Papasakok apie save: iš kur esi kilus, ką studijavai, kaip nusprendei pasirinkti šitą kryptį?
Gimiau ir užaugau Kaune. Nuo mažens mėgau piešti ir į klausimus, kuo norėčiau būti užaugusi, atsakydavau – dailininke. Mano Tėveliai visuomet palaikė mano svajonę, dovanų gaudavau dažų ir kitokių dailės reikmenų. Tad tokio apsisprendimo momento kaip ir nebuvo, visuomet mane tapyba traukė. Šios traukos vedama devintoje klasėje įstojau į dailės gimnaziją, kur meilė kūrybai, motyvacija ir tikėjimas savimi sustiprėjo. Toliau sekė tapybos bakalauro ir magistro studijos Vilniaus dailės akademijoje.
Šalia saviraiškos, savižinos, dialogo su aplinka, meistrystės ir kitų dalykų, tapyba man taip pat yra ir paslaptis, augimas, nuolatinės paieškos ir pamokos. Tai kelionė sąmoningumo link, tyrinėjimo laukas, kuriame atsiskleidžia tikrovės daugiabriauniškumas, kalba, leidžianti perteikti daugiasluoksnius pranešimus.
Kokia menininko kasdienybė? Kaip gimsta Tavo kūriniai, iš ko semiesi įkvėpimo?
Toks darbas, kai pats kontroliuoji savo darbo laiką, pats skiri sau užduotis, vertini rezultatus ir esi atsakingas tik sau, kasdienybėje teikia lankstumo, tačiau reikalauja sąmoningumo, reguliarios savianalizės ir savidisciplinos.
O pati kasdienybė – tai darbas. Darbingas laikas ne tik tas, kai stoviu su teptuku rankoje prie molberto. Kūryba prasideda nuo stebėjimo, klausimų kėlimo, apmąstymų, skaitymo ir rašymo, siekiant išgryninti mintis ir idėjas, rasti sąsajų. Tuomet vyksta paieškos motyvų, kurie geriausiai atskleistų idėją, taip pat raiškos būdų, kurie leistų tiksliai išreikšti norimą žinią, jausmą, pastebėjimą. Galiausiai eskizavimas, pasiruošimo darbai ir tapybos procesas.
Įkvėpimo semiuosi iš aplinkos, vaizdų, kuriuos matau, žmonių, kuriuos sutinku, iš savo santykio su jais, ar jų tarpusavio santykių, taip pat iš kultūrinio lauko, gamtos, kelionių. Visa tai, kas aplinkoje ar mano viduje vyksta, kas mane veikia, gali tapti įkvėpimo šaltiniu: tai, kas patraukia dėmesį, – frazė, vaizdas ar įvykis. Tą dalyką ilgai nešiojuosi , brandinu, galvoju, analizuoju, kol iš pastebėjimų, sugretinimų ir apmąstymų randasi idėjos.
Koks kelias nuo idėjos iki apčiuopiamo daikto?
Kai jau turiu aiškią viziją, kaip darbas turi atrodyti ir ką tuo noriu pasakyti, imuosi tapybos. Tačiau tapyba – paslaptinga kelionė, net ir žinodama, kur link einu,sutinku netikėtumų. Betapant, ilgą laiką kontempliuojant paveikslo idėją, reikšmę, ji ima augti ir klotis sluoksniais kartu su dažais. Ilgai trunkantis tapymo procesas panašus į meditaciją, kurio metu atsiveriantys nauji paveikslo prasmių sluoksniai tarytum ir manyje kažką naujo atveria, atkloja. Tapydama atskleidžiu paveikslą, o jis mane, ne tik kitiems, o dažnai ir pati kažką naujo apie save sužinau.
Sakoma, kad įkvėpimas ateina bedirbant ir tai tikra tiesa. Neretai tos naujai užgimusios idėjos nebe sutilpdamos išlipa iš drobės apsigyvena kitoje. Tokiu būdu ir pati kūrybinė tema auga ir vystosi.
Koks, Tavo nuomone, yra didžiausias iššūkis būnant menininku?
Būti menininku – jau yra iššūkis. Tai yra pasirinkimas būti viešai atviru prieš pasaulį, juk kūryba yra tarsi dienoraščiai, ji visuomet apie tai, kas labiausiai rūpi.O atvirumas visados žmogų padaro labiau pažeidžiamą, jautresnį. Antroji iššūkio dalis ta, kad menininkas negali būti tikras, kad jo darbas bus aktualus, reikšmingas, reikalingas kažkam kitam, be jo paties, tačiau būtent šios sąlygos ir apibrėžia kūrinio vertę.
Tačiau šis atvirumo iššūkis ugdo charakterį ir (pasi)tikėjimą savimi, žmonėmis, likimu ir atskleidžia tikro santykio tarp žmonių augimo galimybę, skatina tarpusavio supratimą, o tuomet ir iššūkiai įveikiami.
Ar tenka kūrybą derinti su papildomu darbu?
Daugeliui jaunų menininkų tenka dirbti papildomus darbus, aš nesu išimtis. Labai norėjau tokio darbo, kuris sietųsi su mano specialybe, kur galėčiau pritaikyti ir pasidalyti savo žiniomis ir įgūdžiais, kurį galėčiau derinti su kūrybine veikla. Taigi nusprendžiau atverti savo studijos duris ir dabar vakarais mokau suaugusiuosius tapybos.
Tai be galo įdomus, džiaugsmą ir prasmės jausmą teikiantis darbas. Visi žmonės skirtingai mato ir suvokia pasaulį, dėl to tapyba drauge gali būti pati geriausia terapija, skatinanti tiek savęs, tiek tarpusavio supratimą, mokanti kantrybės, atvirumo, jautrumo, bet tuo pat metu ir labai atpalaiduojanti veikla.
Kaip, tavo manymu, reikia derinti meno kūrinį prie interjero (o gal atvirkščiai)? Kaip pasirinkti kas tinka, kas ne?
Harmoningos individualios erdvės kūrimas – kūrybinis veiksmas, reikalaujantis dėmesingumo ir didelio įsiklausymo. Interjere atsispindine tik namų šeimininko estetinis skonis, bet ir vertybės, charakteris, gyvenimo būdas.
Meno kūrinys interjere, nors ir išlikdamas atskiru, savarankišku kūriniu, tuo pat metu tampa interjero kaip vientiso kūrinio dalimi. Interjeras savo ruožtu sukuria aplinką, erdvę meno kūriniui atsiskleisti ir kalbėti. Kaiyra dermė tarp interjero ir meno kūrinio, jie vienas kitą stiprina, darnina, ir atvirkščiai – atsiradus įtampai, tam tikrai konkurencijai tarp meno kūrinio ir aplinkos, kurioje jis tarpsta, jie ima vienas kitą neigti, ardyti vienas kito visumą.
Renkantis meno kūrinį svarbiausia, kad tai, apie ką kalba kūrinys, jo estetinės charakteristikos derėtų su interjeru ir jo kuriama atmosfera. Kadangi meno kūrinys nėra interjero priedas, o jo kaip bendros visumos dalis, kuriant interjerą, manau, verta išsyk pamąstyti, koks meno kūrinys darniai įsilietų į visumą. Jis neturėtų būti tarytum įterptas, pridėtas papildomai. Meno kūrinių paieška galėtų vykti kartu su interjero kūrimu, numatant jiems vietą erdvėje.
Kokiame interjere geriausiai atsiskleidžia Tavo kūriniai?
Kadangi mano darbuose svarbi erdvė (nebūtinai tiesiogine, dažniau perkeltine prasme kaip minties, suvokimo erdvė), tuštuma, šviesa, manau, jie geriausiai atsiskleistų minimalistiniame arba skandinaviško stiliaus interjere.
Kokių turi kūrybinių užmojų? Kokia didžiausia menininko svajonė?
Jeigu kalbant apie konkrečius planus – toliau kurti, plėtoti kūrybinę temą. Taip pat ketinu šiemet surengti antrąją savo parodą.
O dėl svajonių – kadangi, kaip minėjau, kūrybą suvokiu kaip kelionę, augimą, tyrinėjimą,todėl ir tą didžiausią svajonę labai sunku apibrėžti, juk nėra tokio dalyko,kaip galutinis žinojimas ar augimo pabaiga. Šioje svajonių kelionėje, žinoma, yra tikslų, siekių, uždavinių sau, susijusių su asmeniniu tobulėjimu ir aktyviu dalyvavimu kultūrinio lauko gyvenime, bet tai daugiau kelionės ar krypties orientyrai nei tikslai. O galutinis tikslas, manau, yra pate tapybos iššūkis – nepametant savęs, pasiekti kitą.
Kur galima įsigyti tavo kūrinių?
Išsamiau su mano kūryba galite susipažinti peržvelgę mano darbų aplanką internete adresu egleknyze.wordpress.com
Gabrielė Šermukšnytė, žurnalas "SUPERNAMAI"
