Sutuoktinių pora rojaus kampelį sukūrė iš akmens

Didžiausia jos puošmena – nuosaikus, bet kartu originalus akmens ir augmenijos derinys.

„Žmogus viską sugeba padaryti, ką tik sugalvoja“, – patys tuo įsitikino sutuoktiniai, per penkiolika metų slyvų brūzgyne skendėjusį kiemą ir seną namą su įlinkusiu paversti jaukiu jaunos šeimos lizdeliu.

Sunkų sodybos atgimimą simbolizuoja pernai ant akmens geležines šaknis išleidęs kalvio pasodintas šeimos medis – su penkiais obuoliais ir trimis raidėmis AML, kuriomis prasideda visų penkių narių vardai ir pavardė.

Laima ir Arūnas Makauskai užaugino tris vaikus – 22 metų Aivarą, 21 metų Livetą ir aštuoniolikametį Mantą.

Net ir žento vardas daugiau raidžių nepareikalaus – Alvijus.

Žvirgždėnai jaunai porai krito į akį dar tuomet, kai jie gyveno Balbieryškyje ir atsitiktinai važiuodami per šį kaimą abu ištarė, jog puiku būtų čia įsikurti.

Todėl po kelerių metų išgirdę apie parduodamą sodybą, nedvejodami susirado pardavėją ir daug nesiderėję už 9 tūkstančius litų nusipirko apgriuvusį namą su 30 arų sklypu.

Vėliau L.Makauskienė čia persikėlė iš mamos paveldėtus 43 arus.

Dabar jų 73 arų sodybos kontūrai bei kruopščiai nušienauta veja ryškiai išsiskiria.

Makauskai persikėlė čia gyventi, kai jaunėliui sūnui buvo treji metai.

Siuvėja trumpai dirbusi Laima netikėtai atrado naują pašaukimą, kuris netrukus tapo ir šeimos pragyvenimo šaltiniu.

„Apylinkės buvo nusėtos akmenų. Ardydami senus ūkinius pastatus nežinojome, ką daryti su apgriuvusiais akmeniniais rūsiais.

Tuomet pirmiausia man šovė į galvą mintis juos panaudoti naujų ūkinių pastatų sienoms, pasistatyti lauko židinį. Arūnas man pritarė.

Tuomet dar negalvojome, kad akmenys pakeis mūsų likimą ir nebe paleis“, — pasakojo 41 metų L.Makauskienė.

Pora ieškojo informacijos knygose, ką naudingo, gražaus ir kaip iš akmenų galima pasidaryti.

„Bet praktiniai įgūdžiai daug teorinių žinių papildė ir patikslino.

Pamatęs mūsų akmenimis išpuoštus ūkinius pastatus, pažįstamas daugiškis kalvis Kęstutis Juonys išgyrė ir pakvietė pas jį padirbėti.

Nuo tada jau dvylika metų taip ir keliaujame iš vienos į kitą sodybą kurti akmeninių židinių, tvorelių, takelių, rūsių, pamatų, skulptūrų.

Vienoje pusėje Daugų ežero dirbame, žiūrėdami į savo ankstesnius darbus kitoje jo pusėje.

Arūnas skaldo akmenis ir verda mums kavą, o aš glostau akmenis, kol iš jų gimsta tai, kas būtinai ir man pačiai labai patinka“, — tvirtino L.Makauskienė.

Nors užsakymų netrūksta, tačiau jie paneigė taisyklę, jog batsiuvys yra be batų.

Per mėnesį bent savaitę Makauskai skiria savo pačių sodybai gražinti — išorei ir vidui.

Pirmus darbus labai norėtų pakeisti — bet juk negriausi tvarto.

Ir laiko labai trūksta, nes nauji sumanymai laukia.

Norėtų kuo greičiau baigti akmeninį vyno rūsį su arkomis.

Namo viduje vyksta remontas. Akmenų ir sendintų plytų čia daug prireiks.

Taip jau papuošta viena miegamojo siena, net tualetas, laukia kaminas svetainėje ir baras.

Kiemą išraižę akmeniniai takai, laiptai, iš jų sukurta net laužavietė su patogiais suoliukais prie tvenkinio, rūkykla.

Ant kalniuko, nuo kurio atsiveria visas sodybos vaizdas, mėgstamiausioje šeimos poilsio vietoje taip pat akmeninis stalas ir kėdės.

Gėlynai, kurių kiekvienas turi savo vardus — „Lašelis“, „Skrybėlė“, „Godzilos pėda“, net ir daržas, pavadintas „Spinduliu“ taip pat papuošti akmenų kompozicijomis.

Net ramiam poilsiui skurtame „Rojaus kampelyje“ su rojaus obuoliukais ant akmenų smagiai įsitaisiusios dvi varlės.

Kaip ir dera rojui — jo pašonėje linksta įvairių spalvų obuoliais apkibusios medžių šakos.

Tokiu vardu pelnytai galėtų būti pavadinta ir visa Makauskų sukurta sodyba, kur po sunkių darbų grįžę sutuoktiniai iš karto pajunta naujų jėgų antplūdį.

Bustas.lrytas.lt