Jurta – ekologiškas ir pigiausias namas Lietuvoje

Judrėniškis, kaip tikras žemaitis, atkakliu darbu daugeliui įrodė, kad šis netradicinis būstas yra ne tik ekologiškas, bet ir pats pigiausias Lietuvoje.

Prieš dvejus metus A.Poška pastatė pirmąją jurtą ant kalnelio savo kieme, kad visi aplinkiniai kaimynai pamatytų. Tačiau tą kartą nesulaukė jokio vietinių žmonių susidomėjimo, nors ryški jurtos spalva iš tolo traukė žvilgsnį. Maža kas ten stovi! Bet Antanas nenuleido rankų.

Žemaitis yra jurtų pradininkas ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Be jo, niekas tokiais dalykais neužsiima. Per tą laiką šis darbštus žmogus jau pastatė kelias dešimtis jurtų Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno rajonuose. Ūkininko žiniomis, arčiausiai jurtas galima pamatyti nebent tik Čekijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.

Jurta Antano kieme neatsirado iš nieko. Jis turėjo gan didelį avių ūkį. Juokauja, kad per septynerius metus nesugalvojo nieko protingiau, kaip panaudoti sukauptą natūralią vilną.

Jurta yra Vidurinės Azijos gyventojų būstas. Kodėl nepabandžius pastatyti jurtos iš lietuviškos vilnos, kurios gimtajame krašte niekam nereikia? – tąkart sumanė ūkininkas.

Kiemas be jurtos

"Ar nebūsite iš garsiosios Dionizo Poškos giminės?" – klausiu ūkininko. Antanas – savamokslis, jurtas ręsti mokėsi įsijungęs internetą, o Dionizas, gyvenęs XIX amžiuje, kaip žinoma, išgarsėjo ne tik literatūros kūriniu "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos", bet ir Baubliais. Abu žemaičiai turi keistenybę – jei ką stato, tai nė iš tolo neprimena tradicinio statinio.

Antanas, tvirtas ir energingas vyras, šypteli sakydamas, kad tiksliai nežino, ar tas anas Poška yra tolimas giminaitis. "Po teisybei, šiuo klausimu nesidomėjau. Gal kažkokia giminystė yra", – svarsto jis.

Bet A.Poškos kieme nematom nė vienos jurtos. Sakau – gal ne į to Antano kiemą įsukome. "Esu tas Antanas, kurio ieškote. Paskutinės jurtos, stovėjusios prie namų, nebeturime – labai reikėjo verslui pinigų, tai ir savo jurtą pardaviau", – prisipažino Judrėnų jurtų pradininkas.

Kai bus šiek tiek laisvesnis, Antanas kibs statyti jurtą sau – didesnę ir modernesnę. Ją savo kieme ketina pastatyti įšilus pavasariui. Joje įrengs pavyzdinę ekspoziciją – ką pats savo rankomis, be jurtos, avių ūkyje yra pagaminęs.

Antanas išskleidė ant stalo spalvų paletės pavyzdžius, rodydamas, kad nauja jurta bus ryškios salotinės spalvos. "Man patinka ryškios spalvos jurtos. Juk egzotinis statinys neturi būti slogus ir niūrus, lyg primintų tremtinių gyvenimą prie Laptevų jūros", – netikėtai sugretino žemaitis.

Tremtinių pastogė

Jurtos labiau asocijuojasi su kazachų ar mongolų klajoklišku gyvenimu, bet jokiu būdu ne su lietuviais tremtiniais. Bet juk jurta nėra svetima pastogė sovietų ištremtiems mūsų tautiečiams. Prie Laptevų jūros siautė ledinis šaltis ir geliantis vėjas, tad daugelis nuo mirties šaltyje gelbėjosi prisiglaudę jurtoje.

Jos viduje, pačiame centre, paprastai buvo įrengiama ugniavietė. Žmonės ne tik šildėsi, bet ir turėjo kur pasigaminti karšto viralo. Skaudus tų laikų priminimas išliko Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Atokiau nuo jaukių sodybų kaip kontrastas stovi neįprastas velėna dengtas statinys – jurta ir gyvulinis vagonas, kurio maži langeliai apraizgyti spygliuota viela.

Matė tunelio šviesą

Judrėniškis Antanas šyptelėjo sakydamas, kad jo pagamintos lietuviškos jurtos šiek tiek modernesnės ir jaukesnės bei jų paskirtis kita. Svariai ir labai aiškiai dėstė, kodėl jo kieme atsirado klajoklišką mongolų gyvenimą primenanti jurta, nors Antanas neketina su šeima pasekti klajoklių pavyzdžiu.

Priežastis buvo gan rimta ir svarbi. Nagingas žemaitis atsidūrė bėdoje. Jam su šeima reikėjo kaip nors išgyventi. Jiedu su žmona Andžela augina du sūnus Aivarą ir Eriką, į pasaulį netrukus turėjo ateiti dukrelė.

Antanas tada dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Reikalui esant, pats remontavo vairuojamą vilkiką. Nelaimė įvyko žiemą. Bet ne kelyje – tą kartą jis taisė vilkiko stabdžius. Suspausto oro smūgis pataikė vyrui tiesiai į galvą. Jo būta tokio stipraus, kad Antanas neteko sąmonės.

Dabar apie susidūrimą su mirtimi ūkininkas pasakoja kaip apie dar vieną gyvenimo iššūkį. "Gulėdamas be sąmonės, atsidūriau ties riba. Mačiau akinančiai spindinčią šviesą ano tunelio gale. Ji buvo tokia ryški ir taip traukė… Kai atsigavau, pamačiau, jog guliu prie vilkiko kraujo klane ir plikomis rankomis kasu sniegą", – prisiminė nelaimę žemaitis.

Traumos pasekmės liko visam gyvenimui ir iš esmės pakeitė gyvybingo žemaičio likimą. Jis visiškai atsisakė alkoholio, su sūnumis bėgioja maratoną, atsikratė antsvorio, depresijos. "Po nelaimės daugiau neišvažiavau į tolimą kelionę. Man trūko vienos akies nervas. Regėjimo taip ir neatgavau. Reikėjo kaip nors gyventi toliau", – pasakojo jis.

Kuo čia dėtos jurtos? Juk Antanas turi avių ūkį – pats atrado vilnos gyslą. Pasak jo, jeigu anksčiau būtų nors kiek žinojęs, koks tai bus sunkus darbas, galbūt net nebūtų pradėjęs. "Abu mūsų sūnūs mato, kaip sunkiai mudu su jų mama dirbame. Ji yra profesionali siuvėja. Kai vaikai nenori mokytis, sakau, kad juos darban varysiu – vilnos karšti", – šypteli jis, nors pernelyg nesidžiaugia, jog tokiu savo pavyzdžiu gali apskritai įbauginti vaikus, jog ir jiems teks taip sunkiai dirbti, kad galėtų išlaikyti savo šeimas.

Po nelaimės – į pragarą

Po nelaimės netekęs darbo A.Poška su žmona Andžela atsikėlė gyventi į jos močiutės namus Judrėnuose. Savo butą Klaipėdoje pardavė ir santaupas bei paimtą banko paskolą sudėjo į avių ūkio verslą.

Sumanus ir kupinas įvairiausių idėjų trijų vaikų tėvas neslėpė, kad pats sunkiausias darbas, kai statė pirmąją jurtą, buvo padėti jos pagrindą. Nežinojo, kaip tinkamai aptaisyti jos "padą", kad iš apačios neitų šaltis, kuo apdengti vilna aptrauktą stogą, kad į vidų nesiskverbtų nepageidaujama drėgmė.

"Manęs laukė pragariškas darbas. Tik savižudis gali taip daryti. Toks ir esu. Mano eksperimentas buvo pernelyg rizikingas. Dar nieko neuždirbau, o jau reikėjo atsiskaityti su mokesčiais, bankui grąžinti paskolą. Pradžia buvo itin sunki – daug ko pats neišmaniau, daug broko prigaminau. Bet mokiausi. Dabar jau žinau, ką reikia daryti, kad milas būtų geras", – optimistiškiau pasakojo Antanas, susitaikęs su savo likimu.

Jam pradėjo sektis, kai atgaivino senovinį lietuvišką vilnos verslą, pats patikėjo vilnos gydomąja galia ir kitiems norėjo perteikti savo žinias. Apie jo jurtas garsas pasklido ir už Lietuvos ribų.

Perka tik lietuvišką vilną

Pirmaisiais metais ūkininko ūkyje ganėsi apie 100 avių. Dabar liko vos kelios. "Nespėju visur dirbti. Atsisakiau auginti avis. Vilną superku iš kitų krašto ūkininkų", – sako jis. Tiesa, judrėniškiui arčiau būtų vilnos važiuoti į Latvijos pusę, bet jis, būdamas savo krašto patriotas, perka tik lietuvišką vilną.

Judrėnų ūkininkas stebisi, kodėl lietuviai atsargiai žvalgosi į jurtas. Jei stato, tai dauguma – kaimo turizmo sodyboms – dėl egzotikos. Vilnoniai lietuviški būstai daugiausia paplito Aukštaitijoje. Juos vaikų ugdymo centrai nusižiūri – taip pat dėl egzotikos. A.Poška įsitikinęs, kad jurta – ne tik vasaros statinys. Joje galima gyventi ir žiemą. Tokios jurtos turi kelių sluoksnių vilnos sienas. Kai kas baiminasi, kad jurta turi specifinį avies vilnos kvapą, kuris ne visiems patinka. Bet Antanas šypsosi ir sako, kad jam pasisekė įveikti patį sunkiausią barjerą – nemalonų kvapą. Dabar jo pastatytose jurtose net jautriausią uoslę turintis žmogus neužuodžia avies kvapo.

Lietuviškais vilnoniais pastatais susidomėjo viena Lietuvoje gyvenanti kazachų tautybės pora. Žmonės panoro prie savo namų pasistatyti jurtą. Juos labai nustebino, kai neaptiko įprasto jurtai avies kvapo. Antanui jie pasakojo, kad tolimoje jų gimtinėje po senovei jurtos kvepia avimi.

"Daug vilnos sugadinau, oi daug, kol išgludinau tokią vilnos technologiją, kad dingo tas nemalonus kvapas. Teks savo išradimą įteisinti", – šypsojosi pašnekovas.

Per keletą metų Antanas išmoko statyti jurtas – stato tik geras, tvirtas ir jaukias, su ventiliacija stogo angoje. Jis papasakojo atvejį, kai vieni užsakovai paprašė jo pastatyti kuo paprastesnę jurtą. Pastatė. Bet po kiek laiko ta jurta sugriuvo. "Iš savo klaidų mokausi. Jurta – toks pat statinys kaip namas: turi būti patvari ir tinkama gyventi, šilta ir net su patogumais. Paprastai vidaus interjerą žmonės patys įsirengia", – aiškino jurtų meistras.

Pasak jo, netoli Kauno, Lapių link, išdygs visas jurtų miestelis.

Atlaiko žiemos šalčius

Lietuvis nesistengė nutolti nuo tradicinės jurtos apskritimo formos. Apskritimas itin tinka nesudėtingos konstrukcijos statiniui. Dengiamoji medžiaga – avių vilna.

"Čia slypi visa esmė, kol pats išsiaiškinau, kokios rūšies avių vilna tinka jurtoms. Dabar jau galiu pagaminti ir ploną, ir storą veltinį", – neslėpė ūkininkas. Ar egzotinis pastatas atlaiko geliančius lietuviškos žiemos šalčius? "To paties manęs daug kas teiraujasi. Ar nebus šalta žiemą? Žieminėje jurtoje naudojamas dvigubas, o esant reikalui – trigubas veltinis. Nei lietus, nei žvarbus vėjas vidun nepatenka, nes palapinės sienos iš išorės papildomai apdengiamos kvėpuojančia plėvele ir kokybišku impregnuotu brezentu", – sako savamokslis jurtų meistras.

Standartinė apvalios formos erdvė siekia 17 kv. metrų. Tačiau jurtos gali būti mažesnės ir didesnės. Pasak Antano, kambarių problemą galima išspręsti sujungus keletą jurtų – vienoje būtų svetainė, kitoje – miegamasis, o dar kitoje – darbo kambarys. "Tuomet tokia jurta kainuotų daug brangiau. Paprastą jurtą galima pastatyti už maždaug 20 tūkst. litų", – patikslino pašnekovas. A.Poškos skaičiavimu, žieminei jurtai reikia daugiau nei 100 kv. m, o vasarinei – apie 80 kv. m veltinio. Nesudėtingos konstrukcijos lengvai montuojamam karkasui naudojama eglių mediena.

"Dabar daug sparčiau dirbu, turiu talkininkų, kuriuos pats išmokiau gaminti veltinį. Tų, kurie nesistengė, paslaugų atsisakiau. Pats nemoku dirbti bet kaip, tai ir kitiems to daryti neleidžiu", – aiškino Judrėnų kaimo darbštuolis. Jo sparta tokia: tarkim, 9 kv. m jurtoms skirto veltinio gabalą anksčiau tekdavę gaminti parą, dabar per tą patį laiką išeina jau trys tokio dydžio lakštai.

Skiriasi nuo mongoliškų palapinių

Jurtoje telpa patys būtiniausi baldai ir daiktai – dvigulė lova, spinta, stalelis, pora krėslų. Šilumą skleidžia krosnelė. Čia yra visi patogumai – dušas ir tualetas.

Egzotinėje erdvėje – du dideli langai. Viduje šviesu, o kai sutemsta galima pasišviesti vienintele žvake. Sienos neturi kampų ir nelaužo šviesos spindulių.

Veltinis – pilkšvos spalvos. Kaip veidrodis šviesą atspindi. Lietuviškos vilnonės palapinės iš dalies yra panašios į mongoliškas jurtas. Pasak Antano, kazachų jos šiek tiek sudėtingesnės.

Visas karkasas gaminamas iš medinių kartelių, jos viršuje įtvirtinamos klijuotos medienos rate. Tokio karkaso pranašumas tas, kad gerai padarytos grotelės gan lengvai susistumia ir susispaudžia, jei reikia jurtą perkelti į kitą vietą.

Be to, sulankstytas klajoklių namas užima tik du metrus. Jurtos karkasą įmanoma sumeistrauti per dieną. Jau ir namas stovi!

Lietuviškų jurtų meistras įgudo statydamas jurtas ir gali pastatyti net 100 kv. m vilnonį namą. Gali įrengti ir antrą aukštą. Vidinės pertvaros atskirtų gyvenamąsias erdves.

Įmanu turėti ir jurtą-pirtelę. Ar ne egzotika pasikaitinti tokioje palapinėje!?

Joks mongolas negali prikibti prie lietuvio, kad jis pasisavino jų namą. Lietuviškas variantas yra kitoks – su langais ir grindimis – to nėra mongolų jurtose. Antanas tokius savo statinius demonstravo ir "Litexpo" rūmuose parodoje. Tąkart jo jurta buvo 20 kv. metrų. Antanas žino, ką daro. "Jurtos esmė – stebuklingoji vilna, kuri yra ne tik ekologiška, bet ir turi gydomųjų savybių. Kazachai ir mongolai tai žino, tik lietuviai tuo nenori patikėti", – sako jis.