Kaip išsikasti šulinį?
Be abejo, gali pasitaikyti įvairiausių netikėtų situacijų ir įvairaus sudėtingumo grunto. Tačiau entuziastingų draugų būrys visus sunkumus įveiks su daina.
Rentinius galima nusipirkti arba pasidaryti pačiam.
Kaip išsirinkti vietą šuliniui
Kaip sakė vienas šulininkas – vandens yra visur. Jį galite kasti bet kur ir visur jį iškasite – skirsis tik jo gylis. Negilus šulinys yra nelabai gerai – gali būti, kad „gersite“ gruntinį vandenį. Labai gilus šulinys taip pat nepageidaujamas – daugiau kainuoja, sunkiau semti. Sakoma, kad iš gilaus šulinio dieną galima matyti žvaigždes.
Vieta šuliniui turi būti parinkta 7 m atstumu nuo namo, 10 m atstumu nuo garažo ar šiltnamio, 15 m atstumu nuo lauko kanalizacijos tinklo, 25 m atstumu nuo tvarto, mėšlidės.
Meistras
Šulinio kasimui vadovavo patyręs meistras Michailas
Pirmą kartą kasant šulinį vertėtų pasitarti su patyrusiu žmogum. Paprašyti, kad pavadovautų, pamokytų. Mūsų šulinio kasimui vadovavo ir ypatingai noriai išmintimi dalinosi meistras Michailas Bžozovskis. Jis yra iškasęs per 40 šulinių. Jaunystėje, sakosi, nuleisdavęs keliolika rentinių per dieną.
Pradžia. Pirmasis rentinys
Pirmasis rentinys
Rentiniai gali būti naudojami įvairiaus tipo ir pločio. Mūsų atveju – pirktiniai 1 m skersmens rentiniai. Tokiuose yra daugiau vietos dirbti, galima laisviau mosuoti įrankiais. Taip pat sujungimo vietoje yra „laiptelis“, neleidžiantis rentiniams judėti į šonus.
Pirmasis rentinys tiesiog atridenamas į būsimą šulinio vietą. Lipkite vidun ir – pirmyn! Pirmiausia žemė nukasama rentinio centre, po to tolygiai kasama po rentinio šonais – ir dar šiek tiek plačiau. Pirmąjį rentinį svarbu į žemę įleisti kuo tiesiau, tad jo nuleidimą žemyn patikėkite labiau patyrusiam.
Rentinys palaipsniui nuo savo svorio leidžiasi žemyn. Kasama, kol virš žemės kyšos tik per kelis pirštus. Jei daugiau – bus sunku užkelti kitą rentinį, jei mažiau – neprieisite pritaisyti karčių.
Kartys
Šioje kasimo technikoje yra naudojamos ilgos kartys. Jos reikalingos sujungti rentinius į vientisą elementą.
Karties tvirtinimas
Skylės kartims
Tai daroma tam, kad viduriniams rentiniams stringant (dėl molio ir pan.) apatiniai juos trauktų žemyn. Taip pat tokiu būdu sujungti rentiniai „eina“ tiesiau ir negali nukrypti į šoną. Leidžiant rentinius be sutvirtinimo jie gali atsiskirti, ir į atsiradusį plyšį patekęs smėlis atskirs rentinius vieną nuo kito. Tada juos vėl sujungti tampa ypatingai sunku ar beveik neįmanoma.
Kartys liks žemėje visam laikui.
Pageidautinas karčių ilgis – per visą šulinio gylį. Jei kartys trumpesnės – galėsite jas pridurti vėliau. Storajame (apatiniame) karties gale pritvirtinamas metalinis kablys.
Kablys ant karties galo
Įleidus pirmąjį rentinį, žemėje trijose vietose aplink jį padaromos skylės, pro kurias galėsite prakišti kartis. Apačioje kiekvienos karties kablys turės užsikabinti už rentinio briaunos, tad kablio plotis turi būti ne mažesnis rentinio briaunos storiui.
Skylės šiek tiek prakasamos kastuvu, vėliau „praduriamos“ laužtuvu. Kartys pro skyles sukišamos ir pasukamos, kad kablio auselė atsidurtu rentinio viduje. Pirmą kartą pririšant kartis, jos turi būti pakeliamos, kad iš apačios glaudžiai prisispaustų prie rentinio. Kartys tvirtinamos viela. Iš vidaus viela apjuosia kaištuką, iš lauko – suktuku (metaliniu strypeliu) užveržiama ant karties.
Iliustracijose kairėje:
vaikom debesis
kartis ir anga jai
karties kablys išlindęs rentinio viduje
iš vidaus prakišama dvigubos vielos kilpa
įstatomas kaištis
kyšantys vielos galai iš lauko pusės
ant karties užveržta viela
kaiščiai rentinių sandūrose
Iškasus šulinį, kaištukai šulinio viduje bus išimti, viela nukirpta arba plaktuku sukalta į plyšius.
Antrasis rentinys
Įleidus pirmąjį rentinį ant jo statomas antrasis. – Prie pirmojo krašto padedama lentelė (kad verčiant nesmigtų į žemę ir kad neaplūžinėtų betono kraštai).
Pagalbinės lentos
Ant rentinio per vidurį padedama lenta – smūgiui sušvelninti. Antrasis rentinys priridenamas prie pat, atsukamas reikalingu galu ir drąsiai verčiamas ant pirmojo. Meistras patikino, kad taip metant nė vienas rentinys tikrai nenukentės. Vėliau – vielomis pririšus kartis – lenta bus ištraukta. Rentinys į tikslią vietą pastatomas truputį pakeliant ir kantuojant laužtuvais.
Kiti rentiniai uždedami tokiu pat būdu.
Kasam, kasam…
Tolesnis šulinio kasimas gana paprastas. Žiedo apačioje kastuvu kasamas gruntas, pilamas į kibirą, o pagalbininkai traukia kibirus į viršų. Susidarius tuštumai, žiedas dėl savo (o vėliau dėl visų žiedų) svorio slenka žemyn. Žiedui susilyginus su žemės paviršiumi, ant jo užritinamas kitas.
Maloniai prašom žemyn!..
Rentiniai tolygiai važiuoja žemyn (nepakartojamas jausmas). Ir taip toliau, kol pasiekiamas vanduo. Vandenyje kiek galima kasama stovint ant dugno, o vėliau – ant lentos, kurios vienas galas statomas ant kopėčių laiptelio, o kitas įspraudžiamas į priešingą šulinio sieną. Po vandeniu kasama specialiu kastuvėliu, kurio geležtė su kotu sudaro statų kampą (L formos). Geležtėje prigręžiota skylių vandeniui ištekėti.
Sunkiausia kasti yra molingą žemę. Mūsų atveju molio sluoksnis sudarė 3 metrus. Tokį gruntą reikia kasti kiek plačiau, kad ne taip smarkiai molingos sienos spaustų rentinių šonus.
Sutinkami didesni akmenys taip pat pridaro papildomų rūpesčių. Jei sutinkami labai dideli – skaldomi ir iškeliami gabalais.
Besileisdami rentiniai gali kiek krypti į šoną. Juos galima tiesinti: po žemesniuoju kraštu kasama plačiau, o po kitais – lygiai su rentinio kraštu.
Pasiekus vandens sluoksnį, darbas sulėtėja. Kasama kol nebeįmanoma dirbti. Tada laikoma, kad šulinys baigtas. Paklaustas meistras atsakė, kad vėliau vandens lygis šulinyje nekils – vandens turėsime tiek, kiek jį įgilinsime.
Šulinys į vandenį įleidžiamas kiek mažiau nei per vieną rentinį. Jei bus giliau – pro plyšį tarp apatinio ir antro rentinių vidun su vandeniu bėgs smulkus smėlis. Su laiku jis taip pakels šulinio dugną, kad galiausiai šulinyje „baigsis vanduo“.
Tačiau jei rentiniai leidžiasi sklandžiai, plyšį tarp pirmo ir antrojo rentinių galima užbetonuoti ir šulinį po vandeniu įleisti daugiau nei per vieną rentinį. Jei leidžiasi sunkokai, reikia „klibinti“ – tada sujungimo betonas ištrupėtų.
Viršutinis rentinys turi kyšoti virš žemės paviršiaus 0,8 – 1m.
Vieno rentinio apimties vandens šeimai pakanka „su kaupu“ (tuo labiau, jei naudosite dielius – 1 m skersmens – rentinius). Be to turint per didelę vandens atsargą ir jos neišnaudojant, vanduo užsistovi.
Pabaiga
Iškasus šulinį plyšiai tarp rentinių ir skylės šonuose (skirtos rentiniams kelti kranu) užglaistomi betonu. „Pirmąjį“ šulinio vandenį reiktų išsemti. Šulinio dugnas gali būti išklojamas akmenimis, ar skalda, stambiu žvyru. Kai kas „dėl švarumo“ įmeta kilogramą druskos.
Rekomenduojama aplink šulinį įrengti 2m gylio ir 1m pločio molio užtvarą. Prie šulinio turi būti įrengtas suoliukas kibirui pastatyti.
Šulinys dengiamas dangčiu arba stogeliu. Vieta aplink šulinį turi būti su 1proc. nuolydžiu. 25m spinduliu aplink šulinį dirva netręšiama ir neteršiama (geriausa – neteršti niekur).
Saugumo technika
Apačioje esantis kasėjas turėtų dėvėti apsauginį šalmą. Pageidautina šviesios spalvos ar kitaip ryškiai išsiskiriantį, kad viršuje esantys matytų ar jis yra pasilenkęs ir dirba, ar stovi ir laukia nusileidžiančio kibiro. Virvės kėlimo mechanizmas turėtų būti su sliekračio mechanizmu. Iš dugno keliant sunkesnį daiktą (pvz., akmenį) kasėjas prieš tai turėtų išlipti laukan.
Darbe naudoti tik pakankamai tvirtas virves.
Nakčiai kasamo šulinio anga turėtų būti uždengiama.
Įrankiai
„Virvinės“ kopėčios
Apačioje naudojami: ilgas ir trumpas kastuvai, kirtiklis, laužtuvas. Viršuje – kibiras, karutis.
Naudojamos susukamos kopėčios. Mūsų naudojamos buvo beveik 15 metrų ilgio. Michalas jas pasidarė iš suplyšusios transporterio juostos.
„Programos vinis“