Šeimininkas savo sodyboje išsaugojo natūralumą ir paprastumą

Daugelį metų rinktiems senoviniams daiktams, buities rakandams surado pačią tinkamiausią vietą. Bene patys vertingiausi eksponatai – naminiam alui daryti praėjusio šimtmečio kubilai iš pušinių lentelių.

Jonas pagal senovinius senelio receptus pabandė išvirti firminio alaus – pasisekė, kas ragavo, visi gyrė. Tikisi, kad jo verdamam alui bus suteiktas tautinio paveldo produkto statusas. Šią sodybą galima pavadinti originaliu Pakruojo krašto etnografiniu muziejumi. Įdomi detalė: durims rakinti šeimininkas sudėjo senovines spynas, kurias rakina dideliais raktais.

Prieš penkerius metus Jonas Burkus iš Panevėžio Gedžiūnų kaime pradėjo kurti etnografinę sodybą. Išliko čia anksčiau gyvenusių žmonių sodinti seni medžiai, po vienu jų čia praėjusio laiko paslaptis saugo samanomis apaugęs nepaprastai didelis akmuo, savo forma panašus į duonos kepalą.

Netoli naujos pirtelės sodybos šeimininkas pasodino apie 100 medelių: liepų, klevų, lazdynų, uosių. Jei gyveni kaime, reikia ir paukščių laikyti – ir dėl grožio, ir dėl klegesio, nuotaikingai kalbėjo Jonas, norintis ateinančioms kartoms išsaugoti istorines relikvijas ir kaimo autentiškumą. Tarsi pritardamos jo žodžiams pradėjo garsiai rėkauti petardos, tuoj į tą ,,chorą“ įsijungė žąsys, du puošnūs kalakutai ir vištos.

Iš aplinkinių laukų į savo sodybą J. Burkus suvežė daugybę akmenų. Dabar rieduliai turi savo vertę, sako šeimininkas. Originalios formos, išskirtinio grožio akmenis sumūrijo į pastatų sienas, daug lauko riedulių prireikė kiemui išgrįsti, tvorelei sumūryti.

„Aš turiu išsaugojęs savo senelio naminio alaus receptus. Senelis ir jo broliai buvo kilę iš Biržų krašto, darė firminį naminį alų.

Mano tėvas ir mama irgi virė alų, įvairiomis progomis pavaišindavo ir kaimynus, ir giminaičius. Ir nė vienas neprasigėrė, jie tuo gardžiu naminiu alumi skonėdavosi, bendraudavo ir atverdavo vieni kitiems savo širdį.

Sodiečiai visada būdavo nuoširdūs, vienas kitam atskubėdavo į talką, padėdavo, jei kam buvo sunku. Kelios mūsų giminės kartos virė firminį alų, gyveno draugiškai su kaimynais, buvo darbštūs ir tvarkingi ūkininkai. Aš noriu tęsti savo senelio tradicijas – planuoju virti firminį naminįalų“, – tarsi Žaldokas Jonas kalbėjo apie naminio alaus tradicijas.

Etnografinėje Jono Burkaus sodyboje daug istorinių daiktų. Čia tarsi trumpam „įsikūrė“ praeitis, norėdama pasižvalgyti į šio šimtmečio skubantį laiką ir dar labiau beskubančius, darbų vejamus žmones.

Ant neseniai suręsto gyvenamojo namo sienos sukabinti seni metaliniai įrankiai, o prie klėties išrikiuoti namų apyvokos rakandai, ūkio padargai: išsaugoti plūgai, arklių pakinktai, žibalinės lempos, ant sienos pakabinta daug surūdijusių pasagų.

Šeimininkas savo sodyboje stengiasi išsaugoti natūralumą ir paprastumą, kad gamtos dovanos tarnautų žmogui. Netoli tvenkinio atokvėpiui įrengtos dvi originalios poilsio vietos: vietoj įprasto stalo ir kėdžių – akmens stalas ir gražūs lauko rieduliai atsisėsti, įdomi ir kita susibūrimų vieta – pailsėti galima atsisėdus ant senų statinių.