Šeima iš Kelmės rajono:

Sta­ty­bos vy­ko dau­giau kaip penk­me­tį

An­ta­nas Kviet­kus gi­męs ir au­gęs ša­lia Stul­gių pri­si­glau­du­sia­me Vai­da­to­nių kai­me. Ne­bu­vo ki­lę nė min­ties išei­ti iš kai­mo. Rin­ko­si ir kai­me dar­bą ga­ran­tuo­jan­čią ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo spe­cia­ly­bę. Gy­do ir sėk­li­na Stul­gių ir Val­pai­nių apy­lin­kių gy­ven­to­jų gy­vu­lius.

Jo žmo­na Jur­gi­ta ki­lu­si iš kai­my­ni­nio Tau­ra­gės ra­jo­no. Dir­ba ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Skaud­vi­lės gim­na­zi­jo­je. Iš kai­mo ki­lu­si mo­te­ris sa­ko nie­kuo­met nė ne­gal­vo­ju­si gy­ven­ti mies­te.

Na­mo sta­ty­bą kaip ir vi­si nau­ja­ku­riai Kviet­kai pra­dė­jo nuo že­mės skly­po ir pro­jek­to. Stul­gių mies­te­lio pa­kraš­ty­je nu­pir­ko dau­giau kaip hek­ta­rą že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės. Tuo me­tu čia bu­vo po­ra ga­nyk­lų.

Pa­kei­tė že­mės pa­skir­tį. Pra­dė­jo sta­ty­ti kom­pak­tiš­ką 90 kvad­ra­ti­nių met­rų na­mą. Ne­di­de­lei jų šei­mai to­kio dy­džio na­mai eko­no­miš­kiau­si.

„Vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas su­dė­tas į so­dy­bą, – pa­sa­ko­ja po­nas An­ta­nas. – Čia bu­vo lau­kai. Vie­ta – ga­na že­ma. Nusp­ren­dė­me iš­kas­ti tven­ki­nį, o iš­kas­to­mis že­mė­mis paaukš­tin­ti vie­tą, ku­rio­je sto­vės so­dy­ba. La­bai daug dar­bų at­li­kau pa­ts. Ne­no­rė­jau sko­lin­tis. O sam­dy­ti dar­bi­nin­kus – bran­gu. Na­mą sta­tė­me apie pen­ke­rius me­tus.“

Po to šei­ma dar sta­tė ūki­nį pa­sta­tą, ku­ria­me įsi­kū­rė pir­te­lė, ga­ra­žas ir mal­ki­nė. Pas­ta­tė ir to­kio pat sti­liaus me­di­nį san­dė­liu­ką.

Trin­ke­lių ta­kas į se­sers so­dy­bą

Kie­vie­nais me­tais Jur­gi­ta ir An­ta­nas Kviet­kai pa­to­bu­li­na sa­vo so­dy­bos ap­lin­ką.

Pir­miau­sia žo­le ap­sė­jo vi­sus ve­jai skir­tus plo­tus. Vie­ta – mo­lin­ga. Žo­lė sun­kiai pri­gi­jo. Ta­čiau da­bar ve­ja at­ro­do to­bu­lai – tan­ki, veš­li.

Ap­link tven­ki­nį pa­so­di­no pu­šai­čių ir eg­lai­čių. So­di­nu­kai taip pat ne­pi­gūs. Ša­lia tven­ki­nio pa­sta­tė pa­vė­si­nę. Kaip ak­cen­tus ve­jo­je pa­so­di­no vie­ną ki­tą eg­zo­tiš­ką me­de­lį.

Ap­lin­ką pro­jek­ta­vo pa­tys so­dy­bos šei­mi­nin­kai. Dis­ku­ta­vo, kaip bū­tų pa­to­giau ir gra­žiau. Vi­są kie­mą iš­dė­jo trin­ke­lė­mis. Į pa­vė­si­nę prie tven­ki­nio nu­tie­sė trin­ke­lių ta­ką.

Šią va­sa­rą po­nas An­ta­nas trin­ke­lė­mis iš­dė­jo dar vie­ną ta­ką – iki sa­vo se­sers, gy­ve­nan­čios kai­my­nys­tė­je, so­dy­bos.

Išo­ri­nę, nuo mies­te­lio pu­sės esan­čią skly­po da­lį ap­juo­sė tvo­ra. Pir­ko len­tų ir už­tvė­rė ak­li­ną sie­ną, kad kie­me tu­rė­tų dau­giau pri­va­tu­mo.

Be to, len­tų tvo­ra išė­jo pi­giau ne­gu me­ta­li­nė ar ki­to­kia de­ko­ra­ty­vi­nė. Ga­liau­siai me­dis kai­me ge­riau­siai tin­ka­ma me­džia­ga.

Ki­tą­met so­dy­bos šei­mi­nin­kai pla­nuo­ja įreng­ti gė­ly­ną prie­šais tven­ki­nį. Kol kas kie­mas puo­šia­mas va­zo­ni­nė­mis gė­lė­mis. Vis­ko vie­nu me­tu pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma.

„Gė­lės ir ki­to­kie au­ga­lai – la­bai bran­gūs, – pa­sa­ko­ja po­nia Jur­gi­ta. – Pa­vyz­džiui, de­ko­ra­ty­vi­nės pu­šai­tės so­di­nu­kas kai­nuo­ja 40 eu­rų. O koks nors įdo­mes­nis, re­tes­nis me­de­lis – ir ke­lis šim­tus. Kiek įma­no­ma to­kių pri­pirk­ti? Tik vie­ną ki­tą. Kiek­vie­ną va­sa­rą ap­lin­kai pa­ski­ria­me tiek lė­šų, kiek tuo me­tu ga­li­me sau leis­ti. So­dy­bai puoš­ti ne­si­ren­ku ko­kių nors ypa­tin­gų gė­lių. Man vi­sos gė­lės gra­žios. Džiau­giuo­si, jei kas pa­do­va­no­ja. Kar­tais pa­ti nu­si­per­ku dai­gą ki­tą.“

Gai­la nyks­tan­čio kai­mo

Kai­muo­se gi­mę ir au­gę Jur­gi­ta ir An­ta­nas nie­kuo­met ne­svars­tė – emig­ruo­ti ar kur­tis mies­te. Ta­čiau skau­du žiū­rė­ti, kaip Stul­giai ir ki­ti ap­lin­ki­niai kai­mai nyks­ta. Ne­se­niai iš Stul­gių vėl emig­ra­vo dar­bin­go am­žiaus šei­ma. Iš­si­ve­žė mo­ki­nę duk­rą.

„Žmo­nėms nu­si­bo­do vel­tui dirb­ti, – jų pa­si­rin­ki­mą su­pran­ta po­nas An­ta­nas. – Lai­kė de­šimt kar­vių. Už pie­ną mo­kė­jo ap­gai­lė­ti­nai ma­žai. Ne jie vie­ni to­kie. Mū­sų apy­lin­kė­se dau­ge­lis ūki­nin­kų nė ne­šie­na­vo. Ru­de­nį iš­par­duo­da kar­ves.“

Mo­ky­to­ja dir­ban­ti Jur­gi­ta taip pat pa­ste­bi, jog vis ne­ma­žė­ja ne­mo­ka­mai mai­ti­na­mų vai­kų, ties skur­do ri­ba at­si­du­rian­čių šei­mų.

Nors jie­du su vy­ru bai­gę aukš­tuo­sius moks­lus, tu­ri ne­blo­gas spe­cia­ly­bes, ta­čiau įsi­kur­ti taip, kad oriai ir pa­to­giai gy­ven­tų, ne­bu­vo leng­va. Šiuo me­tu Jur­gi­ta mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se. Kai duk­re­lei su­kaks tre­ji me­tu­kai, grįš į dar­bą. Ta­čiau pa­mo­kų, kad ir ang­lų kal­bos mo­ky­to­jai, ne­daug. Vos su­si­da­ro visas krū­vis.

Po­no An­ta­no ap­tar­nau­ja­ma te­ri­to­ri­ja – di­de­lė. Vi­si ke­liai – tik duo­bė­ti žvyr­ke­liai. Ma­žė­ja gy­vu­lių, ma­žė­ja ir fi­nan­si­nės ga­li­my­bės.

Bet kai­mo pa­trio­tai vis tiek nu­si­tei­kę gra­žin­ti kai­mą, gy­ven­ti sa­vo su­si­kur­to­je ir iš­puo­se­lė­to­je ap­lin­ko­je.

Skrastas.lt