Braziūkų kaime sukurta „Meilės erdvė”: gražiausia sodyba Kauno rajone

https://www.supernamai.lt/ 8~614 1444 2 Lazdynų g. 21-111 , Vilnius Įmonės kodas: 302333597 Įmonės PVM kodas: LT100004691313
https://www.supernamai.lt/ 8~614 1444 2 Lazdynų g. 21-111 , Vilnius Įmonės kodas: 302333597 Įmonės PVM kodas: LT100004691313

Kai Marija pradėjo kurti „Meilės erdvę“, daugelis stebėjosi, pirštą ties smilkiniu sukiodami: „Ar moteriškei, pradėjusiai septintą dešimtį, protas nepasimaišė?!“

M. Račkaitienės kantraus darbo kūrinys „Meilės erdvė“ šįmet nugalėjo gražiausios Kauno rajono sodybos rinkimuose. „Nugalėjo svajonė!“ – patikslintų sodybos šeimininkė.

Spindulys švietė kaimams

„Meilės erdvė“ ir „Giminės sodyba“ – du įrašai meniškose medžio lentelėse žymi ribą, nuo kurios prasideda vienkiemis, kuriame gyvena M. Račkaitienė. Jis skendi miške. Geriau įsižiūrėjus matyti, jog vienkiemis iš kelių pusių įrėmintas medžių ir krūmų siena. Pasirodo, Marija nuo jos pradėjo kurti savo ramybės ir grožio oazę. Bet pradžioje buvo svajonė.

Marija, gimusi ir užaugusi Dzūkijos kaime, gyvendama did­miestyje ilgėjosi gamtos apsupties, žemės darbų. Baigusi Kauno žemės ūkio technikumą, jame 20 metų dėstė daržininkystę ir sodininkystę. Specialybės žinias pagilino Lietuvos žemės ūkio akademijoje, studijuodama ten neakivaizdžiai. Pradėjusi dirbti Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR), daug jėgų ir širdies atidavė, skatindama šalies kaimų ir miestelių moteris burtis į Lietuvos ūkininkių draugijos (LŪD) skyrius, dažnai lankydamasi juose, dalydamasi žiniomis, patirtimi.

M. Račkaitienė 2003–2009 metais vadovavo LŪD. Tapusi ŽŪR Kaimo plėtros skyriaus specialiste, dirbo su kaimo bendruomeninėmis organizacijomis. Už aktyvų ir nuoširdų darbą, žmonėms skleidžiamą šilumą buvo paskelbta Lietuvos kaimo spinduliu – tokio pavadinimo konkurso, rengiamo Žemės ūkio ministerijos, nugalėtoja.

Sukosi Marija kaip voverė rate, augindama du vaikus, tėvynės labui net savaitgalių negailėdama. Šiek tiek prie gyvenimo gamtoje priartėjo, kai iš Kauno persikėlė gyventi į priemiestį – į butą Linksmakalnyje. Smagu būdavo, grįžus iš darbų, rankas suleisti į daržo žemę, plytinčią šalia na- mo, – nuovargis bemat dingdavo. Vis tiek galvoje nuolat sukosi mintis: „Kur rasti atokų, ramų gamtos kampelį, kuris taptų mano būties ašimi?“

Mintis ėmė materializuotis

Kartą Marija, grįžusi iš komandiruotės, iš kolegės išgirdo, jog buvo atėjęs jaunuolis, jis paistė apie gyvenimo gamtoje laimę. Kolegė, jį prisimindama, sukiojo pirštą prie smilkinio, atseit kvailys. Marija užsirašė jaunuolio adresą, mat buvo palikęs, ir ėmė jo ieškoti.

„Jie prikėlė mano jaunystės svajonę! – įspūdį, kurį paliko „kvailys“ ir jo bendraminčiai, prisimena Marija. – Pradėjome kartu važinėti po Lietuvą, ieškodami nuo civilizacijos triukšmo ir taršos atokios gamtos, kurioje galėtume įsikurti.“

Naujuosius M. Račkaitienės bičiulius apsigyventi tokioje gamtoje buvo įkvėpusi Vladimiro Megrė knygų serija „Skambantys kedrai“, pasakojanti apie Anastasiją. Rašytojas tikina, kad šeima gali būti laiminga ir soti, gyvendama vos hektare žemės.

„Man patiko V. Megrė idėja, kad pasaulį nuo katastrofų išgelbės tik žmonės, išeinantys į gamtą, ją mylintys ir globojantys, – sako Marija. – Kiekviena šeima privalo turėti savo tėviškę. Kas turi tėviškę, tegu grįžta į ją. Kas neturi, tegu randa vietą, kur nėra triukšmo, taršos, ir kuriasi.“

Marija į tėviškę grįžti negalėjo, nes ji buvo prarasta. Švarią, tylią gamtą savo sodybai moteris rado Braziūkų kaime.

Tvėrė gyvąją tvorą ir išvingiavo upę

Marija seniai bendradarbiams ir kitiems artimėlesniems žmonėms buvo prasitarusi, kad trokšta gyventi kaime. Kai pranešė, jog kursis įsigytoje žemėje, liko nesuprasta. Perfrazuojant poetę Salomėją Nėrį, iš kur pensinio amžiaus moteriai tiek drąsos, tiek valios geležinės įsirengti sodybą vienai ir dar nuo nulio – kai žemė apėjusi šabakštynais, pelkėta, nėra pastatų?

Marija sklypą įsigijo 2004 m. Savaitgaliais ir per atostogas plušėjo, jį aptverdama gyvąja, kaip pati sako, tvora. „Tarp eglių įterpiau beržų, sedulų – tvora gražesnė, kai daugiau spalvų ir formų. Net žiemą spalvų netrūksta, nes vienų sedulų stiebai styro geltoni, kitų – raudoni“, – vedžiodama po savo 2,5 ha sodybą ir stabtelėjusi prie rudeninės sienos, kurioje eglės spindi smaragdu, o beržai ir sedulos – auksu, aiškina Marija. Gyvąją tvorą ji tvėrė dvejus metus, dar nebaigė. Mat 2010 m., būdama 65 metų, nutarė išeiti į pensiją ir visas jėgas skirti įsikūrimo darbams. Apsigyvenusi vagonėlyje, išnaikino šabakštynus. Prikankino uogų nevedantys gervuogynojai: išrauni su šaknimis, ir vėl atželia. Pergudrauti pavyko nuolat nupjaunant.

Ilgiausiuoju sklypo pakraščiu vingiuoja upė. Prasideda ji nuo netoli gyvenamojo namo esančios pirties ir, žvelgiant nuo jos, pasibaigia nežinia kur, turbūt Kazlų Rūdos miškuose. Tokį dailų, tačiau klaidingą įspūdį teko sukurti, pelkėtoje sklypo dalyje iškasus vingiuotą griovį. Dabar sklypas sausas, o iškastos žemės kalvotai kilstelėjo šalia „upės“ plytintį tuščią sklypo paviršių – vieną iš sodybos jaukios erdvės komponentų. „Meilės vingis“ – toks užrašas, vėlgi meniškoje lentelėje, iškilęs prie Marijos sumanytos „upės“.

Marija ir jos vaikai mena katorgišką savo darbą, kai reikėjo „upės“ krantus formuoti, gražinti, plėšiant ir naikinant velėną. Vaikais moteris vadina ir marčią, žentą. „Jie taip pat mano vaikai. Man žodžiai „marti“, „žentas“ netikri, nesitaria. Sodyba – visos gimi- nės“, – tvirtina Marija, savo giminei priskirdama net žento seseris, kitus tikrųjų savo vaikų sutuoktinių artimuosius.

Ką išpranašavo liepa?

Kiti jaukiai erdvios ir subtiliai į miškingą aplinką įsiterpusios sodybos komponentai – du tvenkiniai, parkas, dvi kalvos, daržas. Pastarasis – prigludęs prie miško, su nameliu ir tinklu dengtu atitvaru vištoms. Marijos užaugintų gėrybių užtenka prasimaitinti ir jai, ir ją dažnai lankantiems, jai padedantiems artimiesiems – dukrai su žentu, sūnui su marčia. Jų šeimas pernai pirmą kartą aplankė gandrai, dovanodami Marijai du anūkus. Vieno iš jų gimimą pranašavo Marijos sodinta liepa, skirta marčiai.

Pradžia buvo tokia. Prie kalvos, supiltos iš žemių, likusių iškasus didįjį tvenkinį su salele, Marija pasodino tris ąžuolus, skirtus amžinybėn išėjusiems artimiesiems: vieną – mamai, antrą – tėvui, trečią – broliui, taip pat du beržus: sūnui ir žentui bei dvi liepas – dukrai ir marčiai.

Beje, marčiai liepą pasodino, kai sūnus dar nebuvo vedęs. „Stiprią, stambią marčią turėsiu“, – juokaudavo Marija, žvelgdama į gražiai išbujojusią, išsikerojusią liepą, skirtą būsimai sūnaus žmonai. Sūnus vedė smulkutę, tačiau kitaip stiprią moterį. „Aš per daugelį metų nenuveikiau to, ką ji nuveikė per metus“, – martelę giria sodybos šeimininkė.

Pagarbino Žemę motiną

Kai po 10 metų pirmą kartą pražydo viena iš liepų – skirtoji marčiai, Marija jos paklausė, ką tai galėtų reikšti. Pasirodo, marčios įsčiose buvo užsimezgusi kelerius santuokos metus laukta gyvybė.

„Čia ateinu, kai būna labai gerai arba labai blogai“, – stovėdama ant kalvos, prie iš akmenų sudėtos šventvietės, supamos artimiesiems skirtų medžių, sako Marija. Šalia – žemės deivės Žemynos medžio skulptūra. „Deivės plaukai simbolizuoja vandens bangas, šonuose išdrožinėti žalčiai, paukščiai, gė- lės – žemės grožį, gyvybę“, – medžio meistro iš Baisogalos Edvardo Belokopytovo skulptūrą komentuoja Marija. Dailųjį puikųjį rūsį kalvos viduje įrengė kaimynas.

Įrengti rūsį iš tvenkinio žemių supiltoje kalvoje – Marijos idėja. „Rūsys – daržo ir sodo gėrybėms laikyti. Jame laikosi 3–5 °C temperatūra, net kai lauke spigina –33 °C šaltis“, – džiaugiasi sodybos šeimininkė.

Kitos dirbtinės kalvos viršu- je – baseinėlis. Vanduo čiurlendamas į jį atiteka iš šalia pirties esančio tvenkinuko, į jį čiurlendamas ir grįžta kalvos vingiais, grįstais akmenėliais. Tokie vingiai, pasikartodami abiejose kalvose, stiprina sodybos stilistinės vienovės įspūdį, kaip ir kitos jos detalės.

 

Geriausia trąša – žolė

Marijos kuriamame parke didelį darbą atliko gamta, plyną lauką, kuriame kadaise augo tarybinio ūkio morkos, apsėdama pušimis. Beliko Marijai jas praretinti ir pasodinti kitų medžių, krūmų: bukų, gluosnių, putinų, guobų, sausmedžių, beržų, eglių, kedrų, sidabrakrūmių. Pastarieji įvairiomis spalvomis žydi nuo liepos iki vėlyvo rudens. Kiekvienos rūšies medžių Marija sodino po du, bet skirtingų formų. Pavyzdžiui, sodino dvi paprastąsias guobas: vieną – geltonlapę, kitą – svyruoklinės formos, be to, netoli viena kitos. Mat girdėjo, kad medis geriau auga, kai auga ne vienas, o poroje su giminaičiu.

Kai keli medeliai ėmė skursti, Marija žemę prie kamienų apdėjo nupjauta, smulkinta žole. Ir jie atsigavo. „Trąšų nenaudoju, tik šitaip tręšiu augalus. Juk smulkinta žo- lė – saulės, žemės energija, maitina ir gydo augalus“, – teigia moteris. Tvenkinio krantus ji sutvirtino pasodindama hortenzijų, mat jų šak­nys labai tvirtos. Krantus tvirtina ir gluosniai, patys pasisėję. Tereikia juos kaskart gerokai apkarpyti, paverčiant puošniais krūmeliais.

 

Atokiai nuo rietenų

„Čia tokia palaima. Taip gera… Atsikeliu ryte ir dainuoju. Ir mama nuolat dainuodavo… Daug vargo ji patyrė, likusi su keturiais vaikais, kai tėtį, tarpukario Lietuvos policininką ištrėmė į Sibirą. Noriu gyventi kaip Anastasija ir kitiems to linkiu: grožėkitės gamta, puoškite aplinką ir kitiems gėrio suteikite“, – sodybos ašyje sako M. Račkaitienė. Sodybos ašimi ji vadina tvenkinio salelėje stūksančią šešiakampę pavėsinę. Pro jos langus tarsi iš apžvalgos bokšto atsiveria visa sodyba. Marija gyvena be elektros, mat ji neįvesta. „Jei ir įvestų elektrą, televizoriaus nepirksiu – nenoriu įsivelti į nereikalingus svarstymus. Pakanka radijo. Jį išjungiu, kai išgirstu politikų rietenas, vienas kito žeminimus, niekinimus. Jei labai mylite Lietuvą, kaip per rinkimus teigiate, susivienykite pagaliau ir dirbkite jos gerovei! Visą laiką gerbiau Prezidentą Algirdą Brazauską, nes jis niekada nieko nėra pažeminęs“, – svarsto Marija. Dvejus metus tamsą jos namuose apšviesdavo žvakės, dabar gelbsti saulės baterijos sekcija.

„Svajokite, ir viskas bus gerai“, – šypsosi Marija.