Švediško interjero revoliucija: elegancija, rafinuotumas, dekoratyvumas

Tai, kas tinka skandinaviško interjero sąvokai, tinka ir švediškam interjerui, tačiau švediškas stilius, lyginant su funkcionaliuoju suomių dizainu, išsiskiria dekoratyvumu ir elegancija, jis rafinuotesnis, ypač jei kalbama apie miesto namų interjerus, o štai kalbant apie švediškus provincijos interjerus – elegancijos čia mažiau, tačiau juose taip pat rasime daugybę dekoratyvių detalių, floristinių motyvų ir, žinoma, daug natūralaus medžio. Įkvėpimas ir taisyklės, kaip sukurti švediško stiliaus interjerą, užkoduotos istorijoje.

Taigi netrukus pasakojimas apie tai, kaip per kelis šimtus metų įvyko švediško interjero (r)evoliucija, o švedų interjerai tapo tokie, kokius matome šiandien.

Gustavo stilius

Pradėkime nuo fakto, kad Švedija yra karalystė, o tai labai paveikė švedų gyvenimo būdą ir interjero evoliuciją. Švediškas interjero stilius pradėjo formuotis XVIII amžiuje, kai šalį valdė Karalius Gustavas III, „importavęs“ į Stokholmą Versalio rūmų dizaino tendencijas. To meto švedų aristokratai ir visa Gustavų dinastija kopijavo Italijos, Prancūzijos ir Anglijos interjerus.

Taip susiformavo vadinamasis Gustavo stilius, arba švediška rokoko stilistika. Tai šiaurietiška puošnaus Prancūzijos karalių Liudviko V ir Liudviko VI stiliaus versija, galima sakyti, šiaurietiška neoklasika. Štai kodėl kartais Švedijos sostinė Stokholmas vadinamas Šiaurės Paryžiumi.

Gustavo stiliaus interjeruose karaliavo balta spalva, nors iš tikrųjų dažniau tai būdavo šviesiai pilka, mat tuo metu rankų darbo dažai dar nebuvo labai kokybiški ir buvo labai sunku išgauti tobulą baltą spalvą. Taip pat buvo populiarios šviesios, kalkintos grindlentės, dominavo dekoratyvūs klasikiniai baldai, tačiau jie buvo santūresni, nei, pavyzdžiui, to meto Prancūzijos aristokratų baldai.

Tiesa, žiūrint iš šiuolaikinės perspektyvos, tai ne taip ir santūru. Dideli paauksuoti veidrodžiai ir masyvūs krištolo sietynai, puošnios lubų rozetės ir to meto „šviestuvai“ – kandeliabrai su žvakėmis, puošnios kėdės, stalai, kušetės ir sofų kojelės su įmantriais raižiniais, primenančiais jūros šukutes ir moliuskus.

Būtina paminėti ir istorinę švedų dizaino ikoną – ilgą, masyvų, pastatomąjį mora laikrodį. Šie laikrodžiai pradėti gaminti XVIII amžiaus pabaigoje, Mora mieste, Dalarnos provincijoje, esančioje centrinėje Švedijoje. Pirmuosius tokius laikrodžius pagamino vietinis laikrodžių meistras Krangas Andersas Anderssonas, vėliau jie taip išpopuliarėjo, kad kiekviename name ar bute Švedijoje, buvo galima rasti mora laikrodį, nesvarbu, kur būtum – mieste ar kaime.

Švedų butus ir namus aprūpindavo individuali šildymo sistema – šviesūs ir puošnūs keraminiai kokliai, švediškos krosnys ir židiniai. Tuo metu buvo labai populiarios rankų darbo medinės komodos, vadinamieji kabinetai, masyvios vitrininės spintos, indaujos – tai buvo lyg sekcijų prototipai. 1950 m. net švedų interjero dizaino gigantė IKEA nukopijavo ir pagamino garsaus XVIII amžiaus švedų komodų meistro Georgo Haupto sukurtą komodą, kuri dabar priklauso Stokholmo muziejui.

Bydermejeris ir art deco

Vis stiprėjanti vidurinė švedų miestiečių klasė – buržuazija – taip pat užsimanė gyventi aristokratiškuose interjeruose. Taigi XIX amžiaus Švedijoje prigijo vokiškasis bydermejerio stilius, o vėliau ir prancūziškas art deco.

Tai buvo miesčioniška prabanga, švedų butai panašėjo į muziejus ar antikvariato parduotuves, tačiau, gaminant baldus, nebebuvo laikomasi proporcijų, formos tapo labiau geometrinės, minimizuojamas dekoro kiekis, o interjere naudojamos medžiagos gerokai pigesnės.

Tokią brangią medieną, kaip raudonmedis, švedai pakeitė pigesne – išpopuliarėjo šviesi mediena, kuri iki šiol karaliauja švediškuose interjeruose. Beržas, uosis, ąžuolas, riešutmedis, kriaušė, vyšnia tapo pagrindine švediškų baldų medžiaga. Būtent tuo metu išpopuliarėjo ir faneravimo technika, meistrai ėmė faneruoti baldus ir net įniko kurti daugiafunkcius daiktus, pavyzdžiui, išlankstomus stalus.

Tačiau madingiausias baldas buvo ovalo formos stalas, aplink kurį statė kėdes ir sofą – visai kaip mūsų laikų tradicinėse svetainėse.

____________________________________________________________________________

Švediškas country stilius

Švediškas namelis – stuga (medinė sodyba) – buvo tarsi Gustavo stiliaus kaimiška atmaina. Švediško kaimo stilių išpopuliarino garsus XIX amžiaus švedų tapytojas ir vienas pirmųjų interjero dizainerių Carlas Larssonas.

Jo namelis „Little Hyttnäs“, ir dabar tebestovintis jau minėtoje Dalarnos provincijoje – Švedijos kaime Sundborne, laikomas švediško kaimo stiliaus interjero etalonu. C. Larssonas praplėtė šviesių to meto švediškų spalvų paletę, pridėdamas ochrą (tamsiai geltoną), tamsiai mėlyną ir ryškiai raudoną, todėl kaimo stilius, palyginti su miesto, tapo gana spalvingas.

Švedų miestiečių interjeruose dominavo balta, o provincijos interjeruose dominavo šviesus medis su įvairiaspalviais trafaretais, daug tekstilės. Prabangius, miestietiškus šilko damasto apmušalus kaime pakeitė paprasti, bet gausiai siuvinėti lino užvalkalai, krištolo sietynus – stikliniai šviestuvai ir žvakidės, o sienos buvo puošiamos ne tik paveikslais, bet ir medžioklės trofėjais – elnių ar briedžių ragais, žvėrių iškamšomis.

Kaime, kaip ir mieste, išliko švediško dizaino ikona – mora laikrodis. Stugų palangės būdavo nukrautos augalais, įsodintais moliniuose, terakotiniuose vazonėliuose ar skardiniuose kibirėliuose, o virtuvėse karaliavo skardinės dėžutės, prieskonių malūnėliai, arbatinukai ir t. t. Beje, švedai virtuvėje statydavo sofą, taigi virtuvė buvo lyg pagrindinis kambarys.

____________________________________________________________________________

Švediškas modernizmas

Kasdienių objektų grožis ir kokybė (angl. The beauty and quality of everyday objects) – ši idėja dar prieš šimtmetį tapo modernaus švediško interjero filosofijos pagrindu. Prasidėjusi funkcionalizmo era išstūmė iš švedų interjerų įmantrias klasikines formas ir dekoratyvias detales.

Prasidėjo estetiškų serijinių baldų gamyba, kurie buvo prieinami visiems, taigi demokratiška švediška socialinė lygybė persikėlė net į interjerus. Pradėta derinti natūralias medžiagas, tokias kaip vietinis medis, ir modernias minimalistines formas, kurios buvo tokios funkcionalios ir organiškos, kad net atitiko žmogaus kūno kontūrus.

Puikūs pavyzdžiai – švedų dizainerio Bruno Mathssono sukurtas fotelis „Eva“ (1935 m.) arba garsiojo švedų tarpukario dizainerio Eriko Gunnaro Asplundo kėdės „Senna“ (1925 m.) ir „Goteburg“ (1937 m.), kurias dar ir dabar gamina visame pasaulyje žinoma italų dizaino kompanija „Cassina“.

1950-aisiais prasidėjo švediško industrinio dizaino era, o naujasis švedų dizainerių moto buvo – grožis svarbiau už funkciją. Švedai sureikšmino kiekvieną interjero detalę. Kiekvienas interjere esantis daiktas turėjo būti ne tik funkcionalus, bet ir estetiškas. Be to, to meto interjero aksesuarai tapo labai spalvingi.

Geras pavyzdys – ericofonas – iš spalvoto plastiko sukurtas namų telefonas (1954 m., dizaineriai Hugo Blombergas ir Ralphas Lysellis, gamintojas ERICSSON), taip pat švedų dizainerio Stigo Lindbergo spalvinga keramika ir tekstilė namams, ir net retrofuturistinis televizorius „Lumavision“ (1959 m.), kurį savo namuose turėjo daugelis švedų.

Pasidaryk dizainą pats

Jau turbūt supratote, kad atėjo laikas pakalbėti ir apie švediško interjero dizaino ikona tapusią IKEA, kuri iki šiol išlaiko mintį, kad šiuolaikinio švediško interjero pagrindas – gera kaina, ilgaamžiškumas, švara ir grožis.

Gaminti baldus IKEA pradėjo dar 1948 m., gamino juos tiesiog miškuose iš vietinės medienos, o po penkerių metų atidarė savo pirmąjį baldų saloną, kuriame pozicionavo nebrangių prekių kokybę ir funkcionalumą. Tai buvo nauja koncepcija – žmonės galėjo rinktis prekes pagal geriausią kainos ir kokybės santykį.

Be to, IKEA pirmoji pasiūlė surenkamuosius baldus plokščiomis pakuotėmis, taigi nuo 1956 m., kai buvo atsitiktinai išardytas ir vėl surinktas stalas LÖVET, kiekvienas švedas galėjo lengvai parsivežti baldus į namus ir tapti pats sau dizaineriu.

1969 m. architektas Ake Fribryteris suprojektavo sofą PRIVAT. Jos pagrindas buvo pagamintas iš drožlių plokščių, nulakuotas baltu laku, o minkštoji dalis apmušta rudu, gėlėtu kretono audiniu, sukurtu tekstilės meistro Sveno Fristedto.

Tiesios linijos, praktiškumas ir neprilygstamai žema kaina tapo nepaprastai sėkmingu deriniu. 1976 m. gimė dar viena klasikinė IKEA prekė – patogus krėslas POEM, pagamintas iš laminuotos medienos. 1980 m. sukuriamas šiandien visiems puikiai pažįstamas stalas LACK.

Pigus, praktiškas kavos staliukas pagamintas pagal techniką, naudotą gaminant vidaus duris. Nuo tada ši daugiasluoksnė technika, vadinama „plokštės ant rėmo“ konstrukcija, dažnai naudojama gaminant IKEA prekes. 1999 m. IKEA žengė dar toliau – leido susikurti žmonėms patiems net tokį sudėtingą objektą, kaip virtuvinis komplektas.

Tai buvo VÄRDE – unikali modulinė konstrukcija, kuri leido pirkėjams sukurti visą virtuvę nuo nulio. Modernumas, praktiškumas, ergonomika, ekologiškumas ir patvarumas, suderintas su patraukliu dizainu, padėjo VÄRDE pelnyti net prestižinį RED DOT apdovanojimą už aukščiausią dizaino kokybę, kurią sukūrė „Nordrhein Westfalen“ dizaino centras Vokietijoje. Net ir šiandien šiuos produktus be vargo galima įsigyti IKEA parduotuvėse visame pasaulyje.

Visa tai, apie ką papasakojome, yra švediško stiliaus interjero pagrindas. Ir viskas pažymėta šiaurietiškos estetikos ir kokybės ženklais. Antikvariniai baldai čia derinami su modernaus dizaino baldais, miestietiški klasikiniai sienų lipdiniai – su provincijos mediena. Baltų sienų fone išryškėja spalvingi interjero aksesuarai ir baldai.

Natūralios medžiagos susitinka su plastiku, o brangūs autorinio dizaino objektai su stilingais serijiniais produktais, kuriuos gali įpirkti beveik kiekvienas, nes dizainas turi būti prieinamas visiems.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šią informaciją be raštiško kompanijos "Super namai" sutikimo naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse griežtai draudžiama. Gavus sutikimą, nurodyti šaltinį.