Brazilas gyvena paties pastatytose smėlio pilyse

Brazilas Marcio Mizaelis Matoliasas jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvena smėlio pilyse. Vietinių karaliumi pramintas vyras sako, kad būsto laikinumas neleidžia per daug susitelkti į daiktus. Kita vertus, kartais apmaudu, kai daugelio valandų darbą dailinant smėlio šedevrą akimirksniu suniokoja lietus, tad ateityje planuoja kurti ir iš patvaresnių medžiagų.

Jei yra karalius, nors ir popierine karūna, kaipgi be pilies? Šis savąją pilį pasistatė pats. Ir statinys paplūdimyje prabangiame Rio de Žaneiro rajone skirtas net tik pasigrožėti, joje vyras iš tiesų gyvena. Smėlio pilyse jis praleido pusę gyvenimo – 22 metus.

„Mane gąsdina mintis gyventi name, ten viskas tvarkinga. Sakau – ne, palaukite. Pilis gali sugriūti, pasistatysiu kitą, persikraustysiu. Man patinka laikinumo idėja, netampu apsėstas, kaip kiti, kurie sako: čia mano, mano!“ – tvirtina smėlio pilies skulptorius ir gyventojas M. M. Matoliasas.

Paplūdimiuose, o tiksliau – tiesiog gatvėje – vyras pradėjo gyventi, kai iš gimtojo skurdaus Rio de Žaneiro rajono persikėlė į turtingą pietinę dalį. Čia vietos gyventojai jį vadina karaliumi, o šis noriai imasi vaidmens. Fotografuojasi su smalsuoliais, įsitaiso soste priešais pilį, turi ir dar vieną karališką atributą – skeptrą.

Nors pilis graži pažiūrėti, viduje ankštoka. Gyvenamojo ploto – vos 3 kvadratiniai metrai, bet telpa net bibliotekėlė. Viengungis miega ant grindų, o patogumai – už 30 metrų, kur tualetu ir dušu galima pasinaudoti už mažiau nei dolerį. Tad vyras mano turįs viską, ko reikia, problemų kelia tik orai. Pavyzdžiui, kai lauke 40 laipsnių karštis, įkaitusio smėlio pilyje miegoti per karšta.

„Kai daug lyja ir įsikiša gamta, nesu laimingas. Tuomet koks vaikinukas, gyvenantis bute, juokiasi paskutinis. Bet, manau, yra pusiausvyra, renkuosi gyventi taip, būti skulptoriumi pliaže“, – sako M. M. Matoliasas.

Statyti smėlio pilis vyrą išmokė draugas ir nuo tada užsiėmimo jis nebeapleido. Sako, kad miestas nesipiktina, nes karalius tapo turistų atrakcija. Jų aukos – vienintelės karaliaus pajamos, bet, pavyzdžiui, filmavimo dieną iš maždaug dvidešimties sustojusių nusifotografuoti nė vienas nepaliko nė cento. Tačiau vyras nepuola į paniką, sako tai darantis iš malonumo. Kartais užsidirba, kai stato smėlio pilis pagal užsakymus.

„Negalvoju čia likti, ketinu vėliau įkurti studiją, užsiimti kitomis meno rūšimis. Mėgstu skulptūras iš popieriaus, medžio, mėgstu piešti. Esu lipdęs iš molio, bet žmonės darbus liečia, sudaužo. Čia netinkama vieta, jei nori daug kurti“, – teigia smėlio pilių karalius.

Kurti iš kitų medžiagų kartais norisi ir dėl to, kad darbai iš smėlio tokie laikini – 20-ies valandų darbą lietus nuplauna akimirksniu.