Eglė dažnai paskolina savo kolegoms, kad jie įsitikintų, koks tai patogus daiktas, vertas savo kainos – tūkstančio litų.

Pirma vieta funkcionalumui

Paprastai įsirengdami namus architektai ar dizaineriai savo erdvėje daugiausia dėmesio skiria funkcionalumui. Dažnai tam aukoja grožį ir estetiką.

„Tai jau tikrai neketiname tarnauti namams, viskas namuose turi būti patogu. Ir visiems daiktams turi reikėti kuo mažiau priežiūros”, – nukirto Eglė.

Geriausiu savo namų sprendimu ji laiko betonines grindis, kuriomis išlietas visas pirmasis aukštas ir antrojo aukšto vonios kambarys. Iki šiol tokių grindų privačioje erdvėje dizainerė nebuvo mačiusi, tik pramoninėse patalpose, sandėliuose.

„Žinoma, kokybiškai išlieti pavyko tik iš antro karto. Bet esame labai patenkinti, jas lengva prižiūrėti, plaunamos kaip linoleumas. Į jas neįsigeria jokios mikrodalelės, galima poliruoti, tada blizga kaip veidrodis”, – neįprastos grindų dangos privalumus vardijo E.Rekašienė.

Ji pati labai nemėgsta, kai nuėjus į svečius šeimininkai paprašo nusiauti batus, mat bijo, kad subraižys medines grindis, tačiau kai pakviečia į namo terasą, vėl reikia autis.

„O mes atlapojame ir terasos, ir paradines duris – tada vaikai su dviračiais duodasi lauke ir viduje. Nėra jokių problemų, kelias minutes su siurbliu perėjai, ir švaru”, – džiaugiasi ketverių metų Ulos ir šešerių Džiugo mama.

Betoninės grindys ir dvisluoksnis ąžuolinis parketas, kuriuo išklotas antrasis aukštas, – daugiausia investicijų suvalgęs reikalas namo viduje.

Miegamajame – dėžės iš uosto

Veidrodinė siena aplink židinį, anot interjerų kūrėjos, irgi labai praktiškas sprendimas. Jokia naujiena, kad veidrodis optiškai praplečia erdvę, tačiau kad jo beveik nereikėtų prižiūrėti?

„Langams skirtu skysčiu kartą per savaitę nupurški ir nuvalai skuduru, viskas”, – tikino Eglė ir pridūrė, kad židinio kapsulę specialiai pirko su pakeliamomis į viršų, o ne varstomomis durelėmis, kad neaprūktų siena.

Kadangi Rekašiai pirko jau pastatytą namą, neturėjo galimybių viduje perstumdyti sienų, reikėjo ilgokai galvoti, kur įrengti darbo vietą, nes atliekamo kambario neliko. Tam buvo suformuota speciali niša tarp svetainės ir laiptinės.

„Maža, bet ir gerai – namie reikia kuo mažiau dirbti”, – nusišypsojo užsakymų neatsiginanti klaipėdietė.

Vonios kambarys taip pat nėra didžiulis, bet viskas puikiai jame telpa.

Čia irgi daiktai su istorija. Prisimenate, senose valgyklose nešvarius indus pavalgę turėdavome sukrauti ant metalinio stalelio su ratukais. Ant tokio dabar sudėta Eglės kosmetika ir rankšluosčiai.

O iš tokių pat valgyklų atkeliavęs vientisas nerūdijančio plieno stalas, tiesa, perpjautas perpus, Rekašių vonioje laiko dvi praustuves.

Du naktiniai staleliai jų miegamajame – senos žvejų dėžės, nerestauruotos, nepoliruotos, pastatytos kokios rastos, net pagaminimo metai matyti – 1965-ieji.

Tai jau treti namai

180 kvadratinių metrų namui įrengti Rekašiai išleido apie 150 tūkstančių litų.

Eglė sako, kad tai nedidelė suma. Kaimynai dvigubai tiek išleido ir dar baldų neįsigijo. Tačiau ji su sutuoktiniu savo namams kurti negaili laiko, nes tai teikia didžiulį malonumą.

Kai prieš įsigydami šį namą jie susiruošė parduoti trijų kambarių butą Klaipėdos senamiestyje, patys pirmieji pirkėjai jiems iškėlė vieną sąlygą: pirksiantys būstą, jeigu šeimininkai jame viską paliks, kaip buvę – baldus, puošybos detales, net užuolaidas. Sandoris įvyko.