Dvaras užmiesty – su vyno rūsiu ir prezidentiniu sietynu

Kas įsigis daugiau nei dešimtmetį puoselėtą istorinę dvaro sodybą, dabartiniai šeimininkai pasvarsto dažnai. Tiktų ji ir senelių namams, ir turizmo verslui, bet arčiausiai jų širdies noras, kad būtų išlaikytas šios vietos autentiškumas. Galbūt XVI a. pradžią menanti vieta derėtų su žirgininkystės ar bitininkystės tradicijomis?

 „Šio tipo NT objektai reikalauja papildomų investicijų, kai norima sutvarkyti ne tik pačius dvaro rūmus, bet ir visą ansamblį – ūkinius ar kitos paskirties statinius, želdynus, vandens telkinius. Bet galintys ir norintys investuoti į dvarišką rojų žemėje įgyvendins drąsiausias verslo idėjas, tuo pačiu prisidės prie senojo dvaro istorijos pratęsimo“, – neabejoja „Baltic Sotheby’s International Realty“ ekspertė K.Marčiulevičienė.

Nuo dvaro – iki vaikų darželio

Šį kelią praėjo ir dabartiniai dvaro savininkai. XVI a. pradžią siekiantį statinį drauge su vyru restauravusi šeimininkė apibūdina jį kaip šilto ir šalto mačiusį: iki 1531 metų priklausęs totoriams, o XVIII a. pab. Romerių giminei atitekęs dvaras pragyveno ne vieną Romerių giminės palikuonį. Kol sovietinės okupacijos metais buvo nacionalizuotas ir tuometinės valdžios paverstas kontora. Dar vėliau tarnavo kaip vaikų darželis.

„Jį lankė ir mano vyras, iki šiandien prisimenantis ten tvyrojusią nepaprastą atmosferą. Matyt, ji ir paskatino įsigyti dvarą. Tai buvo ilgametė jo svajonė, ir jai buvo lemta išsipildyti“, – pirmąsias Kalėdas istoriniame name, kur augo ir poros atžalos, prisiminė pašnekovė. 15min K.Marčiulevičienės atstovaujamas būstas įvertintas 737 Eur už kvadratinį metrą.

Didžiulis šios dvarvietės privalumas – iš giliai atitekantis artezinis (pagal Prancūzijos provincijos Artua lotynišką pavadinimą Artesium) požeminis vanduo.

Jis hidrauliškai suspaustas tarp vandeniui sąlyginai nelaidžių sluoksnių (vandensparų), taigi, tyras ir švarus. Instituto gatvėje esantis dvaro namas parduodamas kartu su sklype esančiais ūkiniais ir gyvenamaisiais pastatais, išpuoselėtu parku bei tvenkiniu. 2003 metais šeimininkai ėmėsi pagrindinio (ponų) pastato remonto: tvarkė ir prižiūrėjo dvaro aplinką, besidriekiančią 597 kv.m. 3,45 ha čia tenka parko teritorijai, kuri ribojasi su Kaišiadorių tvenkiniais, kur naujai sutvarkyta krantinė ir pliažas.

Priešais istorinį statinį, apvalioje aikštėje, kaip ir pridera dvarui, naujakuriai atvedė vandenį fontanui. Per daug keisti paties statinio negalėjo (šis pripažintas istoriniu kultūros paveldu), tačiau langus, duris ir čerpinį stogą renovavo. Restauratorių rankos laukė ir senosios namo langinės, pakako jas išvalyti, impregnuoti, ir atgimė. Iki pat šiandien dvaro name užuolaidos kabo vos vienoje erdvėje, svetainėje.

„Kam pro langą plūstantį grožį dengti? O jei prireikia, visada galima langines užverti“, – svarstė savininkė, pirmą namo aukštą įrengusi subtiliu klasikiniu stiliumi. Apie pranbangią klasiką interjere kalba karoliukais nusėti sietynai (vienas jų, šeimininkės teigimu, atkeliavęs iš prezidento Antano Smetonos epochos, kabėjęs to meto banko pastate), itališki baldai, skoningai derančios antikvaro detalės. Apžiūrėkite tai skelbime Aruodas.lt pagal šią nuorodą.

Restauravimo darbai pažėrė praeities lobių

Raudonmedžio gausa ir tamsaus plieno interpretacijos pastato viduje kuria įsūdį, panašų į tradicinį Anglijos interjerą, kuris papildomas antikvaru ir meno kūriniais. Per du namo aukštus, kuriuos jungia mediniai laiptai, pasidalija šeši kambariai: miegamieji, erdvi svetainė, virtuvė, valgomasis.

„Gyvenamojo namo viduje esančių erdvių praktiškai nekeitėme. Viskas liko autentiška, iš ąžuolo masyvo atkūrėme apvalius suktus, į antrą aukštą vedančius laiptus, rūsyje įrengėme modernią SPA zoną su pirtimi, dušu, sūkurine vonia, persirengimo ir masažo kambariu. Vyras pasirūpino išmūryta vyno laikymo patalpa, kurioje galima pastatyti ir alaus pilstymo įrangą, pratęsiant senąsias Lietuvos dvarų aludarystės tradicijas“, – idėja naujiems savininkams dalijosi pašnekovė.

„Restauruodami senuosius dvaro laiptus prieš gerą dešimtmetį aptikome vokiškų reichmarkių, suvyniotų į 1944-ųjų laikraštį su Salomėjos Neries eilėmis „Mes grįžtame“. Saugome jas su kitais istoriniais radiniais (vokiškomis sagomis, šoviniais, kamine rastu 1939 m. rašteliu), tad iki šiol neapleidžia mintis, kad dvaro istorija vis kartojasi“, – apie namą, menantį Kaišiadorių (arba Gudienos) dvariškių likimą, pasakoja ilgametė jo šeimininkė. Pašnekovė itin didžiuojasi namuose įrėminta ir kone garbingiausioje vietoje pakabinta juodai balta čia gyvenusių dvaro pirmtakų fotografija. Ją šeimininkams dovanojo dvare tarnavusi, o šiandien jau anapilin iškeliavusi, miestelio gyventoja.

Ramybė gamtos prieblogstyje

Paklausta, kaip jaučiasi erdvėje, kuri per savo istoriją mačiusi tiek daug šeimininkų, pašnekovė nesutrinka. „Tiek mums, tiek mūsų draugams dvarelis tapęs traukos centru. O kuo daugiau istorijų apie jį žinome, tuo autentiškiau jaučiamės. Štai, kad ir dvaro namo svetainė, kurioje anksčiau rodytas kinas, alsuoja tokia ramybe. Kaip ir senasis parkas, dar dvarininkų sodintas.“

Šiandien jis su praretėjusia liepų alėja, šimtamečiais klevais, ąžuolais, kaštonais ir maumedžiais, kurie šakomis remiasi aplink tvenkinį. Ant jo – platus lieptas, kur girdėti vandens šokius šokančios žuvys. Saulėtomis dienomis čia įkurdintoje medinėje terasoje geriama ryto ar pavakario kava. Dvaro sodybos teritoriją sergsti prieš dešimtmetį sodintas eglaičių miškas, jis moja ir važiuojantiems asfaltuotu keliu į svečius.

Šildo židinys ir gyvos istorijos

Iki miestelio nuo dvaro – vos kilometras, gali pasivaikščiodamas nueiti ar nuvažiuoti. Šalia – ir bent keli prekybos centrai, sporto salė, plaukimo baseinas, darželis (1,5 km).

Taigi, visa gyventi reikiama infrastruktūra. Rudens vakarais šilumos ir jaukumo istoriniam mūrinukui suteikia koklinis židinys ir dujinis šildymas. Nors ne prasčiau šildo tose sienuose gyvi prisiminimai. Vieni nuotaikingiausių neatsiejami nuo pirmųjų šeimininkų Kalėdų dvaro name, kuomet jie, ieškodami lobio, grąžtu tikrino vyno rūsį.

„Leidžiantis autentiškai senais laiptais žemyn ir dabar kyšo senos raudonos plytos, nuo kurių mūsų tik tinkas nudaužytas. Tuo metu dar neįtarėme, kad viena pusė rūsio užpilta smėliu. Svarstėme, gal kas jame užkasta? Pradėjus gręžti, pasipylė smėlis“, – juokėsi dvaro, kurio vertė – 440 000 Eur, savininkė. Vis tik būta ir tikrų lobių, tiesa, ten, kur pora neieškojo. Atradimai pasipylė valant dvaro namo kaminą, šalia tyvuliuojančtį vandens tvenkinį ir renovuojant senus laiptus. Skelbimą apie šį dvarą galite peržiūrėti portale Aruodas.lt pagal šią nuorodą.