Auksarankis iš Rokiškio rajono neįprastu būdu stato rąstinius namus

„Gerai kur gera“, – sakė Rokiškio rajone, Iciūnų kaime, gyvenantis Jonas Baltakys. Čia – į uošviją – jis atsikėlė iš Jūžintų prieš 40 metų, dirbo miškininku, o dabar stato namus neįprastu būdu – be jokios vinutės, sunerdamas rąstus. Dar jis užsiima širdžiai mielais pomėgiais.

J.Baltakys ilgiausias valandas be perstojo gali pasakoti apie surinktus mažus ir kelias tonas sveriančius akmenis bei įrenginėjamą etnografinę sodybą savo uošvių buvusiame name.

Jis su šeima ir sunkiai sergančia uošve gyvena už keliasdešimties metrų – giminaičio, kurį nukaršino, name. Etnografinę sodybą J.Baltakys įrenginėja jau 5 metus. Dirba vakarais, savaitgaliais ir viską daro tik savo rankomis.

„Prieš 80 metų statytas namas buvo apkaltas ruberoidu, apleistas, suniokotas, išdraskytas, nes uošvė – iš politinių kalinių šeimos. Žmonės toje pat troboje gyveno ir laikė gyvulius“, – pasakojo iciūnietis.

Įvedęs į trobos nemažą kambarį su masyviais ąžuoliniais stalais ir suolais, J.Baltakys sakė, kad tai ir yra buvęs uošvių laikų tvartelis.

„Sienojai buvo sutrūniję, bet palikau tuos pačius – menančius uošvių jaunystę, tik nušlifavau ir užkonservavau. Virtuvėje pakeltomis lubomis tebestovi duonkepė“, – kalbėjo šeimininkas.

Iš vežėčių rato savo kalvelėje J.Baltakys pasigamino šviestuvą.

Stato namus be vinių

J.Baltakys džiūgauja rodydamas ant sienos kabantį neįprastą paveikslą. Sako, kad jis bronzinis, unikalus, atkeliavęs iš užsienio kaip labdara.

„Man rankos ėmė drebėti jį išvydus“, – prisipažino šeimininkas. Paveiksle pavaizduotos kone visos žmonių veiklos.

Bet ateiti ir grožėtis šiuo paveikslu J.Baltakys neturi laiko – reikia rūpintis ristūne, dirbti sodyboje, o pragyvenimui – statyti namus.

Tam labai praverčia jo paties sukurtas ir pasigamintas medienos apdirbimo kombainas. Įrenginys pjauna, obliuoja ir frezuoja.

Iciūnietis tikino, kad jis vienintelis stato namus nekaldamas vinių, tiesiog sunerdamas rąstus. Melioracijos laikais griaunant sodybas, J.Baltakys išardęs gal 7 trobas – norėjęs perprasti, kaip jos pastatytos. Gaminti baldus suneriant detales esąs greitesnis darbas, bet prieš pradedant reikia gerokai pagalvoti, apskaičiuoti. O vinis subaladoti, vėliau jas lupti lauk, jei darbas nepasisekė, – J.Baltakiui neįdomu.

Mėgsta ornamentus ir simbolius

Sunerdamas lentas J.Baltakys gamina suolus, stalus, tokiu pat būdu prie uošvių trobos pristatė verandą. Pastaroji papuošta išraižytais ornamentais, simboliais.

„Ornamentus išdrožiau, kai susilaužiau koją. Šešias dienas šiaip taip iškentėjau be veiklos, o septintą jaučiu, kad nebegaliu, reikia ko nors tvertis. Šiaip gulėti aš nemoku“, – pasakojo J.Baltakys.

Puošybos detalės, išraižyti rūtos ir varpelio simboliai, įvairios figūrėlės, ornamentai – jo arkliukas. Šeimininkas aiškino, kad puošybos akcentai atėjo iš senų senovės. Protėviai gyveno sunkiai, bet gražino ir namus, ir ūkinius pastatus.

Iciūnietis iš senų žmonių išmoko dengti stogą, kad tarnautų ne mažiau nei 40 metų. Lentutės iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi nevykusiai suklotos – su plyšeliais. Bet, pasirodo, jos pagamintos iš baltosios eglės, o užėjus lietui gražiai priglus prie stogo.

Eksponatus renka visą gyvenimą

Vietoj buvusios lauko virtuvėlės J.Baltakys pastatė pirtį. Čia taip pat vinių nerasime, šeimininkas stengėsi, kad viskas būtų kuo paprasčiau, natūraliau. Net grindų lentos neprikaltos. Prieš 60 metų statytą tvartą puošia senolių rankomis pjautos lentos. J.Baltakys sakė, kad jas būtinai išsaugos.

Jis rengiasi įkurti vietinės reikšmės muziejų. Bet visi eksponatai jame netilpsiantys, nes turi jų daugiau nei 2 tūkstančius.

„Renku renku, renku renku juos visą savo gyvenimą, užtat turiu 170 metų senumo ir dar senesnių“, – kalbėjo J.Baltakys.

Jis parodė vieną įdomiausių savo eksponatų – baudžiavos laikų lovytę su siauromis plonomis lentelėmis vietoj tvirto pagrindo. Pasak iciūniečio, iš senų žmonių jis išsiaiškino, kad toks baldas buvo kalamas pastojus žmonai.

„Joje dviese du suaugę žmonės niekaip netilptų. Kai moteris pagimdydavo, ji su vaikučiu gulėdavo tokioje netvirtoje lovytėje – ji apsaugodavo moterį, kad vyrui neprabustų geiduliai ir jos nesužalotų“, – tvirtino šeimininkas.

Akmuo rodo lietų

Kita J.Baltakio aistra – akmenys. Uošvė jam pasakojusi, kad apie 1957 metus sodyboje buvo suversta didžiulė krūva akmenų, bet atvažiavo darbininkai, iškasė duobes ir akmenis ten suvertė. Užtat dabar šeimininkas tai dirbdamas, tai netyčia juos visur kur pastebi. Iškasa ir veža į sodybą.

Iš akmenų jis susimūrijo piramidę-grotą, o viduje dar pastatė taburetę. Svečiai labai mėgstantys joje pasėdėti, o saulei nusileidus žmogui esą arba pakaušis kaista, arba ima skaudėti galvą. Kodėl taip vyksta, niekas nežinantis. J.Baltakio tikroje akmenų karalystėje – ir akmeniniai dirbiniai, ir statiniai, ir net „Mėnulio slėniu“ vadinama salelė. Čia vien akmenys ir paties šeimininko sodinti augalai.

„Nėra vienodų akmenų, kiekvienas skiriasi spalva ar forma. O matėte, kad akmenukai būtų įaugę į kitą akmenį?“ – klausė šeimininkas.

Ypatingas akmuo stovi ant kelio posūkio namų link. Šeimininkas žvilgteli į jį ir žino, ar ateis lietus. Jei akmuo pilkas – kelias dienas nelis, o jei ryškėja spalvos – artinasi lietus.

Pavėsinė – traukos vieta

J.Baltakys didžiuojasi savo statyta pavėsine šalia sodybos, prie pat beržynėlio.

„Baigiau mūryti gruodžio viduryje – atrodė baisiai, košė bėgo, bliaukė, o dabar visi svečiai pirmiausia ateina čia pasisėdėti“, – šypsojosi J.Baltakys.

Jis nežino kodėl, bet ši vieta ir anksčiau buvusi traukos vieta, todėl prieš kelerius metus pastatė suolelius prie lygutėlio didelio akmens – jis atstoja stalą. O vieną daugiau kaip 5 t sveriantį akmenį prie namų slenksčio J.Baltakys įkasė į žemę – pagailo tokią grožybę skelti.

„Bet duobė buvo didesnė net už žmogų“, – juokėsi šeimininkas.