Gyvatvorės papuoš ir apsaugos jūsų kiemą nuo pašalinių akių

Jei norite visžalių gyvatvorių, rinkitės spygliuočius: tujas, kukmedžius, cūgas, egles, kadagius, puskiparisius ir kalnines pušis.

Aukštą, 10–15 metrų gyvatvorę suformuosite iš paprastųjų, serbinių ir dygiųjų eglių. Serbinės eglės auga greitai, turi tankią siaurą lają. Jos mėgsta sunkų, derlingą ir kalkingą dirvožemį.

Dygiosios, kitaip vadinamos sidabrinėmis, eglės pakenčia bet kokį dirvožemį, jų laja plati. Jos gali augti miestuose, toleruoja taršą, bet geriau parinkti vietą, kurioje nėra kitų medžių ar pastatų pavėsio. Šios eglės tinka vidutinio aukščio, 2–4 metrų, karpomai žaliajai sienai.

Paprastosios eglės gali augti ir pavėsyje, tačiau yra jautresnės aplinkos taršai. Mėgsta derlingą ir drėgną dirvožemį.

Eglių sodinukai sodinami 30–40 cm atstumu. Jos pradedamos karpyti nuo trečių metų. Vėliau formuojamos du kartus per metus.

Neverta eglaičių kasti iš miško ir sodinti, nes sunkiai prigyja, skursta.

Gražiai atrodo gyvatvorės iš kanadinių cūgų. Jos tinka 2–3 metrų aukščio tvoroms, puikiai pakenčia karpymą. Cūgoms reikia drėgno dirvožemio, gali augti daliniame pavėsyje.

Nesodinkite jų sausoje ir saulėtoje vietoje, tokiomis sąlygomis blogai auga, pradeda skursti ir pamažu nudžiūsta. Cūgoms patinka lengvesnė, derlinga ir nelabai rūgšti žemė. Jei dirvožemis per daug kalkingas, pradeda sirgti chloroze – spygliai gelsta ir byra.

Pačios puošniausios ir prabangiausios gyvatvorės formuojamos iš kukmedžių. Dažnai karpomi, jie greitai auga ir tankėja, plačiai išsikeroja. Medeliai sodinami 30–50 cm atstumu, pasiekia 3–5 metrų aukštį.

Melsvo atspalvio gyvatvorėms rinkitės uolinius kadagius, jie užauga iki 3–5 metrų aukščio, sodinami 50–70 cm atstumu. Kadagiai mėgsta saulėtą vietą, sausas, rūgščias, žvyringas arba priemolio dirvas.

Lietuvoje labiausiai paplitusios karpomos ir laisvai auginamos gyvatvorės iš vakarinių tujų. Jos greitai auga, turi kompaktišką šaknų sistemą, todėl gerai prigyja.

Spalvotoms gyvatvorėms rinkitės gelsvaspyglę vakarinę tują „Aurescens“, kuri užauga iki 3–5 metrų aukščio. Tinka ir „Kornik“ su gelsvais jaunais ūgliais ir stambesnėmis blizgiomis šakelėmis.

Populiariausios vakarinių tujų veislės: „Brabant“ (greitai auga, suformuoja tankią lają), „Holmstrup“ (siaura laja, lėčiau auga, bet atsparios šalčiui, neruduoja žiemą), „Smaragd“ (sodriai žalios spalvos, taisyklingos piramidės formos, tinka karpyti, puošnios ir augdamos laisvai).

Tujos sodinamos 30–40 cm atstumu. Joms patinka didesnė dirvos ir oro drėgmė.

Mažiausiai sodinukų reikia kalninių pušų gyvatvorei. Jie sodinami 60–100 cm atstumu. Pušaitės auga laisvai, formuojamos pavasarį, nulaužiant pusiau jaunus ūglius, – taip skatinamas šakojimasis. Kalninės pušys užauga iki 3–4 metrų aukščio.

Sodinimo laikas

Spygliuočiai gerai prigyja pavasarį ir rudenį. Jei augalas iškasamas iš grunto ir yra lepesnis šalčiui, saulės spinduliams, geriau sodinti pavasarį.

Iš vazonų spygliuočius galima persodinti bet kuriuo metu iki vėlyvo rudens, likus mėnesiui iki grunto įšalo.

Pavasarį sodinkite, kai dirva šiek tiek pradžiūsta. Iškasti iš grunto galima tada, kai pradeda sprogti nauji pumpurai. Dažniausiai šis laikotarpis tęsiasi iki gegužės paskutinės savaitės ar šio mėnesio vidurio.

Jei sodinate vėliau, sulėtinkite augimą: aplaužykite jaunus ūglius, apkarpykite augalą, gausiai laistykite prigijimą skatinančiais preparatais.

Priežiūra

Persodinę didesnį augalą, nepamirškite pririšti jo prie tvirtai įkaltų kuolų. Kai nuo vėjo medelis linguoja, kartu juda ir šaknys, jo prigijimo tikimybė sumažėja kelis kartus.

Naudojant augimą skatinančius preparatus, sodinukai greičiau prigyja, geriau prisitaiko naujoje vietoje ir toliau auga.

Šaknims naudingos mineralinės medžiagos – fosforas ir magnis. Parduotuvėje galima įsigyti specialių preparatų.

Pirmaisiais metais nepatartina spygliuočių karpyti. Augalai turi stiprinti savo šaknis, o ne eikvoti jėgas žaizdoms gydyti ir naujiems ūgliams leisti.

Nemėgsta daug trąšų

Spygliuočius reikia tręšti kuo mažiau. Jie bus gražesni, tankesni, kai augs lėčiau. Tręšti tinka tik kai kurių rūšių augalus: tujas, cūgas, kukmedžius.

Nepamirškite, kad daugelis spygliuočių sudaro mikorizę su dirvožemio mikroorganizmais, o mineralinės trąšos juos naikina. Vietoj trąšų galima naudoti biologinius preparatus, kurie atkuria natūralią dirvožemio mikroflorą.

Jei vis dėlto naudosite trąšas, geriau rinkitės lėtai veikiančias, jos ištirpsta per tris, keturis ar net šešis mėnesius.

Pavasarį tujas, puskiparisius, cūgas, maumedžius nedidelėmis dozėmis galima tręšti azoto trąšomis, jų granulės lėtai tirpsta vandenyje. Nuo rugpjūčio mėnesio netręškite azoto trąšomis, naudokite fosforo ir kalio preparatus.