Namo šildymo sistemos

Šildymo sistemas, šiuo atveju, gali skirstyti pagal šilumos šaltinį ir šildymo elemtą (prietaisą, įrenginį).

Šildymo sistemų skirstymas pagal šildymo paviršius:
• Šildymas radiatoriais;
• Grindinis arba panelinis šildymas;
• Grindjuostinis šildymas;
• Orinis šildymas.

Trumpai pabandysime pristatyti kiekvieną iš išvardintų elementų, paminėdai jų charakteringiausius bruožus ir teigiamus ar neigiamus kiekvienos sistemos ypatumus.

Šildymas radiatoriais arba konvektoriais

Tai – labiausiai paplitęs gyvenamosiso aplinkos šildymo būdas. Dabartinė šildymo radiatoriais sistema kiek kitokia – naudojamas kolektorinis principas. Kolektorius – sienoje įmontuota metalinė spontelė, į kurią ateina šildymo magistralė ir iš kurios paskirstoma šiluma vamzdžiais į visus šildymo prietaisus, t. y. šiluma iš kolektoriaus paduodama spinduliniu principu vamzdžiais, paklotais grindyse arba sienose iki šilymo rpietaisų. Tokia kolektorinė šilumos paskirstymo sistema į atskirus prietaisus, sudaro galimybę reguliuoti šilumos srautą iki kiekvieno prietaiso ar jų grupių, ir, reikalui esant, nutraukti šilumos tiekimą į sugedusius ar remonto reikalaujančius prietaisus. Esant poreikiui, taip galima sumažinti ir atskirų kambarių šildymą.

Analogiškas radiatoriui šildymo prietaisas yra konvektorius. Jis dažniausiai būna mažo aukščio, ant kojelių ir paprastai statomas po didžiulėmis stiklo vitrinomis. Tam, kad stiklas nerasotų, reikalingas šilumos srautas, o normalaus aukščio radiatoriai paprastai po tokiomis vitrinomis retai kada sutelpa. Todėl konvektorius – bene idealiausia išeitis šitokiai problemai spręsti. Dar vienas iš tokio tipo šildymo prietaisų, yra įvairiausių formų ir modifikacijų šildymo elementai, kurie vonios kambariuose atlieka elementaraus gyvatuko funkciją ir šildo bei sausina patalpas nešildymo sezono metu.

Vasaros periodu, kai šildymo sistema išjungta, beveik visi šio tipo prietaisai turi galimybę būti prijungti prie elektros. Panašiai kaip ir vonios gyvatukai, taip ir minėtieji prietaisai, gali būti pajungti prie karšto vandens sistemos vamzdynų (visada pageidautina su cirkuliaciniu siurbliu, užtikrinančiu priverstinį vandens tekėjimą siurbliu).

Grindinis arba panelinis šildymas

Toks šildymo būdas nepakeičiamas vonios kambariuose, pirtyse, baseinuose ir kitose patalpose, kur ant grindų patenka drėgmė – virtuvėje, tambūre ir pan. Idealiausia vieta grindiniam šildymui yra keraminės, akmens masės ar natūralaus akmens plytelės. Lygiai taip, kaip galima šidyti grindų plokštumą, įmanomas ir sieninis šildymas. Tiesa, jis įrenginėjamas kiek rečiau ir tik tuomet, kai nepakanka grindų oloto šildymo sistemai išdėstyti.

Esant šildomam grindų paviršiui, labai svarbu nepamiršti ir nesirinkti baldų, kurie remiasi į grindis visa plokštuma ir blokuoja iš jų sklindančią šilumą. Tokiu atveju, kai nėra galimybės montuoti tokios konstrukcijos baldų, tikslinga šildymo vamzdelių po baldais išvis nevedžioti, o laisvose zonose juos sutankinti. Prie grindinio šildymo galėtumė priskirti ir grindinį konvektorių. Savo konstrukcija jis labai artimas radiatoriui, tačiau atsižvelgiant į tai, jog jis sumontuotas tip, kad grindų plokštumoje matyti tik grotelės, galima jį laikyti grindinio šildymo elementu.

Grindiniam konvektoriui nereikalingi tokie žemi šilumos parametrai, kaip šildomoms grindims, nes jis šilumą atiduoda aplinkos orui, o ne grindų paviršiui. Grindinio šildymo šilumos nešėjas būna vanduo arba elektra. Vamzdeliai, kurias teka šiltas vanduo, yra didesnio diametro nei elektros kabeliai, todėl ir būtina tokiai sistemai pastorinti betono pasluoksnį.

Patalpų šildymas grindjuostėmis

Tai – dar viena, palyginti retai naudojama patalpų šildymo sistema. Toks tipas būdingas tik elektrinio šldymo būdui. Ne itin stori elektros kabeliai specialiais kanalais išdėstomi kiekvienos patalpos perimetru, ir uždengiami grindjuoste. Visos šios sistemos teigiamos ar neigiamos savybės panašios kaip ir grindinio elektrinio šldymo.

Orinis patalpų šildymas

Pagrindinis tokios sistemos principas – šilto oro padavimas į patalpas. Pasirinkus tokią sistemą savo namo patalpų šildymui galima ją sutapatinti ir su patalpų vėdinimo sistema. Nuo oro pašildymo agregato iki šildomų patalpų reikalingi ortakiai, o juos būtina paslėpti namo konstrukcijose arba po pakabinamomis lubomis. Apie tokią pasirenkamą šildymos istemą arvhitektą derėtų informuoti iš anksto, jog jis laiku galėtų numatyti ortakių vietas, paslėpti jas taip, jog nedarkytų patalpų interjero.
Orinio patalpų šildymo sistema yra labai patogi kai turime židinį, skirtą orinio šildymo sistemai. Šiuo atveju, malonumas dera su nauda, mat židinio kosnelėmis galima apšildyti iki 100 – 150 kv.m. ploto patalpas. Visgi, ši šildymo sistema turi ir tam tikrų trūkumų: ortakiuose kaupiasi dulkės ir kiti nešvarumai, išvalyti juo sudėtinga, o iš kai kurių vietų ir visai neįmanoma. Taigi, po kelerių metų, ortakiuose prisikaupus dulkėms, kartu su šiltu oru, jos patenka į patalpą. Kitas nepatogumas – sistemos skleidžiamas triukšmas.

Svarbu nepamiršti, jog kai tik sugalvojate, kokia šildymo sistema būtų Jums prieinamiausias ir naudingiausia, informuokite architektą – juk skirtingos šildymo sistemos reikalauja skirtingo dydžio, skirtingos dislokacijos pastato atžvilgiu. Na ir žinoma – nepamirškite racionaliai palyginti kiekvienos iš šildymo sistemų privalumų, galimų trūkumų po kelerių ar keliolikos metų, kainų, montavimo darbų ir eksploatacijos trukmės.