Vėdinimo sistema A++ energinio efektyvumo klasės gyvenamajame name

Pagrindinis šiuolaikinio gyvenamojo namo išskirtinumas yra sandarumas. Ši savybė padeda išsaugoti šilumą namuose ir tokiu būdu sutaupyti daugybę energijos. Tačiau lazda turi du galus. Itin didelis sandarumas praktiškai neleidžia patekti šviežiam orui į mūsų namus. Todėl priverstinio vėdinimo sistema su rekuperacija yra neatsiejama A++ klasės gyvenamojo namo dalis.

„Nors LR statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai nenumato prievolės projektuojamame A++ energinio efektyvumo klasės pastate įrengti priverstinio vėdinimo su rekuperacija sistemą, tačiau, norint pasiekti šiuo metu reikalaujamą  energinio efektyvumo klasę, rekuperacija kol kas yra vienintelis ekonomiškai naudingas sprendimas“, – sako šildymo ir vėdinimo sistemas diegiančios įmonės UAB „Eko2 šiluma“ vadovas Rolandas Grikšas.

Sandariame name natūrali oro apykaita praktiškai nevyksta, o įrengus paprastą priverstinį vėdinimą ar vėdinant per langus neišvengsime energijos praradimo. Teoriškai galima naudoti ir kitus mechaninius priverstinio vėdinimo įrenginius, pavyzdžiui, oro tiekimo ir ištraukimo ventiliatorius su elektriniais šildytuvais, tačiau tai nėra tinkamas sprendimas Lietuvos klimatui. Elektriniai šildytuvai ventiliatoriuose suvartotų itin daug elektros energijos.

Tik vėdinimo sistemos su rekuperatoriais leidžia ir iš dalies išsaugoti šilumą būste, ir sukurti tinkamą patalpų mikroklimatą. Renkantis vėdinimo įrenginį reikėtų atkreipti dėmesį, kad jis būtų skirtas būtent A++ energinio efektyvumo klasės pastatams.

Šiuolaikinė vėdinimo sistema susideda iš:

• vėdinimo įrenginio – rekuperatoriaus;
• ortakių ir difuzorių tinklo;
• valdymo ir automatikos bloko;
• filtrų.

SVARBU:

Vienas iš pagrindinių A++ energinio efektyvumo klasės skirtumų nuo A+ klasės yra tas, kad 50 proc. arba daugiau pastato metinių pirminės energijos sąnaudų turi būti gauta iš atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, hidroenergijos, biokuro ir pan.).

Todėl kai kurias atvejais, pavyzdžiui, jei namas šildomas dujomis arba kietuoju kuru, pasiekti A++ klasę be rekuperacijos praktiškai neįmanoma, nes beveik 50 % šildymo energijos turi būti skirta natūralaus vėdinimo nuostoliams kompensuoti, vadinasi, tokiu atveju reikėtų dvigubai pagerinti langų ir visų atitvarų šiluminę varžą, o tai labai padidintų pastato kainą.

Kas yra rekuperatorius ir rekuperacija?

Rekuperatorius yra tarsi šiuolaikinės vėdinimo sistemos širdis – tai vėdinimo prietaisas, kuris panaudoja iš patalpos ištraukiamąjį šiltą orą į patalpą tiekiamajam šaltam orui sušildyti. Tokiu būdu sukuriama vidaus patalpų oro apykaita (tiekiamas šviežias oras ir  pašalinamas blogas oras) neprarandant arba beveik neprarandant vidaus oro temperatūros. Rekuperacija vadinama pakartotai vartoti grąžinama energijos dalis.

Rekuperatorių sudaro šios pagrindinės dalys:

• ventiliatoriai;
• šilumokaitis;
• papildomi šildytuvai;
• oro filtrai;
• korpusas.

Tinkamas mikroklimatas namuose

Namai – tai aplinka, kurioje norime jaustis iš tiesų patogiai ir saugiai, todėl tinkamas mikroklimatas namuose yra vienas svarbiausių dalykų. Geras namų mikroklimatas – tai ne tik tinkama patalpų temperatūra, bet ir oro kokybė bei drėgnumas, taip pat akustinė aplinka, apšvietimas ir t. t. Nepalankus namų mikroklimatas gali būti daugelio ūminių ir lėtinių ligų priežastis, mažinanti žmogaus darbingumą ir trukdanti tinkamai pailsėti. Moksliškai įrodyta, kad žmogus negali tinkamai susikaupti, jei kambaryje per didelė CO2 koncentracija – smegenims tiesiog trūksta deguonies, todėl apima mieguistumas, kamuoja žiovulys.

Pasak Rolando Grikšo, žmonės, kurie statosi naują namą, turėtų galvoti ne tik apie tai, kad namas atitiktų reikalavimus, bet pirmiausia ir apie savo sveikatą. Ypač sandariuose šiuolaikiniuose namuose neįrengus geros vėdinimo sistemos, neišvengiamai kaupsis drėgmė ir atsiras pelėsis, o vėdindami per atidarytus langus turėsime didelius šilumos nuostolius.

„Todėl pirmiausia turime atsakyti sau į klausimą: ar mums reikia tik „popieriaus“ – pastatą leidžiančio įregistruoti energinio naudingumo sertifikato, ar mums reikia šviežio oro namuose. Manau, kad visi mes pirmiausia norime gyventi sveikatai palankioje aplinkoje, mėgautis tinkamu namų mikroklimatu ir nepermokėti už šildymą“, – sako specialistas.

Gerai suprojektuota ir įrengta vėdinimo sistema svariai prisideda prie tinkamo mikroklimato sukūrimo namuose. Patalpų oro kokybė yra vienas svarbiausių veiksnių, nes ji tiesiogiai veikia mūsų savijautą ir sveikatą, tačiau ją pajusti nėra taip paprasta. Žinoma, tvyrantį nemalonų kvapą jaučiame iškart, bet daug sudėtingiau įvertinti, ar oras sausas, o gal jame yra per daug iškvėpuoto deguonies?

Šiuolaikiniai automatizuoti vėdinimo sistemų sprendimai leidžia pasiekti tinkamiausius žmogaus sveikatai patalpų oro rodiklius, juos pritaikyti individualiems poreikiams – sistemos darbą galima programuoti pagal žmonių gyvenimo režimą ir poreikius, o pažangesnės sistemos pačios įsimena šeimininkų įpročius ir vėliau veikia pagal juos. Vėdinimo sistema gali ne tik tiekti į namus šviežią orą ir šalinti iškvėpuotą, bet ir reguliuoti santykinę drėgmę namuose.

„Žinoma, tam reikia parinkti teisingus rekuperatorius. Pavyzdžiui, entalpiniai rekuperatoriai iš drėgnų patalpų (vonios kambario) ištraukiamo oro neišmeta į lauką. Drėgnas oras pirmiausia sugrąžinamas į rekuperatorių ir drėgmė panaudojama kitų patalpų orui drėkinti. Tokio rekuperatorius veikimo principas paremtas fizikos dėsniu, tad namuose visada palaikoma 50 proc. santykinė oro drėgmė.

Tačiau jeigu namuose yra poilsio zona –  baseinas ar pirtis, entalpinis rekuperatorius netiks, nes iš tokių patalpų reikia drėgmę šalinti nuolat. Todėl, parenkant rekuperatorių, reikia kiekvienu konkrečiu atveju žiūrėti, kokios yra patalpos ir kam jos skirtos. Kartais gali apsimokėti įrengti du rekuperatorius namuose, kiekvienas kurių aptarnaus skirtingas namų zonas“, – sako Rolandas Grikšas.

Įrengiant vėdinimo sistemą svarbu, kad sistema būtų tinkamai suprojektuota – parinktas efektyvus vėdinimo įrenginys, numatyti triukšmo slopintuvai, suprojektuoti tinkamo dydžio oro tiekimo ir ištraukimo ortakiai, teisingai parinktos šviežio lauko ir iš patalpų ištraukiamojo oro išmetimo vietos. Todėl pirmiausia visada rekomenduojama padaryti vėdinimo sistemos projektą.

Tinkamai suprojektuota ir įrengta vėdinimo sistema yra energiškai efektyvi, begarsė, užtikrina sveiką mikroklimatą pastate. Vėdinimo įrenginys turi būti parenkamas pagal būsto tūrį ir gyventojų skaičių.

Paprastai gyvenamiesiems namams pakanka vėdinimo įrenginių, kurių tiekiamojo oro srautas yra nuo 150 m³/val. iki 1000 m³/val. Specialistai rekomenduoja geriau rinktis šiek tiek galingesnį įrenginį, nei reikia būstui. Pavyzdžiui, įrenginys, kuris didžiąją laiko dalį dirbs 50 proc. pajėgumu, veiks tyliau ir ilgiau nei įrenginys, kuris nuolatos veiks visu pajėgumu.

Oro vėdinimo sistemose naudojamų rekuperatorių tipai

Šiuolaikinėse vėdinimo sistemose naudojami įvairių konstrukcijų rekuperatoriai. Nors visi jie atlieka tą pačią funkciją, skirtingais atvejais gali būti svarbu pasirinkti vienos ar kitos konstrukcijos įrenginį. Apie rekuperatorių tipus ir kitus svarbius parametrus, renkantis vėdinimo įrenginį, kalbėjomės su pastatų inžinerines sistemas diegiančios UAB „Ugnis ir ledas“ vadovu Aleksandru Naumovu.

Pasak eksperto, visi šiuo metu rinkoje siūlomi rekuperatoriai pagal šilumokaičio tipą yra dviejų pagrindinių rūšių. Tai rekuperatoriai su plokšteliniais šilumokaičiais ir rekuperatoriai su rotaciniais šilumokaičiais.

Plokštelinis šilumokaitis sudarytas iš plokštelių, per kurias eina oro srautai. Iš patalpų ventiliatorių ištraukiamas šiltas oras įšildo plokšteles, o iš lauko į patalpas tiekiamas šaltas oras, eidamas per įšilusias plokšteles, sušyla. Šiame šilumokaityje iš patalpų išeinantis ir į patalpas patenkantis oras sąlyčio neturi. Esminis plokštelinio šilumokaičio trūkumas mūsų klimato zonoje yra tas, kad žiemą dėl užšalimo pavojaus jis negali veikti be papildomo pašildymo elemento.

Todėl prieš plokštelinį šilumokaitį montuojamas papildomas elektrinis oro šildytuvas, kuris pašildo iš lauko tiekiamą orą ir tokiu būdu apsaugo šilumokaitį nuo apledėjimo ir sugadinimo. Daugumoje plokštelinių rekuperatorių elektrinis šildytuvas automatiškai įsijungia, kai lauke oro temperatūra nukrenta iki –3 °C.

Plokšteliniai šilumokaičiai dar skirstomi į paprastus, skirtus šilumai atgauti, ir entalpinius, skirtus atgauti ir šilumai, ir drėgmei. Šie šilumokaičiai yra šiek tiek brangesni. Paprasto plokštelinio šilumokaičio privalumas – didesnis naudingumo koeficientas (siekia 86–92 proc.), tačiau jis negrąžina jokios drėgmės, todėl veikiant tokiam šilumokaičiui patalpų oras po truputį sausėja, ypač tuo metu, kai lauke yra šalta.

Pavyzdžiui, žiemą esant –10 °C,  lauko oras jau savaime sausėja. Be to, jis papildomai pašildomas elektros šildytuvu ir dar sušyla šilumokaityje. Susidėjus šiems veiksniams, oras patalpoje gali išsausėti iki 18–20 proc. drėgnumo, o esant tokiam sausam orui net mediniai baldai pradeda trūkinėti, ką jau kalbėti apie žmogaus nosies gleivinę ir odą. Ideali santykinė oro drėgmė uždarose patalpose turėtų būti apie 50 proc.

Tokiu atveju belieka papildomai drėkinti namus oro drėkintuvais, bet didžioji dauguma drėkintuvų naudoja itin daug elektros energijos. Todėl, pasak Aleksandro Naumovo, rekuperatoriai su paprastais plokšteliniais šilumokaičiais labiau tinkami, pavyzdžiui, biurų patalpose, kur nuolat yra daug žmonių ir oro drėgmė susidaro natūraliai – kvėpuojant, o individualiuose namuose, kur gyvena 2–4 žmonės, labiau tinka rekuperatoriai, kurie turi entalpinius šilumokaičius.

Tiesa, entalpinio plokštelinio šilumokaičio naudingumo koeficientas yra maždaug 10 proc. mažesnis nei paprasto plokštelinio šilumokaičio – jis svyruoja nuo 82 iki 86 proc. Todėl kai kurie gamintojai rekomenduoja turėti rekuperatorių su dviem šilumokaičiais – vasarą naudoti paprastą drėgmei namuose sumažinti, o žiemą – entalpinį drėgmei išsaugoti.

Rotacinis šilumokaitis turi besisukantį elementą – būgną, kuris, sukdamasis tarp šalto ir šilto oro srautų, panaudoja iš patalpų ištraukiamą šilumą į patalpas įeinančiam šaltam orui sušildyti.  Tai šiek tiek sudėtingesnis įrenginys, nes jis turi papildomą elektros variklį ir besisukančių detalių: guolį, ašį, dirželį, tad čia ir gedimų gali pasitaikyti dažniau. Šiame šilumokaityje taip pat šiek tiek susimaišo ištraukiamasis ir tiekiamasis oras.

Rotacinių šilumokaičių naudingumo koeficientas yra mažesnis, tačiau pagrindinis jų privalumas tas, kad šie šilumokaičiai dėl sukimosi efekto gali veikti ypač žemose temperatūrose. Tačiau kadangi dėl mažesnio efektyvumo jų tiekiamas oras vis vien būtų per šaltas tiekti į kambarį, už šilumokaičio montuojamas papildomas elektrinis šildytuvas, kuris pašildo šviežiai tiekiamą orą iki numatytos temperatūros.

Rotaciniai šilumokaičiai taip pat grąžina į patalpas dalį drėgmės, bet drėgmės atgavimo koeficientas nėra labai aukštas – jis labai atsilieka nuo plokštelinio entalpinio šilumokaičio.

Daug daugiau drėgmės galime atgauti naudodami rotacinius entalpinius-sorbcinius šilumogražius. Naudojant šiuos šilumogrąžius su ceolitine danga, galima efektyviai valdyti oro drėgmę gyvenamosiose patalpose.

Jų drėgmės regeneravimo ir sulaikymo efektyvumas siekia net 90 %. Žiemą tai leidžia keletą kartų sumažinti drėkintuvų galią, o vasarą – oro kondicionavimo sąnaudas.

Entalpinio-sorbcinio rotacinio šilumogrąžio veikimo principas pagrįstas selektyviąja adsorbcija ir molekuline trauka: iš patalpos šalinamame ore esančios vandens molekulės prilimpa prie ceolitinės dangos, o iš lauko tiekiamas  oras žiemą visada būna sausesnis nei patalpose, todėl absorbuoja ceolitinėje dangoje esančias vandens molekules.

Lietuva yra gan atšiaurioje klimato zonoje, tad renkantis rekuperatorių reikėtų į tai atsižvelgti. Tačiau A. Naumovas sako, kad didžioji dauguma buitinių rekuperatorių projektuojami taip, kad galėtų veikti iki –20 °C. „Tačiau klimatas šyla ir dažniausiai per žiemą būna vos kelios dienos, kai laikosi didieji šalčiai“, – šypteli specialistas. Temperatūrai nukritus žemiau numatytos ribos, rekuperatorius paprasčiausiai išsijungs, tačiau vos tik oras kiek atšils, jis vėl įsijungs ir pradės veikti, žinoma, jeigu įranga sumontuota kokybiškai.

Nors vieno atsakymo, kokio tipo rekuperatorių pasirinkti, nėra, tačiau, A. Naumovo nuomone, individualiam gyvenamajam namui visgi tinkamesni yra rekuperatoriai su plokšteliniais šilumokaičiais: „Atsižvelgiant į vidutinę metinę žiemos temperatūrą, kuri Lietuvoje yra apie 0 °C, plokšteliniai rekuperatoriai dirba našiau.“

Naujos kartos rekuperatoriai su zoninio valdymo funkcija

Vėdinimo sistemos sparčiai tobulėja – kasmet atsiranda vis naujų technologinių sprendimų. Pavyzdžiui, naujausios kartos reguliuojamų oro srautų rekuperatoriai gali veikti be pašildymo iki –19 °C, o tai reiškia gerokai mažesnes energijos sąnaudas. Nors tai ir yra plokšteliniai rekuperatoriai, bet jų šilumokaityje įtaisytos specialios sklendės, kurios gali pakeisti oro srauto kryptį.

Galima sakyti, tai yra savotiškas plokštelinio ir rotacinio šilumokaičio hibridas. Jo naudingumo koeficientas yra kaip plokštelinio, o neužšąla jis panašiai kaip rotacinis. Sistema stebi, kada šilumokaityje gali susidaryti ledas ir pakeičia oro srauto kryptį per šilumokaitį, tokiu būdu apsaugodama jį nuo užšalimo.

Šiose naujos kartos vėdinimo sistemose taip pat gali būti įmontuotas oro kondicionierius – šilumos siurblys, tad jos gali ne tik vėdinti patalpas ir palaikyti tinkamą oro drėgnumą, bet prireikus jas ir vėsinti bei šildyti.

„Zoninis valdymas – dar viena labai naudinga funkcija, kuri gali labai padidinti vėdinimo sistemos efektyvumą. Esame įsitikinę, kad per artimiausią dešimtmetį visi rekuperatorių gamintojai pasuks būtent šita kryptimi“, – mano A. Naumovas.

Įrenginys, turintis zoninio valdymo funkciją, stebi informaciją, gaunamą iš CO2, temperatūros ir drėgmės daviklių, sumontuotų visuose namo kambariuose. Pagal užprogramuotus parametrus arba naudodamas dirbtinį intelektą toks įrenginys reguliuoja, kurį kambarį ir kada vėdinti – reikiamos sklendės ortakiuose atidaromos ir uždaromos elektros varikliais.

Vėdinimo įrenginys analizuoja informaciją iš daviklių ir, pavyzdžiui, pajutęs, kad viename kambaryje padidėjo CO2 koncentracija, į jį pradeda tiekti daugiau oro. Automatiškai oro srautas į kitus kambarius sumažinamas, tokiu būdu įrenginys taupo elektros energiją, prailgėja filtrų naudojimo laikas.

Dirbtinis intelektas taip pat analizuoja CO2 judėjimo kreivę, pagal kurią gali nuspėti, kurį kambarį kuriuo laiku vėdinti. Pavyzdžiui, naktį toks įrenginys vėdins tik jūsų miegamąjį, bet pristabdys vėdinimą kituose kambariuose. Be to, miegamąjį jis pradės vėdinti šiek tiek anksčiau, nei jūs einate miegoti. Taigi jūs ateisite į jau gerai išvėdintą kambarį.

Dieną, kai nieko nėra namuose, sistema dirbs minimaliu režimu, bet tuo metu, kai jūs paprastai grįžtate iš darbo, įsijungs vėdinimas svetainėje. Jeigu namuose vyksta vakarėlis ir sistema jaučia, kad CO2 koncentracija svetainėje itin padidėjusi, sistema ne tik padidins oro srautą ten, kur reikia, bet ir sumažins oro srautus į kitus kambarius.

„Tokia išmanioji, dirbtinį intelektą turinti sistema gali padidinti bendrą vėdinimo sistemos efektyvumą apie 50 proc. Praktiškai su rekuperatoriumi, turinčiu zoninio valdymo funkciją, galime išvėdinti dvigubai didesnį namą nei su tokios pačios galios rekuperatoriumi be jo. O jeigu dar sujungtume šią sistemą su išmaniojo namo sistema, galimybės būtų beribės“, – sako A. Naumovas.

Naujausios kartos vėdinimo įrenginiai taip pat yra patogiai valdomi – gali būti valdomi tiek pulteliu, tiek mobiliąja programėle. Pavyzdžiui, atsidaręs programėlę gali matyti, kur ir kokio stiprumo oro srautai šiuo metu nukreipti, juos reguliuoti, nustatyti pageidaujamą oro drėgmę, kurti įvairias programas. „Visgi tualete ir virtuvėje dažnai rekomenduojame įtaisyti tiesiog papildomą mygtuką šalia šviesos jungiklio.

Kartais, kai reikia tiesiog greitai išvėdinti šias patalpas, tai daug patogiau, nei knaisiotis programėlėje“, – sako specialistas. Naujos kartos vėdinimo įrenginiuose taip pat yra nuotolinės priežiūros galimybė, pavyzdžiui, specialistai gali sureguliuoti Jūsų namuose esantį įrenginį internetu – jiems net nereikia atvykti į vietą.

Pasak A. Naumovo, yra daug pavyzdžių, kai bandymai sutaupyti įsirengiant pigesnes vėdinimo sistemas baigėsi dar didesnėmis išlaidomis. Tad specialistas pataria geriau iš karto rinktis pažangesnę oro vėdinimo sistemą, kuri yra ekonomiška ir gali palaikyti drėgmės balansą namuose.

Pavyzdžiui, norint vėliau įrengti papildomus CO2 daviklius namuose, už kiekvieną daviklį reikės sumokėti apie 200 Eur, o į sistemą integruoti oro drėkintuvą atsieis dar porą tūkstančių. Be to, oro drėkintuvas vartoja itin daug elektros energijos.

„Žinoma, kiekvienas atvejis yra labai individualus. Reikia būtinai atsižvelgti į pastato architektūrą, kartais vienas ar keli vitrininiai langas į pietus gali smarkiai trukdyti sukurti tinkamą mikroklimatą namuose. Tad kartais rekomenduojame pirmiausia tiesiog įrengti žaliuzes ant langų“, – šypsosi A. Naumovas.

Kriterijai, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį renkantis rekuperatorių

Garso lygis. Jis matuojamas decibelais – kuo mažiau decibelų, tuo tyliau įrenginys veiks. Tačiau garso lygis neturėtų būti pagrindinis kriterijus renkantis rekuperatorių, nes tylus prietaisas nebūtinai bus našus. Siekiant išvengti triukšmo namuose, rekuperatoriai paprastai montuojami šildomose techninėse patalpose: katilinėse, drabužinėse, sandėliukuose ir pan. Taip pat yra retesni rekuperatorių modeliai, kurie gali būti montuojami nešildomose patalpose, pvz., palėpėse ar ant pastato stogo.

Našumas. Parametras matuojamas m³/val. ir nusako, kiek šviežio ir pašildyto reikiamo slėgio oro prietaisas galės patiekti. Šie duomenys svarbesni projektuojant vėdinimo sistemą, nes svarbu įvertinti ortakių sistemos pasipriešinimo jėgą – kiekvienas vamzdis, alkūnė, triukšmo slopintuvas sukelia papildomą slėgį sistemoje, o tai reiškia, kad ventiliatorius bus priverstas suktis smarkiau, kad nugalėtų pasipriešinimą ir patiektų reikiamą oro kiekį.

Todėl prietaiso aprašyme paprastai nurodomas ir slėgis paskaliais (Pa). Pavyzdžiui, vienas prietaisas galės patiekti 300 m³ šviežio oro vamzdyne esant 100 Pa slėgiui, o kitas tokį patį oro kiekį patieks esant 150 Pa.

Naudingumo koeficientas. Šis parametras nurodo, kokį procentą šilumos įrenginys sugebės grąžinti iš ištraukiamojo patalpų oro. Skirtingų rekuperatorių naudingumo koeficientas gali skirti dešimtimis procentų. Kuo didesnis naudingumo koeficientas, tuo mažiau šilumos įrenginys praras tiekdamas orą į vidų ir tuo rečiau ir trumpiau jam reikės jungti papildomus šildytuvus. Rekuperatoriaus naudingumo koeficientas tiesiogiai susijęs su šilumokaičio plokštelių plotu.

Papildomų elektrinių šildytuvų galia. Tai svarbus parametras, nes nuo jo priklausys, kiek elektros energijos rekuperatorius suvartos. Vertinant šį parametrą reikėtų žinoti, kad kuo efektyvesnis bus šilumokaitis, tuo mažesnės galios oro šildytuvo reikės.

Ortakių sistema ir difuzoriai

Geriausiai vėdinimo sistemos ortakių sistemą planuoti dar projektuojant pastatą. Tokiu atveju ortakiai gali būti paslepiami virš lubų, kuriose patogu įrengti ir difuzorius šviežiam orui tiekti ir ištraukti. Ortakiai gali būti plieniniai arba plastikiniai, apvalūs arba stačiakampiai, vientisi lankstūs plastikiniai arba aliumininiai. Tinkamiausią ortakių tipą ir skersmenį kiekvienu konkrečiu atveju parinks vėdinimo sistemų specialistas, kuris apskaičiuos, kokie ortakiai užtikrins pakankamą oro tiekimą.

„Šiuo metu populiariausias sprendimas – lankstūs plastikiniai ortakiai. Jie yra mažesnio skersmens, virš lubų jų galima išvedžioti daugiau. Taip sutaupomas ir lubų aukštis, be to, per juos mažiau nei per skardinius ortakius sklinda garsas“, – sako A. Naumovas. Pasak specialisto, paprastai gyvenamajame name ortakių sistema projektuojama tokiu principu, kad šviežias oras tiekiamas ten, kur jis turi būti švariausias – į miegamuosius ir svetainę, o šalinamas iš tų zonų, kur oras yra drėgniausias ir gali būti užterštas kvapais – iš sanitarinių mazgų, sandėliukų, tambūro ir virtuvės. Tokiu būdu namuose sukuriama oro cirkuliacija, tačiau svarbu, kad namuose tarp kambarių būtų paliekamos ventiliacinės angos.

Ventiliaciniai plyšiai paprastai paliekami po durimis, o prireikus, pavyzdžiui, jei durys yra su poslenksčiais, gali būti įrengiamos garso nepraleidžiančios ventiliacijos angos po durimis arba sienose. Kai kuriais atvejais gartraukis jungiamas į bendrą rekuperacijos sistemą, tačiau tokiu atveju jame turi būti ir riebalų surinkimo filtras, ir dar vienas papildomas filtras, apsaugantis ortakių vamzdyną nuo užteršimo riebalais ir dulkėmis. Kitais atvejais A++ klasės namuose projektuojami recirkuliaciniai gartraukiai, kurie į bendrą vėdinimo sistemą nejungiami.

Tokie gartraukiai turi aktyviosios anglies filtrą, kuris surenka visus kvapus ir išfiltruotą orą tuoj pat sugrąžina į patalpą. Tokiu būdu pašalinami kvapai ir išlaikoma šiluma, o su patalpoje likusia drėgme turėtų tvarkytis rekuperacija.

Kartu su ortakiais taip pat turi būti montuojami triukšmo slopintuvai, ortakių sistemos filtrai, ventiliaciniai kaminėliai ir difuzoriai.  Vėdinimo sistemos difuzorius galima rinktis įvairaus dizaino, nes jie bus matomi namų interjere – būtent per šiuos įrenginius bus tiekiamas ir šalinamas oras. Reguliuojamais difuzoriais taip pat galima reguliuoti tiekiamojo oro srautus. Ištraukiamojo ir tiekiamojo oro difuzorius reikia reguliariai valyti, geriausia drėgnu skudurėliu ir muiluotu vandeniu.

Netinkamai veikiantys nešvarūs difuzoriai gali trukdyti pašalinti perteklinę drėgmę namuose ir padidinti rekuperatoriaus ventiliatorių apkrovą ir taip sutrumpinti įrenginio naudojimo laiką. Išorinio oro paėmimo angų vietos namo išorėje turi būti parenkamos atidžiai, atsižvelgiant į galimus taršos šaltinius ir išvengiant vietinių nešvarumų, lietaus ir sniego įtraukimo į vėdinimo sistemą.

 Vėdinimo sistemos filtrai

Filtrai – dar viena svarbi vėdinimo sistemos dalis. Pirmiausia filtrai apsaugo rekuperatorių nuo šilumokaičio užteršimo. Šilumokaitis yra pati brangiausia vėdinimo sistemos dalis, o jį valyti gali atsieiti ganėtinai nepigiai, nes reikės kviesti specialistą.

Filtrai iš išorės patenkančio šviežio oro pašalina įvairius teršalus, kietąsias daleles ir kvapus. Tai, kaip dažnai teks keisti rekuperatoriaus filtrus, priklauso nuo aplinkos oro užterštumo ir filtro tankumo. Pavyzdžiui, gyvenant šalia judrių kelių ar transporto mazgų, filtrus teks keisti mažiausiai du kartus per metus. Gyvenant užterštose gyvenvietėse, ypač tankius filtrus gali tekti keisti ir kas du mėnesius. Jeigu gyvenama ypač švarioje vietoje, užteks tik kartą per metus, pavyzdžiui, pavasarį ar vasaros pradžioje,  kai ore daugiausia žiedadulkių, dulkių ir pan.

Pasak A. Naumovo, jeigu filtrai visada keičiami laiku, tai rekuperatoriaus šilumokaitis ir po 20 metų atrodys kaip naujas. „Filtrų keitimas – pagrindinė rekuperatoriaus priežiūros sudedamoji dalis, kurią lengvai gali atlikti pats šeimininkas. Jeigu filtrai užsikemša, ventiliatoriai dirba visu pajėgumu, įrenginys greičiau susidėvi ir vartoja daugiau energijos“, – sako specialistas.

Pasak jo, daugelis pažangesnių šiuolaikinių įrenginių patys praneša, kad atėjo metas keisti filtrus – sistema matuoja oro pasipriešinimą ir tokiu būdu supranta, kad filtrai užsiteršę, pigesni rekuperatoriai, deja, šios funkcijos neturi.

Individualiuose gyvenamuosiuose namuose, priklausomai nuo aplinkos užterštumo ir patalpų oro kokybės, naudojami F7, F8, F9 ir M5, M6, M7 klasės filtrai, o esant didelei dujinių teršalų koncentracijai – GF klasės (aktyvintosios anglies arba chemikalų) filtrai, padedantys nuslopinti kvapus.

Išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, jei žmogus serga kvėpavimo takų ligomis, gali būti naudojami smulkiųjų dalelių filtrai HEPA. Šių klasių filtrai, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, gali būti komplektuojami skirtingomis kombinacijomis. Tokį vėdinimo sistemos filtrų klasifikavimą nusako standartas EN 779, kuris neseniai nustojo galioti, tačiau daugelis gamintojų šią klasifikacija vis dar naudoja.

Paskutiniu metu įsigaliojo naujas ISO 16890 standartas, kuris filtrus klasifikuoja pagal tai, kiek procentų ir kokio dydžio kietųjų dalelių jie sugeba sulaikyti per numatytą laiko tarpą. Kietosios dalelės – PM (angl. Particulate matte) – tai visuotinis žymėjimas, kalbant apie oro taršą.

Kuo mažesnės kietosios dalelės, tuo jos pavojingesnės žmogaus sveikatai. Stambesnės kietosios dalelės nusėda mūsų kvėpavimo takuose, smulkesnės patenka į plaučius, o pačios smulkiausios – į kraujotakos sistemą, jos gali sukelti piktybines lėtines ligas.

Teisiniai reikalavimai

Vadovaujantis LR statybos įstatymo 51 straipsnio 5 dalimi, LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2 straipsniu, STR 2.01.02:2016 „Energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“ III skyriumi, projektuojamas pastatas privalo pasiekti A++ energinio naudingumo klasę.

Norint pasiekti nustatytus pastato energinio naudingumo parametrus, bendras vidutinis rekuperatorių naudingumo koeficientas turi būti ne mažesnis nei 0,8 (A+ klasei buvo 0,75), o rekuperatoriaus ventiliatorių vartojamas elektros energijos kiekis neturi viršyti 0,45 Wh/m³ (A+ klasei buvo 0,55 Wh/m³).

Rytis Daraškevičius, žurnalas „SUPERNAMAI”