Ar šaldytuvas visuomet buvo baltas?
Šalčio savybė išlaikyti maisto produktus buvo pastebėta labai seniai. Jau 1000 metų prieš Kristų kinai kapojo ledą gabalais ir visais įmanomais būdais jį bandė išsaugoti šiltajam metų periodui. Prieš 500 metų pr. Kristų egiptiečiai ir indai šaltomis naktimis pasigamindavo ledo moliniuose puoduose.
XVIII amžiuje jau daugelyje šalių turtingų dvarų tarnai rinkdavo ledą žiemą ir saugodavo jį ledo kambariuose, vyniodami į flanelę, barstydami druska ir kasdami jį po žeme. Tais laikais apie estetiką ir dizainą negalvojo niekas. Svarbiausias tikslas buvo pasirūpinti šalčiu ir jo išsaugojimu.
Šaldytuvo pirmtakas – spinta
XIX amžiuje atsirado maisto laikymui skirtos medinės spintos. Viduje jos turėjo cinko sekciją į kurią buvo pilamas natūralus ledas. Jis vėsindavo spintoje laikomus maisto produktus. Ledą tais laikais rinkdavo kaip kokias bulves, veikė tiekimo sistemos ir dar jis kainuodavo nemenkus pinigus.
Ir tuomet apie tos spintos dizainą niekas negalvojo, tai buvo itin paprastas baldas. Svarbiausia buvo šio įrenginio funkcija – šaldyti ir saugoti nuo gedimo maisto produktus.
„Elektra veikiantis šaldytuvas atsirado tik praėjusio šimtmečio pradžioje, tačiau masinė šaldytuvų gamyba pasaulyje prasidėjo tik po antrojo pasaulinio karo. Tradicinis 40-ųjų šaldytuvas buvo baltas, šaldiklio kamera viršuje, bendroje erdvėje su šaldytuvu“, – pasakoja AB „Snaigė“ rinkodaros vadovė Rūta Petrauskaitė.
Duoklė baltumui
6-ojo dešimtmečio viduryje buvo išleisti šaldytuvai su šaldiklio kamera viršuje. Tuo metu pasirodė ir pirmieji spalvoti šaldytuvai. Tuo metu jie aštriabriauniai, tiesiomis linijomis, lakoniški.
Beje, 1949 metais gamintojas „Amana“ (šiuo metu priklausantis bendrovei „Whirlpool“) pagamino pirmąjį dviejų vertikalių durų šaldytuvą, taip vadinamąjį „Side by side“ modelį. Tačiau tada jis populiarus netapo. Savo šlovės valandos jam teko laukti daugiau kaip 20 metų.
Dar po dešimt metų į šaldytuvus pagaliau atkreipiamas dėmesys kaip į dizaino objektą. Jų formos tampa apvalios – kaip ir to laikmečio automobilių.
„Dešimtmečio hitas – rožinės spalvos ir tarsi šepečiu chromo dažais dažyti šaldytuvai imituojantys šiuolaikinį nerūdijantį plieną. Šaldiklio kamera durimis atsiskyrė nuo bendros šaldytuvo erdvės. Tai tapo šaldytuvų gamybos standartu. Toks jis yra ir iki šiol“, – šaldytuvų istorijos vingius dėsto „Snaigės“ specialistė.
Prabangos prekė
1963 metais pirmuosius modelius išleido ir Lietuvos šaldytuvų gamintoja „Snaigė“. Pirmaisiais metais jų buvo pagaminta tik 25 ir visi jie rinkti rankomis. Tačiau jie jau turėjo ir šiuolaikiniams šaldytuvams būdingas detales: durų rankeną, šaldymo kamerą, durų vonelę buteliams, specialią vietą kiaušiniams, šalčio reguliavimo funkciją, vasių-daržovių vonelę ir papildomas voneles kitiems maisto produktams.
Tais laikais šaldytuvas vis dar buvo prabangos prekė, be to – ne daug kas juos gamindavo, tačiau jau buvo pradėta galvoti apie vartotoją, patogumą jam, prognozuoti ką ir kaip jis laikys tame šaldytuve.
8-ame dešimtmetyje tapo madingi aukso, avokado žalios, migdolo rusvos spalvų šaldytuvai. Dar vėliau prabangos spalva tapo juoda.
„Snaigė“ taip pat gamino juodus šaldytuvus, tačiau visus eksportavo – Lietuvos vartotojui juoda spalva atrodė bauginanti“, – prisimina R. Petrauskaitė ir priduria, kad 90–ųjų prabangos etalonas – nerūdijančio plieno šaldytuvas.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje pasirodė taip vadinamo „french“ stiliaus šaldytuvas – dviejų durų šaldytuvo kamera su dideliu šaldiklio stalčiumi. 2000-iais vėl sugrįžo tiesių linijų lakoniškų formų mada.
Iš prabangos – į būtinumą
Per paskutiniuosius dvidešimt metų šaldytuvas seniai tapo jau ne prabangos, o svarbiausiu buitiniu prietaisu. Šaldytuvų gamyklų pasaulyje pridygo kaip grybų. Gamyba tapo itin naši, technologijos tobulėjo, konkurencija aštrėjo.
„Prasidėjo šaldytuvų pramonės šokis su kardais dėl vartotojo. „Mirk bet išsiskirk“ šūkis tapo nesvetimas iki tol konservatyviems bei racionaliems gamintojams. Per paskutinius dvidešimt metų buvo sukurta daugybė įvairių šaldytuvo bei kitų buities prietaisų kombinacijų“, – sako „Snaigės“ rinkodaros vadovė.
Atrodė, kad kiekvieno save gerbiančio gamintojo pareiga buvo pagaminti kuo keistesnį, kuo labiau „kitokį“ šaldytuvą – padabintą „Swarovski“ kristalais, inkrustuotą veidrodžiais, mediniu paviršiumi, stikliniu paviršiumi, šviečiantį naktį, dideliais ir mažais elektroninio valdymo blokais, įmontuotu televizoriumi ar kompiuteriu.
„Tokie šaldytuvai yra gerokai brangesni, jų naudojimas komplikuotesnis, jų ir pardavimo dalis yra maža, tačiau jie puikiai atlieka gamintojo prekinio ženklo reklamuotojo vaidmenį ir yra geri viešųjų ryšių instrumentai“, – mano R. Petrauskaitė.
„Snaigė“ taip pat dalyvauja šiose lenktynėse. Kadangi įmonė yra palyginus su pasauliniais gigantais maža ir lanksti, todėl geba pagaminti tai, kas kitoms įmonėms padaryti sunkiau. Pavyzdžiui, dažyti šaldytuvus bet kokia RAL spalvų paletės spalva bet kokiais kiekiais. Arba pateikti individualaus dizaino šaldytuvus.
„Didelės sėkmės tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje sulaukė „Snaigės“ šaldytuvai stiklo paviršiumi „Snaigė Glassy“. Bendrovė išleido juodus, baltus ir raudonus šaldytuvus“, – vardija R. Petrauskaitė.