Rąstinės sodybos interjere tradicijos sujungtos su modernumu

Pastatus ir jų interjerą projektavusioms architektėms Jūratei Norkutei ir Miglei Šalnaitei pavyko du skirtingus dalykus – tradicijas ir modernų požiūrį sujungti į darnią visumą.

Atsižvelgė į pageidavus

Sodyba, kurią sudaro gyvenamasis namas, garažas, pirtis ir ūkinis pastatas, įsikūrusi Dubingių miestelio pakraštyje, nuostabioje kalvotoje vietovėje, pro gyvenamojo namo langus atsiveria vaizdas į vieną gražiausių Lietuvos ežerų.

Svarbiausias tikslas, kurio siekė projekto autorės, – kad statiniai susilietų su kraštovaizdžiu, o jų vidus atitiktų visus įprastus miestietiško gyvenimo standartus.

„Užsakovai, vilniečių pora, pageidavo didelio namo, kuriame galėtų gyventi ne tik per atostogas ar savaitgaliais, bet ir nuolatos. Taip pat norėjo, kad jame užtektų vietos patogiai įsikurti į svečius atvykstančioms trijų vaikų šeimoms. Kitas jų pageidavimas buvo, kad pastato išorė atitiktų tradicinę architektūrą, o jo viduje būtų šviesu ir erdvu“, – pasakoja architektės.

Darniai dirbant komandoje (moterys kūrė pastatus ir jų interjerą), įsiklausant į užsakovų norus J. Norkutei ir M. Šalnaitei pavyko pasiekti rezultatą, kuriuo džiaugiasi ir jos pačios, ir sodybos savininkai. Rąstiniame vieno aukšto name su mansarda ir rūsiu sutilpo viskas, ko reikia patogiam gyvenimui name: sporto salė, pirtis, svečių kambariai ir netgi namų biuras.

Viskas pagal poreikius

Pasak projekto autorių, visi sodybos statiniai primena šiam Lietuvos regionui būdingus ūkininkų namus. Jų statybai buvo naudojamos tradicinės medžiagos: rąstai, šiaudai, natūralus akmuo ir kt. Gyvenamasis namas yra vienaukštis, su mansarda ir rūsiu, dvišlaičiu stogu, skelto akmens cokoliu, langinėmis. Pastato funkcinė schema primena tradicinę dviejų galų trobą.

Namas yra 240 kv. m ploto. Vienoje pirmojo aukšto dalyje suprojektuota gyvenamoji zona, kita jo dalis skirta miegui, o per vidurį, kur kadaise buvo ūkinės patalpos, esanti erdvė pritaikyta namų biuro – bibliotekos patalpai. Aukštaičių vadinamame gerajame namo gale įrengta virtuvė, valgomasis ir svetainė su židiniu. Dėl rąstinės statybos ypatumų šeimininkų miegamasis yra dviejų dalių.

„Tai kambarys ir alkova. Taip vadintas nišos pavidalo kambarėlis, kuriame dažniausiai būdavo įrengiamas miegamasis“, – aiškina M. Šalnaitė. Lietuviai jį vadino alkieriumi. Užsakovai pabrėžė, kad jie turi labai daug knygų ir mėgsta skaityti, todėl kambaryje įrengtas atitinkantis jų poreikius privatus skaitymo kampelis. Šalia miegamojo taip pat įrengta talpi drabužinė ir erdvi vonia.

Mansardoje įrengti dar keturi patogūs miegamieji, dvi vonios ir didelis holas – poilsio ir bendravimo erdvė šiame aukšte. Ši namo dalis skirta svečiams. „Visa sodybos pastatų grupė formuoja vidinį kiemą, atvirą poilsio erdvę su atsiveriančiais vaizdais, ir dar vieną nuošalesnę poilsio erdvę prie pirties“, – užbaigia pasakojimą apie pastatų ir patalpų išdėstymą architektės.

Dera klasika ir modernas

Gyvenamojo namo viduje derinamos tradicinės ir šiuolaikiškos medžiagos, klasikinis ir modernus dizainas (baldai, šviestuvai, detalės, stiklas). Pirmojo aukšto sienos rąstinės, langai ir grindys mediniai. Grindims parinktas tamsesnis tonas (dūminto ąžuolo parketlentės), kad ne taip į akis kristų rąstų margumas, sienos, durys ir dalis baldų – iš balintos medienos. Taigi, interjeras šviesus, monochro­matinis, erdvė atrodo didesnė.

„Šiame monotoniškame baltų atspalvių fone gražiai išryškėja išskirtinės interjero detalės. Gyvumo suteikia juodos spalvos elementai – židinio apdaila, šviestuvas, kėdžių kojos, kilimas ir kitos detalės. Tokioje aplinkoje išryškėja skulptūriškas didelis baltas stalas ir romantiška sofa su augalinių motyvų detalėmis“, – paaiškina M. Šalnaitė.

Miegamajam žaismingumo suteikia audiniai, kuriuose dominuoja augmenijos motyvai – lapai ir gėlės. Audinius, išmargintus augalų raštais, rinkosi savo apartamentams ir didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas. Tai rodo, kad tokie audiniai niekada neišeina iš mados, šiame name tokiu būdu gamta tarsi įsileidžiama į vidų.

Rafinuotumu dvelkia saulės nublukinto purpuro akcentai. Lengvumo, šviesos ir erdvės pojūtį sustiprina papildomos vidinės pertvaros, sumontuotos iš gipso kartono plokščių ar net matinio berėmio stiklo. Rąstinės sienos (ir kiti mediniai elementai) dengtos dažais – medžiui suteikiama perregima spalva, bet jo raštas lieka matomas. Balinti rąstai padėjo sušvelninti natūralių paviršių ir modernių medžiagų kontrastą, pasiekti pusiausvyrą.

Žaisminga, bet neperkrauta

Bendroje gyvenamojoje erdvėje įrengta pusiau uždara virtuvė. Ji nedidelė, tačiau pakanka vietos maistui gaminti, produktams, įrangai sudėti. Nuo svetainės ir valgomojo ji atskirta rąstinėmis pertvaromis, jose paliktos plačios praėjimo angos. Valgomasis rytinėje pastato dalyje, pro jo langus atsiveria kraštovaizdžio panorama. Valgomąjį ir svetainę regimai atskiria modernaus dizaino židinys.

Svetainė su valgomuoju yra namo centras – čia susikerta visi keliai, tai tarsi miesto aikštė, kurioje nuolat verda gyvenimas. Galima ilsėtis ant didžiulės patogios sofos kambario centre ar ant mažesnės netoli židinio, įsitaisyti prie stalo. Jeigu pritrūksta erdvės, šiltuoju metų laiku galima pereiti į pietinėje namo pusėje pastatytą lauko terasą.

Interjere vyrauja žaisminga nuotaika, bet jis neperkrautas. Akcentų nedaug, tačiau jie kokybiški ir svarbūs, pavyzdžiui, juodas šviestuvas virš valgomojo stalo kartu yra ir traukos objektas erdvėje, ir sujungia ratu prie apvalaus stalo sėdinčius žmones. Dėl to svarbu parinkti kokybiškas medžiagas ir nevienadienius, „madų nesivaikančius“ interjero elementus, pastebi architektės. Kai kurių detalių atsiradimą lėmė pastato konstrukcinė schema.

Taip atsirado perdengimo sijų ritmas lubose. Daug dėmesio skirta apšvietimui. Ten, kur reikia, jis bendras, funkcinis ir beveik nematomas, kitur akcentiniai šviestuvai tarnauja kaip stilistinis puošybos elementas. Visose patalpose galimi keli apšvietimo „scenarijai“. Juos keičiant keičiasi ir vyraujanti nuotaika.

www.up.lt