Pastatų apsauga nuo ugnies – gyvenimas be pasekmių

Techniniame pase – informacija apie gaisrinės saugos sistemas

Nuo šių metų lapkričio 1 d. įsigalioja naujos formos statinio techninis pasas. Ši forma patvirtinta pakeitus statybos techninį reglamentą „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“.

Techniniame pase, be bendrųjų statinio charakteristikų, turės būti ir statinio ar jo dalies priežiūros ir naudojimo atmintinė statinio naudotojui. Joje bus pateikiama informacija apie pastato vėdinimo, oro kondicionavimo, dujų, elektros, silpnųjų srovių, šildymo, vandentiekio, nuotekų, gaisrinės saugos bei gaisro aptikimo ir kitas inžinerines sistemas, jų naudojimą ir priežiūrą, patalpų klimato rekomendacijos.

Šią atmintinę elektronine arba popierine versija reikės pateikti visiems statinio naudotojams. Ji suteiks informacijos, kaip tinkamai naudotis statinio inžinerinėmis sistemomis ir jas prižiūrėti, palaikyti tinkamą patalpų mikroklimatą.

Be to, techniniame pase turės būti informacija apie gaisrinės saugos sistemas. Tikimasi, kad tokiu būdu pagerės pastatų gaisrinės saugos būklė, bus užtikrinama, kad statinio projektuotojo numatytos gaisrinės saugos sistemos ir sprendiniai būtų įgyvendinami visą statinio naudojimo laiką, nepriklausomai nuo statinio savininko pasikeitimo, atliekamo remonto ar kitų veiksnių.

Atsakomybė dėl gaisro sukeltos žalos ir nuostolių

Niekas neapsaugotas nuo gaisro, kuris gali kilti bet kur ir bet kada, tačiau kai kurios jo pasekmės itin skaudžios architektams, rangovams, pastatų savininkams, draudikams ir ugniagesiams. Savininkai siekia apsaugoti ne tik pastatus, bet ir jų viduje esantį sukauptą turtą.

Jie nori būti tikri, kad jų pastatai yra saugūs vartotojams, kad nuosekliai plėtojamam verslui nekyla grėsmė. Be to, nesant pakankamos priešgaisrinės apsaugos, pastato savininkui arba jo valdytojui gali būti taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė dėl gaisro sukeltos žalos ir nuostolių. Savininkams jų pastato gaisrinis saugumas yra tolygus jų interesų sėkmei.

Architektams, projektuojantiems pastatus, ir rangovams, atliekantiems statybos darbus, tenka atsakomybė dėl sprendimų, susijusių su pastato gaisrine sauga, įskaitant konstrukcijų ir statybinių medžiagų parinkimą bei sumontavimą.

Nedegios statybinės medžiagos gali sumažinti atsakomybės riziką, tenkančią architektams bei statybininkams, rengiantiems projektą ar vykdantiems statybos darbus. Pastato draudimas grindžiamas rizikos numatymu, o draudiko sėkmė priklauso nuo atitinkamo rizikos ir įmokų dydžio proporcingumo. Nustatant didesnes draudimo įmokas pastatams, kurių statybai panaudota daug degiųjų medžiagų, galima padėti sumažinti gaisrų sukeltus nuostolius.

Tinkamas statybinių medžiagų parinkimas padeda ir ugniagesiams, nes kuo lėčiau plinta gaisras, tuo daugiau laiko ir galimybių turi gelbėtojai išgelbėti žmones, pastatą ir turtą, taip pat saugiai atlikti savo darbą. Nustatyta, kad, naudojant nedegias medžiagas, gaisras plinta lėčiau ir taip suteikiama ugniagesiams brangaus laiko.

Izoliacija ir gaisrinė sauga

Pasak bendrovės „Rockwool“ techninio vadovo dr. Andriaus Buskos, Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo statyti pastatai buvo menkai izoliuoti ir šalti, nes dažniausiai naudoti šilumai ar šalčiui laidūs betoniniai ar gelžbetoniniai statybiniai gaminiai, tačiau jie – nedegūs, todėl gaisro grėsmė buvo mažesnė. Tokių pastatų šiandien mūsų aplinkoje matome gana daug.

Siekiant mažinti šilumos nuostolius ir pagerinti komforto sąlygas, statyboje atsirado poreikis naudoti šilumą izoliuojančias medžiagas. Šių medžiagų termoizoliacinės savybės dažnu atveju būna panašios, tačiau jos skiriasi reakcijos į ugnį savybėmis. Pašnekovo teigimu, įvairiose šalyse anksčiau galiojusios statybinių medžiagų degumo klasifikacijos galėjo klaidinti dėl skirtingai bandomų ir vertinamų medžiagų savybių. Iš šnekamosios kalbos kilę įvairios apibrėžtys dažnai vartojamos kaip „klasifikacijos sąvokos“, nors skamba raminamai, iš tikrųjų yra netikslios.

Kilus gaisrui elementai iš degesnių medžiagų gali labai paspartinti ugnies plitimą, o skirtingo storio, tačiau analogiškas tų pačių medžiagų naudojimas gali būti klasifikuojamas kartais kaip „nedegus“, o kartais – jau kaip „degus, sunkiai užsiliepsnojantis“. Tokių trūkumų išvengta sudarant statybinių gaminių ir konstrukcinių elementų degumo klasifikaciją, kuri apibrėžta LST EN 13501-1 standarte. Šis standartas yra bendras Europos Sąjungos šalims ir kai kurioms kitoms šalims už jos ribų.

Standartas suteikia galimybę atlikti statybos gaminių atsako į ugnį bandymus ir juos klasifikuoti pagal tuos pačius principus ir kriterijus į 7 degumo klases (nuo A1 iki F). Šios klasės leidžia paprastam vartotojui greitai ir lengvai suprasti esmę: A1 yra aukščiausios klasės – saugiausias kilus gaisrui gaminys, tad kiekvienam vartotojui vertėtų susipažinti su vertinimo kriterijais ir statybos produktų ženklinimu, nes degumo klasė (euroklasė) privalo būti pateikiama statybos gaminių etiketėse.

Rinkoje galima rasti daug skirtingų ir įvairių rūšių šilumą izoliuojančių gaminių. Plačiausiai naudojamos neorganinės ir polimerinės izoliacinės medžiagos. Neorganinės – tai mineralinė vata, kuri, priklausomai nuo gamybai naudojamų žaliavų, gali būti akmens ar stiklo. Polimerinės medžiagos – putos, kurios taip pat gali būti įvairių tipų: polistireninis arba ekstruzinis putplastis, poliuretano ar poliizocianurato (PIR) putos ir pan. Be to, yra sukurta ir naudojama gamtinės kilmės šilumą izoliuojančių medžiagų – tokių kaip medžio vata, šiaudai, spaliai, kanapių pluoštai.

Dėl besikeičiančių technologijų, žemos savikainos ir kitų ekonominių veiksnių pastaraisiais metais naudojama vis daugiau polimerinių medžiagų, gaminių ir dirbinių. Dažniausiai tokie polimeriniai gaminiai naudojami kaip interjero, apdailos ir izoliacinės medžiagos.

Anot pašnekovo, apdailos medžiagos paprastai nesukelia rimtesnių problemų (nes jų kiekis pastate nėra didelis), o netinkamai parinktos ir sumontuotos didesnio storio izoliacinės medžiagos gali prisidėti prie ugnies plitimo. Norint, kad izoliacija atliktų savo funkcijas, ji turi būti sandari ir tolygiai, pakankamai storu sluoksniu dengti visą šiltinamų sienų ar stogų paviršių. O atsitikus nelaimei (pavyzdžiui, užsidegus pastatui) netinkamai parinktos ir sumontuotos medžiagos statybinėse konstrukcijose gali prisidėti prie ugnies plitimo visame objekte.

Didesnis degiųjų medžiagų kiekis pastate reiškia didesnę gaisrinę apkrovą, todėl didėjantis vidutinis naudojamos šilumos izoliacijos storis gali nulemti didesnę riziką kilus gaisrui. Kaip rodo pastarųjų trijų dešimtmečių pokyčiai statybos normatyvuose, naudojamos šilumos izoliacijos storis tik didės. Tai tiesiogiai susiję su griežtėjančiais energinio efektyvumo bei aplinkosaugos aspektais, didėjančiomis šilumos energijos ir žaliavų kainomis.

Efektyviausias būdas, veiksmingai sumažinantis pastatų energijos išeikvojimą, – naudoti pakankamo storio ir efektyvius šiltinimo sluoksnius. Taip elgiantis siūlytina pastatus šiltinti nedegia akmens vata, kuri, nepriklausomai nuo storio, ne tik neprisideda prie gaisro plitimo, bet ir riboja jį.

Statybinių medžiagų reakcija į ugnį. Kuo vadovautis jas renkantis?

Anot dr. A. Buskos, svarbu žinoti ir vertinti statybinių medžiagų gaisrines savybes ir klasifikavimą, ypač tų medžiagų, kurios pastatuose naudojamos dažniausiai ir dideliais kiekiais. Nors degumo klasės ir yra skirtingos, tačiau jas lengviau suprasti padės trys paprastos taisyklės.

Pirmiausia, degumo klasė sudaryta iš trijų elementų: pagrindinės klasės ir dviejų, viena kitą papildančių, klasių. Manoma, kad svarbiausia yra pagrindinė gaminio klasė, iš kurios matyti, kokią įtaką gaminys daro gaisro plitimui. Saugiausias pasirinkimas – A1 degumo klasės gaminys, po jo – A2 ir B. Kitų – C, D, E ir F – degumo klasių gaminiai, išbandyti natūralioje kambario aplinkoj, ,sukėlė užsiliepsnojimą – staigų didėjantį ugnies plitimą, kuriam būdingas greitas temperatūros padidėjimas. Iš statistinių duomenų matyti, kad greitai į kitas patalpas plintantis gaisras sukelia gerokai didesnių turtinių nuostolių, o mirtinų aukų skaičius padidėja net trigubai, todėl, anot pašnekovo, vertėtų gerai apsvarstyti, kokias statybines medžiagas pasirinkti.

Per gaisrą daugelis žmonių žūsta ne dėl ugnies, o dėl dūmų (net 2/3 visų gaisrų aukų). Dėl jų sumažėja žmogaus orientacija, ir tai trukdo išsigelbėti iš pastato bei apsunkina gelbėjimo operacijas. Pašnekovo teigimu, būtent dėl to statybinių medžiagų etiketėse žymimose degumo klasėse nuo A2 iki D turi būti nurodytas ir susidariusių dūmų kiekis.

Paprasčiau kalbant, reikalinga papildoma dūmų susidarymo klasifikacija: iš degumo klasės žymėjimo galima matyti dūmų susidarymo gaisro sąlygomis kiekį ir greitį. Ši klasifikacija netaikoma saugiausios A1 klasės ir žemiausių E ir F degumo klasių medžiagoms. Net ir neatlikus bandymo žinoma, kad A1 klasės medžiagos beveik neišskiria dūmų, o E arba F klasės gaminiai jų išskiria itin daug. Dūmų susidarymo klasės – tai s1, s2 ir s3. Kuo daugiau dūmų, tuo didesnis skaičius. Šis žymėjimas padeda ne tik specialistams, bet ir paprastiems vartotojams identifikuoti gaminius, galinčius kelti pavojų.

Taigi svarbu užsakovams ar investuotojams, architektams, projektuojantiems pastatus ir rangovams, atliekantiems statybos darbus, naudoti aukštesnių degumo (A–B) klasių medžiagas arba žemesnės degumo klasės produktus dengti mažesnio gaisrinio pavojingumo statybos projektais, nes tokiu būdu sudaroma nuolat veikianti pasyvi priešgaisrinė apsauga, nereikalaujanti priežiūros ar einamojo remonto, neleidžianti gaisrui išplisti ir ribojanti gaisro plitimo galimybę į kitas patalpas.