Į Lietuvos dvarus įsisuko krizės kandys
Tai ypač mažas skaičius žinant, kad XX amžiaus pradžioje jų buvo daugiau nei 3 000. 2010 metais patikrinus netinkamai valdomus kultūros paveldo objektus paaiškėjo, kad 80 procentų dvarų ir jiems priklausančių pastatų yra apgailėtinos būklės ir pamažu yra toliau.
Išsaugoti dvarą sunku, nes didelė dalis priklauso ne valstybei ar savivaldybėms, o privatiems asmenims. Prieš kelerius metus nusipirkę dvarą savininkai palieka jį likimo valiai. Neretai nuosavybės turėtojų tenka ieškoti užsienyje. „Nemažai valdytojų dvarus nusipirko ne siekdami juos išsaugoti, renovuoti, o trokšdami vėliau pasipelnyti, todėl rūpintis pastatu nėra suinteresuoti“, – tvirtino Kultūros paveldo departamento atstovė spaudai Jolanta Miškinytė.
Dvarų priklausomybės klausimas labai opus, mat dalis senovę menančių pastatų priklauso ne valstybei ar privačiam savininkui, o keliems valdytojams. Taip dvarams priklausantys pastatai buvo dalijami kolūkių laikais, todėl šiandien išsaugoti šį kultūros paveldą ypač sunku. „Kai yra pulkas savininkų, sunku rasti kompromisą. Dėl to kenčia dvaras“, – sakė specialistė.
Kiek kainuoja dvaras?
Savaitraščiui „Ekonomika.lt“ peržvelgus nekilnojamojo turto skelbimus paaiškėjo, kad minimaliai apleistą dvarą, kai kur net pritaikytą komercinei veiklai, su didesniu ar mažesniu žemės plotu, galima nusipirkti maždaug už pusantro milijono litų. Geresnės būklės dvarų kaina svyruoja nuo 2 iki 3 milijonų litų. Jei nuspręsite pirkti visai apleistą dvarą, pinigų reikės mažiau.
Tokios kainos palyginti nedidelės. Prieš prasidedant krizei už perkamas dvaro valdas tekdavo pakloti porą ar daugiau milijonų litų. Tačiau net milijonus sumokėję naujieji dvarininkai neretai ilgam užmiršta nuosavybę. „Kai kuriems jų smogė krizė“, – teigė J. Miškinytė. Pradėti rekonstruoti bijoma ir dėl restauravimo darbų kainų. Išleidus kelis milijonus dvarui pirkti teks pakloti dar kelias dešimtis milijonų, kad jis galėtų virsti turizmo traukos centru ar puikia vieta šventėms.
Paliko likimo valiai
Krize teisintis gali ne visi. Pavyzdžiui, to negali daryti Bartkuškio dvaro, esančio Širvintų rajone, valdytojai. Prieš kelerius metus dvaras buvo parduotas Australijos lietuviui verslininkui Juozui Edvardui Petraičiui ir jo žmonai Giedrai Petraitienei. Nuosavybės dokumentuose įrašytas verslininko sutuoktinės vardas.
Įsipareigojusi sutvarkyti dvarą pora to daryti neskubėjo. Per kelerius metus buvo uždengtas tik stogas. Sustojus restauravimo darbams, jis jau spėjo sunykti. Nebeprižiūrimas dvaras su jam priklausančiu oficinos – darbuotojų gyvenamojo namo – pastatu, arklidės liekanomis ir milžinišku dvaro pastatu virto šiukšlynu.
Dviejų aukštų pastate vargu ar įmanoma rasti sveiką sieną, nepaliestą vietos gyventojų rankų. Daug kur kiaurai per visus aukštus įlūžusios, ištrupėjusios grindys, aprašinėtos sienos, daugybė butelių rodo, kad ne kartą čia vyko toli gražu ne dvarininkams tinkančios puotos. Nors pirmasis dvaro aukštas sandarus, vietiniai randa kelių į vidų. Tai matyti iš antro aukšto langų, likusių beveik be stiklų, krūvos šiukšlių ir naujų užrašų.
Kenčia ne tik pastato vidus, bet ir išorė. Vietos gyventojai per ilgus metus nulupo didžiąją dalį stogvamzdžių, skardų, todėl dabar lietaus vanduo ne vienoje vietoje yra apardęs sienas. Laiko klausimas, kada išorinės sienos ims eižėti ir trupėti, įsikilimų jose netrūksta jau dabar. Vienintelė dvaro puošmena – retų augalų pilnas didžiulis parkas, kuriuo rūpinasi miestelio seniūnija, ir keli pradėję dumblėti tvenkiniai.
Rekonstruos geresniais laikais
Panašaus likimo yra ir už 7 kilometrų nuo Vilniaus esantis Nemėžio dvaras. Garsiame pastate, kurį valdė ir Pacai, ir Radvilos, ir Sapiegos, dabar nė gyvos dvasios, sienas apraizgę vijokliai, takeliai paskendę žolėje, tačiau dvaras aptvertas metaline tvora, užsandarintos visos dvaro durys. Tiesa, vietinių tokios kliūtys, matyt, nesustabdo.
Dvaras yra dviejų aukštų, turi palėpę, po visu pastatu – rūsys, jame įrengti specialūs podėliai vynui. Pastato istoriją išduoda kur ne kur išlindusios senovinės plytos, atsilupę kelių spalvų dažai. Daugelyje vietų įlūžusios grindys, trūksta laiptų pakopų, o antrame aukšte nuo drėgmės ir senumo gerokai įlinkusios lubos, rodos, grasina dabar pat įlūžti.
Nemėžio dvaras saugomas, aptvertas tvora, netoli jam priklausančios oficinos pririštas sarginis šuo, teritoriją nuolat stebi ir pasamdytas sargas.
Nors iš pirmo žvilgsnio, rodos, apleisto ir griūvančio, Nemėžio dvaro būklė daug geresnė nei Bartkuškio. 2006 metais dvarą įmonių grupei „Labradoras ir Ko“ pardavė SEB Vilniaus bankas, o naujasis savininkas turėjo pradėti rekonstrukciją. Įmonių grupės vadovas verslininkas Kazimieras Musteikis pasakojo, kad tik nusipirkęs dvarą pirmiausia pakeitė jo stogą. „Taip sustabdėme dvaro irimą, dabar galime galvoti apie rekonstrukciją“, – aiškino jis. Kol kas, kol visos įmonės kapstosi iš sunkmečio ir stojasi ant kojų, laukia ekonomikos atsigavimo, rekonstrukcijos darbams K. Musteikis dar nesiryžta. „Jeigu tik bus pinigų, ateityje tikrai rekonstruosim. Stengsimės išlaikyti autentiką“ – pasakojo naujasis dvarininkas. Anot jo, norint prikelti Nemėžio dvarą gyvenimui, reikėtų skirti maždaug 2000 litų kvadratiniam metrui.
Gali nusavinti
Šešuolėlių dvaras – graži išimtis, nes bendra padėtis liūdna. Dvarus nusipirkę privatūs asmenys privalo juos restauruoti arba konservuoti, kad neirtų. Priešingu atveju gresia baudos ar net dvaro nusavinimas valstybės naudai. Deja, retam šiuolaikiniam dvarininkui rūpi išsaugoti kultūros paveldą.
Anot J. Miškinytės, dabar didžiausią rūpestį departamentui kelia Kalnaberžės, Šumsko, Bartkuškio, Nemenčinės, Raudondvario, Belvederio, Šiaulėnų dvarų būklė. „Sąrašą būtų galima tęsti“, – prasitarė departamento atstovė. Dėl Kalnaberžės dvaro departamentas yra pradėjęs bylą teisme ir rengiasi jį nusavinti, tačiau savininkas vis tiek nesusirūpino jo būkle.
Sekite mus